Dorianas Grėjus giliai atsikvėpė. Jo skruostai vėl atgavo spalvą, lūpose žaidė šypsnys. Pavojus praėjo. Kurį laiką jis saugus. Ir vis dėlto jis pajuto begalinę užuojautą dailininkui, atlikusiam tokią keistą išpažintį, ir klausinėjo savęs, ar galėtų kada koks draugas taip stipriai paveikti jį patį. Lordas Henris žavėjo jį savo nepaprastu pavojingumu. Tiktai. Buvo pernelyg protingas ir ciniškas, kad būtų galima jį pamilti. Ar atsiras žmogus, kurį Dorianas galėtų taip neįprastai dievinti? Ar gyvenimas jam tai žada?
— Labai keista, Dorianai, — tarė Holvordas, — kad jūs tai pastebėjot portrete. Ar iš tikrųjų pastebėjot?
— Kažką pastebėjau, — atsakė Dorianas. — Kažką labai keista.
— Ką gi, gal neprieštarausit, jei dabar į jį pažvelgsiu?
Dorianas papurtė galvą.
— Neprašykit manęs, Bezili. Nieku būdu neleisiu jums prieiti prie portreto.
— Kada nors juk leisit?
— Niekada.
— Gal ir jūsų teisybė. O dabar, Dorianai, likit sveikas. Jūs buvot vienintelis žmogus mano gyvenime, iš tikrųjų turėjęs įtakos mano kūrybai. Jei esu ką gera padaręs, tai tik jūsų dėka. Ak, jūs nenumanot, kaip man sunku buvo visa tai pasakyti.
— Mielas Bezili, — tarė Dorianas, — ką gi jūs pasakėt? Kad supratot per daug manimi žavėjęsis. Čia netgi ne komplimentas.
— Komplimentų sakyti aš nė neketinu. Tai buvo išpažintis. Dabar, kai ją atlikau, rodos, kažkas užgeso manyje. Gal niekada nereikia kalbėti apie tai, ką dievini.
— Ši išpažintis mane apvylė.
— O ko tikėjotės, Dorianai? Negi ką kita įžiūrėjot paveiksle? Juk ten nieko daugiau neįžiūrėsi?
— Ne, nieko daugiau neįžiūrėsi. Kodėl klausiat? Tačiau apie dievinimą nebekalbėkit. Tai kvaila. Mudu draugai, Bezili, ir visada turim likti draugais.
— Jūs turit Harį, — liūdnai tarė dailininkas.
— Ak, Harį? — sušuko vaikinas, skambiai nusijuokdamas. — Haris leidžia dienas kalbėdamas apie tai, kas neįtikėtina, o naktis — darydamas tai, kas neįmanoma. Ir aš norėčiau taip gyventi. Bet, nelaimei ištikus, vargu ar eičiau pas Harį. Veikiau pas jus, Bezili.
— Ir vėl pozuotumėt man?
— Nieku būdu!
— Atsisakydamas jūs žlugdot mane kaip menininką. Niekam nėra pavykę rasti dviejų idealų. Nedažnas ir vieną randa.
— Negaliu to paaiškinti, Bezili, bet pozuoti jums nebepozuosiu niekada. Portrete slypi kažkas lemtinga. Jis gyvena savą gyvenimą. Ateisiu pas jus arbatos. Tai bus ne mažiau malonu.
— Jums gal ir maloniau, — nusiminęs sumurmėjo dailininkas. — O dabar likit sveikas. Gaila, kad neleidžiat man dar sykį pažvelgti į portretą. Bet nieko nepadarysi. Suprantu jūsų jausmus.
Jam išėjus iš kambario, Dorianas Grėjus nusišypsojo. Vargšas Bežibs, jis visai nenumanė tikrosios priežasties! Ir kaip keista, kad, užuot atskleidęs savo paslaptį, Dorianas visai atsitiktinai iškvotė draugą. Kiek daug jam paaiškino ta keista išpažintis! Absurdiškus dailininko pavydo priepuolius, begalinę ištikimybę, nežabotas panegirikas, keistą uždarumą — dabar Dorianas viską suprato, ir jam buvo skaudu. Kažkuo tragiška buvo toji romantiška draugystė.
Jis atsiduso ir paskambino. Portretą būtiniausiai reikėjo paslėpti. Negalima rizikuoti, kad jį kas pamatytų. Kokia beprotybė palikti daiktą nors ir vienai valandai kambaryje, į kurį gali įeiti bet kuris iš jo draugų.
X SKYRIUS
Kai įėjo tarnas, Dorianas įdėmiai pažiūrėjo į jį ir suabejojo, ar kartais šis nebus susigundęs žvilgterėti už širmos. Tarnas atrodė visiškai abejingas ir laukė įsakymų. Dorianas užsidegė cigaretę, priėjo prie veidrodžio ir pažiūrėjo į jį. Veidrodyje jis puikiausiai matė Viktoro veidą. Tai buvo rami vergiškumo kaukė. Bijoti nebuvo ko. Tačiau pasisaugoti būtų ne pro šalį.
