Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Po kelerių metų Dorianas jau nebepajėgdavo ilgesniam laikui išvažiuoti iš Anglijos ir atsisakė vilos Truvilyje134, kuri priklausė jiedviem su lordu Henriu, taip pat ir balto namo, apsupto mūro siena Alžyro mieste, kur jie buvo praleidę ne vieną žiemą. Jis nebegalėjo atsiskirti nuo paveikslo, tapusio svarbia jo gyvenimo dalimi, be to, bijojo, kad, jam išvykus, kas nors neįsibrautų į kambarį, nepaisant tvirtų skersinių, kuriais jis buvo įsakęs apkalti duris.

Dorianas puikiai suvokė, kad jei kas ir įsibrautų, vis tiek nieko nesuprastų. Teisybė, portretas, nors šlykštus ir bjaurus, tebebuvo nepaprastai panašus į jį, bet ką jie galėtų susigaudyti? Jis išjuoktų kiekvieną, kuris pabandytų iš jo tyčiotis. Juk ne jis tapė portretą. Negi jam rūpi, kad atvaizdas toks atgrasus ir gėdingas. Net jei jis ir pasakytų, ar kas patikėtų?

Ir vis dėlto jis bijojo. Kartais didžiuliuose savo namuose Notingemšyre, linksmindamas elegantiškus savo luomo jaunus vyrus, su kuriais paprastai bičiuliaudavosi, ir stulbindamas visą grafystę įnoringa savo gyvenimo prabanga bei prašmatniu blizgesiu, jis netikėtai palikdavo svečius ir skubėdavo atgal į Londoną pažiūrėti, ar kas nepasikėsino į duris, ar tebėra paveikslas. O jeigu jį pavogtų? Vien nuo tos minties Dorianui iš siaubo stingdavo kraujas. Tada pasaulis tikrai sužinotų jo paslaptį. O gal žmonės ir dabar jį įtaria.

Nors didžiuma žavėjosi Dorianu, bet buvo nemaža ir tokių, kurie juo nepasitikėjo. Jo vos neišmetė iš vieno Vest Endo klubo, kuriam dėl savo kilmės bei padėties tikrai turėjo teisę priklausyti; buvo pasakojama, kad sykį, kai draugas jį atsivedęs į „Čerčilio“135 rūkomąjį, Beriko hercogas ir dar vienas džentelmenas demonstratyviai pakilę ir išėję. Keistos istorijos ėmė sklisti apie jį, kai jis jau turėjo dvidešimt penkerius metus. Buvo šnekama, kad jį matę besipešantį su svetimšaliais jūreiviais landynėje Vaitčepelio pakraštyje, kad jis bendraująs su vagimis ir netikrų pinigų dirbėjais ir žinąs jų amato paslaptis. Visi kalbėjo apie keistus jo dingimus, o kai jis vėl pasirodydavo žmonėse, vyrai šnibždėdavosi pakampiais arba praeidavo pro jį su niekinančia šypsena, ar žiūrėdavo į jį šaltomis tiriančiomis akimis, tartum pasiryžę atskleisti jo paslaptį.

Į tokį atžarumą ir į bandymus jį paniekinti Dorianas nekreipdavo jokio dėmesio, ir daugeliui žmonių atviras linksmas jo būdas, žavus berniukiškas šypsnys ir neapsakomai maloni nuostabi jo jaunystė, kuri, atrodė, niekada nepraeis, geriausiai paneigdavo visus šmeižtus, nes taip jie vadindavo kalbas, sklindančias apie Dorianą. Tačiau buvo pastebėta, kad artimiausi Doriano draugai po kurio laiko ėmė jo vengti. Moterys, kurios beprotiškai jį mylėjo ir dėl jo buvo pasiryžusios iškęsti visuomenės pasmerkimą bei paminti nusistovėjusius papročius, blykšdavo iš gėdos ir siaubo, kai į kambarį įeidavo Dorianas.

Bet tos pašnibždomis pasakojamos skandalingos istorijos daugelio žmonių akyse Dorianui teikė tik dar daugiau keisto ir pavojingo patrauklumo. Jis buvo apdraustas didžiulio savo turto. Visuomenė, bent civilizuota visuomenė, nelinkusi tikėti tuo, kas kenkia turtingiems ir tuo pat metu įdomiems žmonėms. Ji instinktyviai jaučia, kad gražios manieros svarbiau už moralę, ir jos akyse gerą vardą turintis žmogus mažiau vertas už tą, kuris turi gerą virėją. Galų gale menka paguoda, jei sužinai, kad žmogus, tave vaišinęs prastais pietumis ir netikusiu vynu, gyvena nepriekaištingą gyvenimą. Kaip sykį, svarstant šį klausimą, pasakė lordas Henris, net pačios didžiausios dorybės negali išpirkti pusiau atvėsusių pietų, ir nepasakysi, kad jis klystų. Nes aukštosios visuomenės dėsniai yra ar bent turėtų būti panašūs į meno dėsnius. Forma čia būtina. Joje turėtų būti apeigų iškilmingumo, o kartu ir jų nerealumo, ir romantinės pjesės nenuoširdumas turėtų joje sietis su sąmoju ir grožiu, kurie tokioms pjesėms teikia patrauklumo. Nejau nenuoširdumas toks baisus daiktas? Juk tai tik metodas, padedantis suteikti asmeniui daugiapusiškumo.

