Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Kokios, Hari? — abejingai paklausė vaikinas.

— Pačios akivaizdžiausios. Praradus savo gerbėją, paveržti svetimą. Aukštojoj visuomenėj tatai visada pataiso moters reputaciją. Bet, tiesą sakant, Dorianai, kaip labai skyrėsi Sibilė Vein nuo tų moterų, kurias dažniausiai sutinkame! Jos mirtis man kažkuo graži. Džiaugiuosi, galėdamas gyventi epochoje, kai pasitaiko tokių stebuklų. Jie verčia patikėti realumu tų dalykų, kuriais mes paprastai žaidžiam — romantika, aistra, meile.

— Aš buvau jai neapsakomai žiaurus. Jūs tatai pamirštat.

— Ko gero, moterys labiau už viską vertina žiaurumą, atvirą žiaurumą. Jų instinktai nuostabiai primityvūs. Mes joms davėm laisvę, bet jos vis tiek liko vergės, ieškančios sau šeimininkų. Mėgsta būti valdomos. Neabejoju, kad buvot nuostabus. Nesu jūsų matęs iš tikrųjų smarkiai supykusio, bet galiu įsivaizduoti, kaip pasigėrėtinai atrodėt. Ir pagaliau užvakar jūs man kai ką pasakėt, kas tąsyk man pasirodė grynai fantastiška, bet dabar matau, kad buvot teisus, ir tai viską išsprendžia.

— O ką aš pasakiau, Hari?

— Sakėt, kad Sibilė Vein jums įkūnija visas poezijos herojes, kad vieną vakarą ji Dezdemona, kitą — Ofelija, kad numirusi kaip Džuljeta, ji prisikelia kaip Imodžena.

— Dabar ji niekada nebeprisikels, — sušnibždėjo vaikinas, užsidengdamas rankomis veidą.

— Taip, ji niekada nebeprisikels. Ji suvaidino paskutinį savo vaidmenį. Bet pagalvokit apie tą vienišą mirtį bjauriam grimo kambary kaip apie keistą kraupų fragmentą iš kokios nors Jokūbo Stiuarto61 laikų tragedijos, kaip apie nuostabią sceną iš Vebsterio, Fordo ar Sirilo Ternerio pjesės62. Mergaitė niekada tikrai negyveno, todėl tikrai ir nenumirė. Bet jums ji visada buvo svajonė, dvasia, praskriejusi per Šekspyro pjeses ir suteikusi joms dar daugiau grožio, fleita, pro kurią Šekspyro muzika skambėjo dar sodriau ir džiaugsmingiau. Tą akimirką, kai tik susidūrė su gyvenimu, ji sutrypė jį, o jis sutrypė ją, todėl jinai pasitraukė. Jei norit, gedėkit Ofelijos. Barstykitės galvą pelenais, apraudodamas pasmaugtą Kordeliją. Keikit dangų, nes žuvo Brabancijaus63 duktė. Bet neliekit veltui ašarų dėl Sibilės Vein. Ji buvo mažiau reali už jas visas.

Stojo tyla. Kambaryje brėško vakaras. Iš sodo tykiai sidabro kojomis atsėlino šešėliai. Daiktų spalvos palengva blėso.

Po valandėlės Dorianas Grėjus pakėlė akis.

— Hari, jūs man išaiškinot mane patį, — tyliai tarė jis, lyg ir atsidusdamas su palengvėjimu. — Ką jūs kalbėjot, visa tai pats jaučiu, bet kažkodėl man buvo baisu ir neįstengiau sau šito pasakyti. Kaip puikiai jūs mane pažįstat! Tačiau nebekalbėkim apie tai, kas atsitiko. Tai buvo nuostabus pergyvenimas. Štai ir viskas. Kažin, ar gyvenimas man dar duos ką taip nuostabaus.

— Gyvenimas jums viską duos, Dorianai. Tokiam gražiam žmogui viskas pasiekiama.

— Bet, Hari, juk aš pasidarysiu sudžiūvęs, senas, raukšlėtas. Kas tada?

— A, tada, — atsakė lordas Henris, kildamas eiti, — tada, mielas Dorianai, teks pakovoti dėl savo pergalių. Dabar jos pačios ateina. Ne, jūs privalot išsaugoti savo grožį. Mes gyvename epochoje, kuri negali būti išmintinga, nes per daug skaito, ir negali būti graži, nes per daug galvoja. Jūs mums reikalingas. O dabar verčiau apsirenkit ir važiuojam į klubą. Mes ir taip jau vėluojam.

— Aš gal operoje susitiksiu su jumis, Hari. Jaučiuosi per daug išvargęs ir nenoriu valgyti. Koks jūsų sesers ložės numeris?

— Rodos, dvidešimt septintas. Pirmoje eilėje. Ant durų pamatysit jos pavardę. Bet man labai gaila, kad neisit pietauti.

— Nesinori, — atsainiai tarė Dorianas. — Bet aš nepaprastai dėkingas jums už viską, ką pasakėt. Jūs iš tikrųjų geriausias mano draugas. Niekas manęs taip nesupranta kaip jūs.

— Čia tik mūsų draugystės pradžia, Dorianai, — atsakė lordas Henris, spausdamas jam ranką. — Likit sveikas. Susitiksim prieš pusę dešimtos. Nepamirškit, dainuoja Pati.

