Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Tačiau su aukštąja visuomene Dorianas vis dėlto nebuvo toks jau neapdairus. Žiemą vieną ar du sykius per mėnesį, o sezono metu kiekvieną trečiadienį jis atverdavo pasauliui savo gražių namų duris ir pasikviesdavo įžymiausių to meto muzikantų, kad šie savo meno stebuklais žavėtų jo svečius. Jo rengiami nedideli pietūs, kuriuos suruošti jam visada pagelbėdavo lordas Henris, garsėjo tiek apgalvotu svečių parinkimu ir susodinimu, tiek ir nepaprastai skoningu stalų padengimu, kur nelyginant subtilioje simfonijoje buvo suderinta egzotiškos gėlės, siuvinėtos staltiesės ir senoviniai aukso bei sidabro indai. Iš tikrųjų, daugelis žmonių, ypač labai jaunų vyrų, matė ar tarėsi matą Doriano Grėjaus asmenyje įsikūnijus tą idealą, apie kurį jie svajojo Itone arba Oksforde, idealą, jungiantį tikrą mokslininko kultūrą su pasauliečio taktu, rafinuotumu ir puikiomis manieromis. Jiems Dorianas buvo vienas iš tų, apie kuriuos Dantė yra rašęs, kad jie, „garbindami grožį, patys darosi tobuli“. Kaip ir Gotjė, taip ir jis buvo iš tų, kuriems egzistavo „regimasis pasaulis“.

Suprantama, Gyvenimą jis laikė svarbiausiu, didžiausiu iš visų menų, kiti menai buvo tarsi pasiruošimas jam. Žavėjo jį ir mada, kuri trumpai valandėlei tai, kas atrodo fantastiška, padaro visuotina, žavėjosi jis ir dendizmu, kuris savaip mėgino teigti absoliutų grožio modernumą. Jo rengimosi būdas, savotiški stiliai, kuriuos kartkartėmis pamėgdavo, akivaizdžiai veikė jaunus dabitas, kurie puikaudavosi Meifero baliuose ar Pel Melo73 klubuose ir mėgdžiodavo viską, ką jis darė, bandydami bereikšmėmis detalėmis atkurti jam būdingo puošnumo žavesį, į kurį pats Dorianas tik pusiau rimtai težiūrėjo.

Nors Dorianas itin noriai užėmė vietą visuomenėje, kuri jam buvo pasiūlyta, vos tik sulaukė pilnametystės, ir jį džiugino mintis, kad galėsiąs tapti savo meto Londonui tuo, kuo Nerono imperijos laikų Romai buvo „Satyrikono“ autorius74, vis dėlto širdies gelmėje jis troško vaidinti reikšmingesnį vaidmenį negu paprasto arbiter elegantiarum , su kuriuo tariamasi dėl papuošalų, kaklaraiščio mazgo ar dėl lazdelės nešiojimo. Jis stengėsi sukurti naują gyvenimo stilių, paremtą išmintinga filosofija bei nustatytais principais, ir aukščiausią gyvenimo prasmę matė pojūčių sudvasinime.

Pojūčių garbinimas dažnai ir pagrįstai yra smerkiamas, nes iš prigimties žmonės instinktyviai bijo aistrų ir jausmų, kurie atrodo stipresni už juos pačius ir kurie, kaip visiems žinoma, būdingi ir žemesnėms gyvūnų formoms. Tačiau Dorianas Grėjus manė, kad tikroji pojūčių prigimtis dar niekada nebuvusi suprasta ir kad pojūčiai likę laukiniai ir gyvuliški tik todėl, jog pasaulis norėjo juos sutramdyti badu ar užslopinti kankinimais, užuot įkvėpęs jiems naujo dvasingumo, to dvasingumo, kurio pagrindinis bruožas — subtilus grožio instinktas. Pažvelgus atgal į žmogaus kelią per Istoriją, Dorianą apimdavo gailestis. Tiek daug atsisakyta! Ir dėl tokio menko tikslo! Būta beprotiškų atkaklių atsižadėjimų, klaikaus savęs kankinimo ir neigimo, kilusių iš baimės ir žeminančių daug baisiau negu tas tariamas nuopuolis, kurio per savo neišmanymą žmonės bandė išvengti. Gamta, pilna nepaprastos ironijos, veja anachoretus75 į tyrus pas žvėris, o atsiskyrėliui siunčia į draugus laukų gyvulėlius.

Taip, teisus buvo lordas Henris, pranašavęs naująjį hedonizmą, kuris atnaujinsiąs gyvenimą ir išvaduosiąs jį nuo to atšiauraus ir nemalonaus puritonizmo, kažkodėl nūnai vėl atgijusio. Be abejonės, tas hedonizmas remsis protu, bet niekada nepriims jokios teorijos, jokios sistemos, kuri reikalautų atsižadėti bet kokio pavidalo jausminės patirties. Hedonizmo tikslas — pati patirtis, o ne patirties vaisiai, vis tiek, ar jie saldūs, ar kartūs. Nei asketizmui, kuris žudo pojūčius, nei vulgariam ištvirkavimui, kuris juos bukina, ten vietos nebus. Hedonizmas išmokys žmogų atsidėti gyvenimo akimirkoms, nes ir pats gyvenimas tėra akimirka.

