Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Dorianas atsiduso ir, įsipylęs arbatos, atplėšė lordo Henrio laiškutį. Lordas Henris tik rašė siunčiąs vakarinį laikraštį ir knygą, kuri Dorianui gal būsianti įdomi, ir pranešė lauksiąs klube penkiolika po aštuonių. Dorianas vangiai atskleidė „ The Saint James Gazette“ ir permetė akimis. Jo dėmesį patraukė raudonu pieštuku pažymėta vieta penktame puslapyje. Ten buvo rašoma:

KVOTA DĖL AKTORĖS

Šį rytą Bel Taverne, Hoksteno gatvėje, ponas Denbis, apygardos prokuroras, atliko kvotą dėl Sibilės Vein, jaunos aktorės, pastaruoju metu dirbusios Rojalio teatre, Holborne. Patvirtinta, kad mirtis įvykusi dėl nelaimingo atsitikimo. Pareikšta užuojauta velionės motinai, kuri labai jaudinosi, duodama parodymus ir klausydama daktaro Birelio pranešimo apie lavono skrodimo rezultatus.

Jis susiraukė, perplėšė laikraštį pusiau ir, perėjęs per kambarį, išmetė skiautes. Kaip bjauru! Ir koks šlykštus tikrasis bjaurumas! Jis pyktelėjo ant lordo Henrio, atsiuntusio jam šį pranešimą. Tikrai kvaila buvo apibraukti jį raudonu pieštuku. Juk Viktoras galėjo perskaityti. Tokiam daiktui anglų kalbą jis mokėjo daugiau negu reikia.

O gal jis jau perskaitė ir pradėjo įtarinėti. Bet negi tai svarbu? Kas sieja Dorianą Grėjų su Sibilės Vein mirtimi? Nebuvo ko bijoti. Dorianas Grėjus jos nenužudė.

Jo žvilgsnis užkliuvo už knygos, kurią lordas Henris buvo jam atsiuntęs. Kas tai per knyga, nusistebėjo jis. Priėjo prie mažojo perlų spalvos aštuonkampio stalelio, kuris jam visada atrodydavo lyg sidabro korys, nulipdytas kokių nepaprastų Egipto bičių, paėmė knygą ir, nugrimzdęs į fotelį, pradėjo vartyti. Po kelių minučių knyga jį pagavo. Tokios keistos knygos jam nebuvo tekę skaityti72. Atrodė, lyg švelniai fleitų melodijai skambant pro jį būtų žygiavęs nebylus paradas visų pasaulio nuodėmių puikiausiais apdarais. Tai, ką jis tik miglotai įsivaizdavo, staiga virto tikrove. Tai, ko niekada neįsivaizdavo, palengva skleidėsi prieš akis.

Tai buvo romanas be siužeto ir tik su vienu veikėju, veikiau tai buvo psichologinė studija apie vieną jauną paryžietį, kuris praleido gyvenimą, mėgindamas devynioliktame amžiuje išbandyti visų praėjusių epochų, išskyrus jo amžių, aistras ir mąstymo būdus ir tokiu keliu savyje sukaupti įvairias būsenas, kurias buvo patyrusi pasaulio dvasia. Visos tos savęs atsižadėjimo formos, žmonių neprotingai vadinamos dorybėmis, jį žavėjo savo nenatūralumu nė kiek ne mažiau, kaip ir tas natūralus maištas, kurį išmintingieji ir dabar tebevadina nuodėme. Knyga buvo parašyta savotišku išdailintu stiliumi, gyvu ir drauge miglotu, pilnu žargono ir archaizmų, technikos terminų ir puošnių parafrazių, būdingų kai kuriems prancūzų simbolistų mokyklos atstovams. Metaforos buvo didžiulės lyg orchidėjos ir tokių pat subtilių spalvų. Pojūčių gyvenimas buvo aprašomas mistinės filosofijos terminais. Kartkartėmis buvo sunku susigaudyti, ar skaitai kokio viduramžių šventojo ekstazės aprašymus, ar liguistus mūsų dienų nusidėjėlio prisipažinimus. Tai buvo nuodinga knyga. Iš jos puslapių tartum sklido troškus smilkalų kvapas ir drumstė protą. Beskaitant skyrių po skyriaus, sakinių ritmas, subtili jų muzikos monotonija, pilna sudėtingų refrenų ir periodų, vaikino galvoje sukėlė savotiškus sapnus, liguistas svajones, ir jis nė nepajuto, kaip ėmė gesti diena ir slinkti šešėliai!

Pro langus žvelgė giedras žalvario dangus, persmeigtas vienintele žvaigžde. Dorianas skaitė prieblandoje tol, kol nieko nebebuvo matyti. Paskui, kai tarnas kelis sykius jam priminė, koks vėlus metas, pakilo, nuėjo į kitą kambarį, padėjo knygą ant mažo florentietiško stalelio, kuris visada stovėdavo prie jo lovos, ir ėmė rengtis vakarienei.

Jau buvo beveik devynios, kai jis atvyko į klubą. Ten rado lordą Henrį, sėdintį vieną kambaryje ir baisiausiai nuobodžiaujantį.

— Atleiskit, Hari, — sušuko Dorianas, — bet kaltas jūs. Knyga, kurią atsiuntėt, taip mane pakerėjo, kad užmiršau laiką.