Kai lordas Henris uždarė duris, Dorianas Grėjus paskambino, po kelių minučių atėjo lempomis nešinas Viktoras ir užtraukė užuolaidas. Dorianas nekantriai laukė jo išeinant. Jam rodėsi, kad tarnas neapsakomai ilgai gaišta.

Vos tik jam išėjus, Dorianas tučtuojau puolė prie širmos ir atitraukė. Ne, naujų permainų portrete nebuvo. Apie Sibilės mirtį portretas sužinojo anksčiau už Dorianą. Jis pajunta kiekvieną dalyką tuojau, vos jam gyvenime nutikus. Nuožmus žiaurumas, kuris bjaurojo gražias lūpų linijas, be abejonės, atsirado tą pačią akimirką, kai mergaitė išgėrė nuodų. O gal pasekmėms portretas abejingas? Gal reaguoja tik į tai, kas vyksta Doriano sieloje? Taip svarstydamas Dorianas pagalvojo, kad kada nors pamatys, kaip paveikslas keičiasi, jam bežiūrint, ir nuo tos minties šiurpas perbėgo jo kūnu.

Vargšė Sibilė! Kaip tai buvo romantiška! Scenoje ji dažnai vaidindavo mirtį. O paskui Mirtis pati ją palietė ir išsivedė. Kaip ji suvaidino tą pačią paskutinę klaikią sceną? Ar keikė jį mirdama? Ne, ji mirė iš meilės jam, ir nuo šiol meilė jam bus šventa. Jinai viską išpirko, paaukodama savo gyvybę. Jis daugiau nebegalvos apie tai, ką iškentė dėl jos tą baisų vakarą teatre. Prisimins ją kaip nuostabų tragišką personažą, pasiųstą į pasaulio sceną įrodyti meilės aukščiausią realybę. Argi ji ne nuostabus tragiškas personažas? Ašaros užplūdo jam akis, prisiminus vaikišką jos povyzą, linksmą žaismingą būdą, baikštų virpantį grakštumą. Jis skubiai nuvijo prisiminimus ir vėl pažvelgė į paveikslą.

Dorianas pajuto, kad tikrai atėjo metas apsispręsti. O gal jis jau apsisprendė? Taip, gyvenimas jau buvo nusprendęs už jį, gyvenimas ir paties Doriano begalinis domėjimasis juo. Amžina jaunystė, nepasotinama aistra, rafinuoti slapti malonumai, pašėlę džiaugsmai ir beprotiškos nuodėmės. Visa tai teks jam. O portretas neš jo gėdos naštą. Štai ir viskas.

Skausmas suspaudė jam širdį, pagalvojus, kaip bus išniekintas gražusis veidas paveikslo drobėje. Sykį, valiūkiškai mėgdžiodamas Narcizą, jis pabučiavo ar bent dėjosi bučiuojąs tas nutapytas lūpas, kurios dabar taip žiauriai jam šypsojo. Kiekvieną rytą jis sėdėdavo priešais portretą, gėrėdamasis jo grožiu, ir tarpais jam rodėsi, kad beveik jį įsimylėjo. Nejau portretas keisis sulig kiekviena nuotaika, kuriai Dorianas pasiduos. Nejau taps baisus, šlykštus ir turės būti slepiamas užrakintame kambaryje, uždarytas nuo saulės, kuri taip dažnai dar skaisčiau nuauksindavo banguojančių jo plaukų stebuklą? Kaip gaila! Kaip gaila!

Akimirką Dorianui net dingtelėjo mintis pasimelsti, kad tas baisus ryšys tarp jo ir portreto nutrūktų. Portretas pasikeitė, nes Dorianas to meldė, gal malda padės, ir portretas nebesikeis. Bet nejaugi žmogus, šiek tiek pažinęs Gyvenimą, atsisakytų galimybės likti visada jaunas, kad ir kokia fantastiška toji galimybė būtų, kad ir kokias lemtingas pasekmes ji užtrauktų? Be to, argi iš tikrųjų tai priklauso nuo jo? Negi dėl jo maldos įvyko toks pakitimas? Gal čia slypi kokia keista mokslo priežastis? Jei mintis gali paveikti gyvą organizmą, kodėl ji negalėtų veikti negyvų, neorganinių daiktų? Taip, kodėl be minties, be sąmoningo noro daiktai, esantys ne mumyse, negalėtų vibruoti kartu su mūsų nuotaikomis ir aistromis, kodėl slapta meilė ar slapta neapykanta negalėtų persiduoti iš atomo į atomą? Tačiau priežastis nesvarbu. Jis niekada malda nebegundys tos baisios jėgos. Jei paveikslas turi keistis, jis keisis. Štai ir viskas. Kam per daug gilintis?

Juk stebėti portretą bus tikras malonumas. Jis galės matyti slapčiausius savo sielos vingius. Portretas taps pačiu stebuklingiausiu iš visų veidrodžių. Taip, kaip jis atspindėjo Doriano kūną, dabar atspindės sielą. O kai portretas sulauks žiemos, Dorianas vis dar tebestovės ten, kur ant vasaros slenksčio virpa pavasaris. Kai kraujas dings iš portreto veido ir liks tiktai blyški kreidinė kaukė švininėmis akimis, Dorianas tebeturės jaunystės kerus. Nė vienas jo grožio žiedas nenuvys. Gyvenimo pulsas plaks kaip plakęs. Kaip koks graikų dievas jis bus stiprus, vikrus, džiugus. Ar svarbu, kas atsitiks spalvotam jo atvaizdui drobėje? Kad tik jam pačiam nieko nebūtų. Tai svarbiausia.