Taip bent samprotavo Dorianas Grėjus. Jį stebindavo lėkšta psichologija tų, kurie žmogaus „ego“ suvokia kaip kažką paprastą, pastovų, patikimą, vienalytį savo esme. Dorianui žmogus — būtybė su miriadais gyvenimų ir miriadais pojūčių, sudėtingas daugiaformis padaras, turįs savyje keistą minčių ir aistrų palikimą, net jo kūną ženklina kraupios mirusių protėvių ligos. Dorianas mėgo vaikštinėti po nykią šaltą paveikslų galeriją savo viloje ir apžiūrinėti portretus tų, kurių kraujas tekėjo jo gyslose. Štai Filipas Herbertas, Frensio Osborno aprašytas „Karalienės Elžbietos ir karaliaus Jokūbo viešpatavimo laikų memuaruose“136 kaip žmogus, kurį „karaliaus dvaras lepino už gražų veidą, neilgai jam tarnavusį“. Ar kartais ne jaunojo Herberto gyvenimą Dorianas dabar gyvena? Gal koks keistas nuodingas pradas ėjo iš kūno į kūną, kol pasiekė jį? Gal miglotas to žuvusio grožio nujautimas paskatino jį Bezilio Holvordo dirbtuvėje taip netikėtai, beveik be jokios priežasties ištarti beprotiškus žodžius, visiškai pakeitusius jo gyvenimą? Antai auksu siuvinėta raudona liemene, brangakmeniais nusagstytu apsiaustu, auksu apvedžiota klostine apykakle ir rankogaliais stovi seras Entonis Šerardas, o jam prie kojų guli sidabriniai su juosvu atspalviu šarvai. Ką Dorianas paveldėjo iš šito žmogaus? Gal iš Džovanos Neapolietės137 meilužio gavo nuodėmių ir gėdos palikimą? O gal Doriano darbai — svajonės, kurių velionis nedrįso paversti tikrove? Štai iš nublukusios drobės šypsosi ledi Elizabeta Deveru su perregimu gobtuvu, perlų korsažu rausvomis įkirptomis rankovėmis. Dešinėje rankoje gėlė, o kairiąja liečia emalinę baltų ir raudonų rožių apykaklę. Greta ant stalo guli mandolina ir obuolys. Maži smailianosiai batukai padabinti didelėm žaliom rozetėm. Dorianas žinojo jos gyvenimą ir keistas istorijas, pasakojamas apie jos meilužius. Ar kas nors ir iš jos temperamento jam atiteko? Rodėsi, kad tos pailgos akys sunkiais vokais smalsiai žvelgia į jį. O ką jis gavo iš Džordžo Vilobio pudruotais plaukais ir fantastiškom muselėm ant veido? Koks piktas jis atrodo! Rūškanas, pajuodęs, paniekos iškreiptos goslios lūpos. Dailūs nėrinių rankogaliai dengia liesas geltonas rankas, pernelyg gausiai apmaustytas žiedais. Jis buvo aštuoniolikto amžiaus dabita, o jaunystėje lordo Ferarso138 draugas. O ką gavo iš antrojo lordo Beknemo139, kuris buvo Princo regento bičiulis didžiausio jo siautėjimo dienomis ir vienas iš slaptų jo vedybų su ponia Fitsherbert liudininkų140? Koks jis atrodo išdidus ir gražus su savo kaštoninėm garbanom ir įžūlia poza! Kokias jo aistras paveldėjo Dorianas? Amžininkai laikė jį negarbingu žmogumi. Jis vadovaudavo orgijoms Karlton Hauze141. Ant krūtinės jam spindėjo Keliaraiščio ordinas. Greta kabojo jo žmonos, juodai apsirengusios, išblyškusios plonalūpės moters, portretas. Ir jos kraujas tekėjo Doriano gyslomis. Kaip keista! O čia jo motina drėgnomis vynu suvilgytomis lūpomis ir ledi Hamilton142 veidu — jis žinojo, ką iš jos paveldėjo. Iš jos gavo grožį ir aistrą kitų grožiui. Apsivilkusi laisvu bakchantės apdaru, jinai juokėsi jam iš portreto. Vynuogių lapai puošė plaukus. Purpuras liejosi iš taurės, kurią ji laikė. Kūno spalva portrete buvo nublukusi, bet akys vis dar stebino gilumu ir atspalvio gražumu. Jos tarytum sekė Dorianą, kur tik jis ėjo.

Žmogus turi protėvių ne tik giminėje, bet ir literatūroje, ir galbūt čia daugelis jų savo tipu bei temperamentu jam artimesni, o jų įtaka sąmoningai suvokiama. Kartais Dorianui Grėjui atrodydavo, kad visa žmonijos istorija — jo paties gyvenimo metraštis, ne to gyvenimo, kurį jis iš tikrųjų gyveno tam tikromis sąlygomis, bet to, kurį sukūrė jo vaizduotė, kuris egzistavo jo mintyse ir aistrose. Jis jautėsi pažįstąs visus tuos keistus, baisius žmones, kurie praėjo pro pasaulio sceną ir nuodėmei suteikė tiek žavumo, o blogiui rafinuotumo. Jam atrodė, kad tam tikra prasme jų gyvenimas buvo ir jo paties.