Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Mesjė, vyrai jau čia.

Dorianas suprato turįs tučtuojau atsikratyti šiuo žmogumi. Tarnui nevalia sužinoti, kur bus nugabentas paveikslas. Jis, atrodo, gudrus, o akys įdėmios, klastingos. Sėdęs už rašomojo stalo, Dorianas brūkštelėjo raštelį lordui Henriui, prašydamas, kad tas atsiųstų jam ką nors paskaityti, ir primindamas, kad juodu sutarę susitikti vakare penkiolika po aštuonių.

— Palauk atsakymo, — paliepė jis, įteikdamas tarnui raštelį, — ir atvesk čia vyrus.

Po dviejų ar trijų minučių vėl pasigirdo beldimas į duris, ir pats ponas Haberdas, įžymusis rėmų dirbėjas iš Saut Odlio gatvės, įėjo su žaliūku jaunu vyru, savo padėjėju. Haberdas buvo raudonskruostis žmogelis rudomis žandenomis, kurio pagarbą menui buvo gerokai ataušinusios amžinai tuščios daugumos klientų, dailininkų, kišenės. Paprastai jis niekada neidavo iš savo dirbtuvės. Laukdavo, kad patys klientai ateitų. Bet Dorianui Grėjui visada darydavo išimtį. Dorianas kažkuo patraukdavo visus žmones. Vien tiktai į jį pasižiūrėti būdavo malonu.

— Kuo galiu būti naudingas, ponas Grėjau? — paklausė jis, trindamas putlias strazdanotas rankas. — Pamaniau, kad man pačiam bus didelė garbė pas jus atvykti. Turiu be galo gražius rėmus. Varžytinėse aptikau. Seni, florentietiški. Spėju, kad jie iš Fonthilo. Puikiai tiktų religinio siužeto paveikslui.

— Labai gaila, kad gaištat, pats čia ateidamas, ponas Haberdai. Būtinai užsuksiu kada nors pažiūrėti rėmų, nors šiuo metu religiniu menu nelabai tesidomiu. Šiandien aš tik noriu nugabenti į viršų vieną paveikslą. Jis gana sunkus, todėl ir pamaniau, kad jūs galėtumėt atsiųsti man porą savo vyrukų.

— Nesirūpinkit, ponas Grėjau. Džiaugiuosi, kad galiu būti jums naudingas. Kur, pone, tas meno kūrinys?

— Štai, — atsakė Dorianas Grėjus. — Ar galėsit nunešti, nenuėmę skraistės? Nenoriu, kad benešant susibraižytų.

— Nunešim, pone, — atsakė paslaugusis rėmų dirbėjas ir kartu su padėjėju nukabino paveikslą nuo ilgų varinių grandinių. — O kur, ponas Grėjau, liepsit gabenti?

— Parodysiu kelią, ponas Haberdai. Malonėkite eiti įkandin. O gal verčiau eikit pirmi. Deja, teks lipti į patį viršų. Lipsime priekiniais laiptais, nes jie platesni.

Jis palaikė atidaręs jiems duris, ir jie, išėję į prieškambarį, ėmė kopti aukštyn. Portretas su prabangiais rėmais buvo labai gremėzdiškas, ir nors Haberdas mandagiai protestavo, — būdamas tikras amatininkas, jis jokiu būdu negalėjo pakęsti, kad džentelmenas dirbtų bet kokį naudingą darbą, — Dorianas kartkartėmis paveikslą prilaikydavo, pagelbėdamas vyrams.

— Nelengva, pone, — sušvenkštė žmogelis, kai jie pasiekė laiptų aikštelę viršuje, ir nusišluostė blizgančią kaktą.

— Taip, gana sunku, — sumurmėjo Dorianas, rakindamas duris į kambarį, kuris turėjo saugoti keistąją jo gyvenimo paslaptį ir slėpti jo sielą nuo žmonių akių.

Daugiau kaip ketverius metus jis nebuvo čia kojos įkėlęs, — iš teisybės, nuo to laiko, kai vaikystėje čia ateidavo žaisti, o vėliau, kiek paūgėjęs, ruošti pamokų. Tai buvo erdvus, proporcingas kambarys, kurį paskutinysis lordas Kelsou specialiai įrengė savo anūkui, nes dėl nepaprasto panašumo į motiną, taip pat ir dėl kitų priežasčių jo nekentė ir norėjo laikyti kuo toliau nuo savęs. Dorianui kambarys pasirodė menkai tepasikeitęs. Čia tebestovėjo milžiniška itališka skrynia — cassone , įmantriai išmargintais šonais ir patamsėjusiais auksuotais apkaustais, kurioje Dorianas, mažas būdamas, mėgdavo slėptis. Čia buvo ir atlaso medžio knygų spinta su aptriušusiais jo vadovėliais. Už jos ant sienos kabojo tas pats apskuręs flamandiškas gobelenas, kuriame išblukęs karalius ir karalienė sode žaidžia šachmatais, pro šalį joja pulkas sakalininkų, o ant pirštinėm apmautų jų riešų tupi sakalai su gaubtais ant galvų. Kaip puikiai jis viską prisiminė! Besidairant jam prieš akis iškilo kiekviena jo vienišos vaikystės akimirka. Jis prisiminė nesuterštą vaiko dienų tyrumą ir pasibaisėjo, kad kaip tik čia bus paslėptas lemtingasis portretas. Kaip maža jis numanė anuo prabėgusiu metu apie tai, kas jo laukė!