Kam nėra tekę nubusti prieš aušrą po besapnės nakties, kai mirtis tampa beveik geidžiama, ar po siaubo ir klaikaus džiaugsmo nakties, kai smegenų ląstelėmis skrieja šmėklos, baisesnės už pačią tikrovę, pilnos tos vitališkos jėgos, kuri tūno visose groteskiškose formose ir gotikos menui suteikia amžiną gyvybę, nes gotika, atrodytų, skirta kaip tik tiems, kurių protą kamuoja svajonių liga? Palengva balti ryto pirštai smelkiasi pro užuolaidas, ir jos tarytum virpa. Nebylūs, juodi fantastiškų pavidalų šešėliai nutykina į kambario kampus ir lieka ten gūžoti. Lauke tarp lapų jau spurda paukščiai, girdėti, kaip žmonės eina į darbą, kaip dūsauja ir rauda vėjas, kuris, atskridęs nuo kalnų, bastosi aplink tylų namą, tarytum bijodamas pažadinti miegančius, ir vis dėlto norom nenorom gena miegą iš purpurinio jo urvo. Vienas paskui kitą kyla plonyčiai tamsos šydai, pamažėle daiktai atgauna savo formą ir spalvas, ir mes matom, kaip aušra grąžina pasauliui jo pirmykštį vaizdą. Blyškiuose veidrodžiuose vėl atgyja atspindžiai. Užgesusios žvakės stovi kur stovėjusios, greta guli nebaigta pjaustyti knyga, kurią skaitei, ar prie vielutės pritaisyta gėlė, kuria buvai pasipuošęs baliuje, ar laiškas, kurį bijojai perskaityti ar skaitei pernelyg dažnai. Lyg ir niekas nepasikeitė. Iš nerealių nakties šešėlių sugrįžta tikrovė, kurią pažįsti. Belieka pradėti gyvenimą nuo ten, kur buvai sustojęs, bet štai atsėlina siaubas, sukausto tave, ir tu jauti, kad veltui eikvoji jėgas tam pačiam įkyriam stereotipinių įpročių rate, arba tave pagauna pašėlęs noras vieną rytą atmerkti akis ir išvysti pasaulį, kuris nakties tamsoje būtų tavo džiaugsmui atsinaujinęs, pasaulį, kur visi daiktai turėtų naują formą ir naujas spalvas, būtų kitokie ir juose glūdėtų kitos paslaptys, pasaulį, kuriame praeičiai liktų labai maža vietos ar ji visai išnyktų, ar galų gale bent nebeegzistuotų kaip sąmoninga pareiga ar atgaila, kai apmaudą jauti net džiaugsmą prisimindamas, o apie buvusį malonumą galvoji su skausmu.

Tokių pasaulių kūrimas Dorianui Grėjui rodėsi esąs tikrasis gyvenimo tikslas ar vienas iš tikrųjų tikslų; ieškodamas pojūčių, kurie tuo pat metu būtų ir nauji, ir malonūs ir kuriuose glūdėtų romantikai taip būtinas nepaprastumas, Dorianas dažnai pereidavo prie tam tikrų mąstymo modelių, kurie, kaip jis žinojo, buvo priešingi jo prigimčiai, pasiduodavo vylingai jų įtakai, o paskui, sutraukęs jų spalvas, pasotinęs proto smalsumą, pamesdavo su tuo keistu abejingumu, kuris ne tik puikiai derinasi su karštu temperamentu, bet, anot moderniųjų psichologų, dažnai sudaro būtiną jo egzistavimo sąlygą.

Sykį pasklido gandas, kad Dorianas ketinąs pereiti į katalikų tikėjimą. Iš tikrųjų Romos katalikų apeigos visad jį labai masino. Tame kasdieniniame aukojime, kuris buvo daug baisesnis už visus antikinio pasaulio aukojimus, Dorianą jaudino tiek didingas pojūčiais suvokiamos realybės paneigimas, tiek ir primityvus jos elementų paprastumas bei jos simbolizuojamos amžinos žmogaus tragedijos patosas. Dorianui patikdavo klūpoti ant šaltų marmuro grindų ir žiūrėti į kunigą, kuris, apsivilkęs standžia gėlėta dalmatika, baltomis rankomis palengva atstumia tabernakulį76 dengiantį šydą arba kelia aukštyn brangakmeniais išpuoštą, žibinto formos monstranciją77 su baltutėlaičiu paplotėliu, kartais iš tikro atrodančiu lyg panis caelestis 78, angelų duona; arba kaip kunigas, apsitaisęs Kristaus kančių apdaru79, perlaužia ostiją ir deda į taurę ir už nuodėmes mušasi į krūtinę. Savotiškai jį žavėjo rūkstantys smilkytuvai, kuriuos lyg didžiules auksines gėles siūbuoja susikaupę berniukai, apvilkti mezginiais ir purpuru. Išeidamas jis su nuostaba žvelgdavo į juodas klausyklas, o kartais ilgai sėdėdavo jų šešėlyje, klausydamasis, kaip pro nudilusius grotelius vyrai ir moterys šnibžda tikrąsias savo gyvenimo istorijas.