Lėtai tardamas žodžius, Dorianas liepė pranešti ekonomei norįs ją matyti, o paskui įsakė tarnui nueiti pas rėmų dirbėją ir paprašyti, kad tučtuojau atsiųstų du vyrus. Dorianui pasirodė, kad Viktoras, eidamas iš kambario, žvilgterėjo į širmą. O gal jam tik pasivaideno?
Po kelių minučių į biblioteką atplustėjo ponia Lyf juoda šilkine suknele, senoviškom megztom pirštinaitėm ant raukšlėtų rankų. Dorianas paprašė rakto nuo pamokų kambario.
— Nuo senojo pamokų kambario, ponas Dorianai? — sušuko ji. — Juk ten pilna dulkių. Turiu viską apruošti, sutvarkyti, prieš jums įeinant. O dabar ten jums, pone, nedera eiti. Nieku būdu.
— Tvarkyti nereikia, Lyf. Man tik rakto reikia.
— Ten nuėjęs, pone, visas voratinkliais apkibsit. Beveik penkerius metus, nuo to laiko, kai mirė jo šviesybė senasis lordas, ten niekas kojos nebuvo įkėlęs.
Senelį paminėjus, Dorianas krūptelėjo. Prisiminimai apie jį buvo atgrasūs.
— Nesvarbu, — atsakė jis. — Noriu ten žvilgterėti. Štai ir viskas. Duokit man raktą.
— Štai raktas, pone, — tarė senoji moteris, drebančiom rankom grabinėdama raktų pundą. — Štai raktas. Tuojau jį atsegsiu. Bet juk jūs, pone, neketinat ten apsigyventi, čia apačioje jums taip patogu.
— Ne, ne, — sušuko jis sudirgęs, — ačiū, Lyf. Daugiau man nieko nereikia.
Valandėlę ji dar plepėjo apie kai kurias namų ūkio smulkmenas. Dorianas atsiduso ir pasakė, kad galinti tvarkytis kaip tinkama. Ji išėjo iš kambario švytėdama.
Kai durys užsidarė, Dorianas įsikišo raktą į kišenę ir apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už didelės purpurinio atlaso skraistės, gausiai siuvinėtos auksu, nuostabaus septyniolikto amžiaus Venecijos dirbinio, kurį jo senelis buvo radęs kažkokiam vienuolyne netoli Bolonijos. Taip, į ją bus galima suvynioti tą baisų daiktą. Gal ne sykį ji buvo naudota kaip marška numirėliui uždengti. O dabar ji paslėps tą, kuriame glūdi puvinys, baisesnis už lavono, tą, kuris skleis siaubą, o pats niekada nemirs. Kaip lavoną graužia kirminai, taip jo nuodėmės išvarpys drobėje nutapytą paveikslą. Jos subjauros jo grožį, sugrauš jo žavesį. Jos jį suterš ir išniekins. Ir vis dėlto portretas liks gyvas. Niekada nemirs.
Šiurpas nukrėtė Dorianą, ir akimirką jis pasigailėjo nepasakęs Beziliui tikrosios priežasties, kodėl norėjo paslėpti paveikslą. Bezilis būtų jam padėjęs atsispirti lordo Henrio poveikiui ir dar žalingesnei jo paties temperamento įtakai. Holvordo meilėje — tai iš tikrųjų buvo meilė — visa buvo kilnu ir intelektualu. Tai ne tik fizinis susižavėjimas grožiu, kurį sukelia pojūčiai ir kuris miršta, pojūčiams atbukus. Tai tokia meilė, kurią pažinojo ir Mikelandželas, ir Montenis70, ir Vinkelmanas71, ir pats Šekspyras. Taip, Bezilis būtų galėjęs jį išgelbėti. Bet dabar per vėlu. Praeitį visada galima sunaikinti. Atgaila, atsižadėjimas, užmarštis tą gali padaryti. Bet nuo ateities nepabėgsi. Dorianas jautė savyje aistras, kurios prasiverš visu baisumu, svajones, kurios, tapusios tikrove, tamsiu šešėliu apniauks jo gyvenimą.
Jis nudengė nuo kanapos didžiulę purpuro ir aukso skraistę ir, laikydamas ją rankose, nuėjo už širmos. Ar veidas drobėje pabjaurėjo?
Atrodė, kad portretas daugiau nebepasikeitė, tačiau Dorianas juo dar labiau šlykštėjosi. Aukso plaukai, mėlynos akys, rožinės lūpos — visa tebebuvo. Tik išraiška kita. Šiurpi savo žiaurumu. Kokie menki atrodė Bezilio priekaištai dėl Sibilės Vein, palyginus su tuo, kas jį kaltino ir smerkė iš portreto, — kokie menki ir bereikšmiai! Iš drobės į jį žvelgė jo paties siela ir šaukėsi teisybės. Skausmas iškreipė jam veidą, ir jis užmetė brangųjį dangalą ant paveikslo. Tuo metu kažkas pabeldė į duris. Dorianas išlindo iš už širmos tą akimirką, kai į kambarį įėjo tarnas.
Читать дальше