— Aš ir maniau, kad ji patiks jums, — atsakė lordas Henris, kildamas nuo kėdės.

— Nesakiau, kad ji man patiko, Hari. Sakiau, kad ji mane pakerėjo. Čia kas kita.

— Ak, jau suvokiat skirtumą, — tyliai tarė lordas Henris.

Ir juodu nuėjo į valgomąjį.

XI SKYRIUS

Daugelį metų Dorianas Grėjus negalėjo išsivaduoti iš šios knygos poveikio. O gal teisingiau būtų sakyti, niekada nė nemėgino išsivaduoti. Jis atsisiųsdino iš Paryžiaus ne mažiau kaip devynis didelio formato prabangius egzempliorius ir davė juos įrišti skirtingų spalvų viršeliais taip, kad jie atitiktų įvairias jo nuotaikas ir besikeičiančius įgeidžius, kurių, kaip rodėsi, jis kartais visiškai nebesutramdydavo. Herojus, žavus jaunas paryžietis, kurio charakteryje taip keistai buvo susipynę romantiko ir mokslininko temperamentai, tapo jam savotišku idealu. Ir iš tikrųjų knygoje tarytum buvo išdėstyta paties Doriano gyvenimo istorija, užrašyta jam dar jos neišgyvenus.

Vienu atžvilgiu jis buvo laimingesnis už fantastiškąjį romano herojų. Jis niekada nepatyrė — iš teisybės, net neturėjo galimybės patirti — tos kiek juokingos veidrodžių, poliruotų metalo paviršių ir stovinčio vandens baimės, kuri taip anksti ėmė kamuoti jaunąjį paryžietį ir kuri atsirado, netikėtai nuvytus kadaise nuostabiam jo grožiui. Beveik su žiauriu džiaugsmu, — o gal žiaurumas glūdi kiekviename džiaugsme, kaip, be jokios abejonės, glūdi kiekviename malonume, — Dorianas skaitydavo antrąją knygos dalį, kur tikrai tragiškai, gal tik truputį perdėtai, buvo pasakojama apie sielvartą ir neviltį žmogaus, praradusio tai, ką labiausiai brangino kituose žmonėse ir visame pasaulyje.

O nuostabus Doriano grožis, kuris buvo taip pakerėjęs Bezilį Holvordą ir daugelį kitų, nėmaž neblėso. Net ir tie, kurie buvo girdėję pačias pikčiausias kalbas apie Dorianą, — kartkartėmis gandai apie jo gyvenimo būdą klaidžiodavo po Londoną ir sukeldavo šnekas klubuose, — jį pamatę, negalėjo patikėti gėdingais kaltinimais. Dorianas visada atrodydavo taip, lyg gyvenimo purvas nebūtų jo sutepęs. Jam įėjus į kambarį, nutildavo nešvankios vyrų kalbos. Jo veido tyrumas tarytum smerkdavo juos. Jį matydami, jie prisimindavo nekaltybę, kurią buvo suteršę. Jie stebėjosi, kaip toks žavus, elegantiškas žmogus galėjo išvengti tokio purvino ir goslaus amžiaus dėmių.

Dažnai, grįžęs namo po vienos iš tų paslaptingų ilgai trunkančių išvykų, kurios sukeldavo keistus spėliojimus tarp jo draugų ir tų, kurie tarėsi esą jo draugai, Dorianas sėlindavo aukštyn prie uždarų kambario durų, atrakindavo jas raktu, kurio niekada nepalikdavo, ir su veidrodžiu rankoje stovėdavo priešais Bezilio Holvordo nutapytą portretą, žiūrėdamas čia į bjaurų senstantį veidą drobėje, čia į gražų jauną veidą, šypsantį poliruotame veidrodyje. Kuo ryškesnis būdavo kontrastas, tuo didesnį malonumą jausdavo Dorianas Grėjus. Jis vis labiau ir labiau žavėjosi savo grožiu ir vis labiau ir labiau domėjosi savo sielos puvimu. Smulkmeniškai atidžiai, o kartais ir su klaikiu, šiurpiu džiugesiu tyrinėdavo jis bjaurias raukšles, kurios vagojo suvytusią kaktą ar telkėsi aplinkui stambią goslią burną; kartais jis svarstydavo, kas baisiau — nuodėmių ar senatvės pėdsakai. Jis pridėdavo baltas savo rankas prie šiurkščių išpurtusių rankų paveiksle ir šypsodavosi. Jis šaipėsi iš sukiužusio kūno, suglebusių rankų ir kojų.

Teisybė, kartais nakčia, gulėdamas savo miegamajame, iškvėpintame švelniausiais kvepalais, ar purviname įtartinos smuklės kambary netoli dokų, kur svetimu vardu pasivadinęs ir persirengęs dažnai lankydavosi, jis galvodavo apie tą pragaištį, kurią užtraukė savo sielai, ir jo sielvartas buvo grynai egoistiškas, todėl ypač skaudus. Bet tokios akimirkos būdavo retos. Noras pažinti gyvenimą, kurį pirmą kartą jam sužadino lordas Henris, kai jie drauge sėdėjo jų bičiulio sode, tolydžio tenkinamas, vis labiau augo. Kuo daugiau Dorianas žinojo, tuo daugiau troško žinoti. Jį kankino pašėlęs alkis, kuris malšinamas tik didėjo.