Bet namuose nebuvo kitos patalpos, labiau apsaugotos nuo smalsių akių. Raktą turės jis pats, ir niekas kitas negalės čia patekti. Po purpuro dangalu veidas, nutapytas drobėje, galės pasidaryti goslus, išpurtęs, nešvarus. Ar ne vis tiek? Niekas jo nepamatys. Ir jis pats nežiūrės.

Kam stebėti šlykštų savo sielos gedimą? Jis išsaugos jaunystę, to gana. Pagaliau negi jis negali dar pasitaisyti? Nebūtinai jo ateitis turi būti tokia gėdinga. Gal į jo gyvenimą ateis meilė, apvalys jį, apsaugos nuo tų nuodėmių, kurios jau, rodos, kirba ir jo sieloje, ir jo kūne, nuo tų keistų, neaprašomų nuodėmių, kurioms vien jų paslaptingumas jau teikia žavesio ir rafinuotumo. Gal kada nors žiaurumas išnyks iš tų raudonų juslingų lūpų, ir jis galės parodyti pasauliui Bezilio Holvordo šedevrą.

Ne, vilties nėra. Kas valandą, kas dieną jo atvaizdas paveiksle vis labiau sens. Jis gali išvengti nuodėmės bjaurumo, bet senatvės bjaurumo neišvengsi. Skruostai įdubs arba suglebs. Geltonos raukšlės apsups blėstančias akis, ir jos bus klaikios. Plaukai praras blizgesį, burna, kaip ir visų senių, prasižios arba atvėps ir atrodys kvaila ar atgrasi. Kaklas pasidarys raukšlėtas, rankos šaltos, mėlynom gyslom išvagotas kūnas susisukęs, kaip ir jo senelio, kuris jam vaikystėje buvo toks rūstus. Paveikslą reikia paslėpt. Kitos išeities nėra.

— Prašau įnešti, ponas Haberdai, — apsigręždamas tarė jis pavargusiu baisu. — Atleiskit, kad priverčiau jus taip ilgai laukti. Užsigalvojau apie kažką kita.

— Nieko, ponas Grėjau, džiaugiuosi gavęs pailsėti, — atsakė rėmų dirbėjas, vis dar gaudydamas kvapą. — Kur jį statysim, pone?

— Bet kur. Štai čia bus gerai. Nenoriu jo kabinti. Tik atremkit į sieną. Ačiū.

— Gal galima, pone, pažvelgti į meno kūrinį?

Dorianas krūptelėjo.

— Jums, ponas Haberdai, nebus įdomu, — atsakė jis, nenuleisdamas akių nuo vyriškio. Dorianas buvo pasirengęs šokti ir partrenkti jį žemėn, jei tas tik išdrįstų pakelti prabangiąją uždangą, kuri saugojo jo gyvenimo paslaptį. — Daugiau jūsų nebetrukdysiu. Dėkoju, kad buvot toks malonus ir atėjot.

— Nėra už ką, nėra už ką, ponas Grėjau. Visada pasirengęs jums patarnauti, pone.

Ir ponas Haberdas nukaukšėjo laiptais žemyn, lydimas padėjėjo, kuris dirstelėjo atgal į Dorianą su baikščia nuostaba šiurkščiame, nedailiame veide. Tokio gražaus žmogaus jis dar nebuvo regėjęs.

Nutilus jų žingsnių aidui, Dorianas užrakino duris ir įsikišo raktą į kišenę. Dabar jautėsi saugus. Niekas niekada nebepažvelgs į baisųjį portretą. Jokios kitos akys, išskyrus jo paties, nebepamatys jo gėdos.

Grįžęs į biblioteką, pamatė, kad jau po penkių ir arbata paduota.

Ant mažo tamsaus kvapnaus medžio stalelio, gausiai inkrustuoto perlamutru, — stalelį jam buvo dovanojusi jo globėjo žmona, ledi Redli, daili profesionali ligonė, kuri praeitą žiemą praleido Kaire, — gulėjo lordo Henrio laiškelis, o greta geltona knyga apdriskusiu viršeliu ir apčiurintais kampais. Ant arbatos padėklo jis rado „ The Saint James Gazette“ vakarinį numerį. Vadinasi, Viktoras jau grįžęs. Dorianui parūpo, ar Viktoras prieškambaryje sutiko išeinančius vyrus ir ar iškvotė iš jų, ką jie čia veikė. Jis tikrai pasiges paveikslo, be abejonės, jau dabar, dengdamas stalą arbatai, pasigedo. Širma nebuvo pastatyta atgal, ir sienoje žiojėjo tuščia vieta. Gal kokį vakarą Dorianas užklups jį tykinant aukštyn ir bandant atidaryti to kambario duris. Baisu turėti šnipą savo namuose. Jis buvo girdėjęs apie turtingus žmones, kuriuos visą gyvenimą šantažavo koks tarnas, perskaitęs laišką, nugirdęs pokalbį, radęs nukritusią kortelę su adresu, po pagalve užtikęs sudžiūvusią gėlę ar suglemžtą mezginių skiautę.