Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Ir herojus tos nuostabios knygos, kuri taip paveikė Dorianą, patyrė panašų fantazijos žaismą. Septintame skyriuje jis pasakoja, kaip, būdamas Tiberijumi143, sėdėjęs Kapryje, sode, vainikuotas laurais, kurie jį saugoję nuo žaibo, ir skaitęs gėdingas Elefantidės144 knygas, aplinkui jį vaikštinėję nykštukai ir povai, o fleitistas erzinęs smilkytoją; būdamas Kaligula145, jis puotavęs arklidėse su žalmarškiniais žokėjais ir vakarieniavęs iš dramblio kaulo ėdžių drauge su žirgu brangakmeniais papuoštom kamanom; būdamas Domicianu146, jis vaikštinėjęs koridoriumi, apstatytu marmuriniais veidrodžiais, ir įkritusiom akim žvalgęsis, ar kur neatsispindi durklas, kuriam lemta užbaigti jo dienas; jį kankinęs nuobodulys, baisusis taedium vitae 147 apimantis tuos, kuriems gyvenimas nieko nešykšti; sėdėdamas cirke, jis pro skaidrų smaragdą stebėjęs kruvinas skerdynes, o paskui perlais ir purpuru papuoštais neštuvais mulai sidabrinėm pasagom nešę jį Granatų gatve į Aukso rūmus148 ir jis girdėjęs, kaip minia šaukusi, kad jis — cezaris Neronas; buvo jis ir Elagabalas149, kuris, nusidažęs veidą, verpęs drauge su moterimis ir įsakęs iš Kartaginos atgabenti mėnulį, kad mistinėje santuokoje jį sujungtų su saule.

Daug sykių Dorianas skaitė šį fantastišką skyrių ir du sekančius, kur lyg keistuose gobelenuose ar tobuluose emalio dirbiniuose buvo vaizduojami baisūs ir gražūs veidai tų, kuriuos Yda, Kraujas ir Nuobodulys pavertė baidyklėmis ar bepročiais; ten buvo Filipas, Milano hercogas150, kuris nužudė savo žmoną ir nudažė jai lūpas raudonais nuodais, kad jos meilužis įsiurbtų mirtį, myluodamas jos lavoną; Pjetras Barbis151, venecijietis, žinomas kaip popiežius Paulius II, kuris, tuštybės pagautas, norėjo užsidėti vardą Formozus ir kurio tiara, kainavusi du šimtus tūkstančių florinų, buvo pirkta baisaus nusikaltimo kaina; Džanas Marija Viskontis152, kuris šunimis pjudydavo gyvus žmones ir kurio nužudytą kūną rožėmis nuklojo jį mylėjusi paleistuvė; Bordžija153 ant balto žirgo su šalimais jojančia Brolžudyste ir apsiaustu, išteptu Peroto krauju; Pjetras Rarijus154, jaunasis Florencijos arkivyskupas, kardinolas, Siksto IV sūnus ir favoritas, kurio grožiui galėjo prilygti tik jo ištvirkimas, kuris priimdavo Leonorą Aragonietę155 balto ir raudono šilko paviljone, išpuoštame nimfomis ir kentaurais, ir kuris auksu apdarė berniuką, kad tas per puolą jam patarnautų kaip Ganimedas ar Hilas156; Ezelinas157, kuriam tik mirties reginys išblaškydavo melancholiją ir kuris turėjo silpnybę kraujui, kaip kiti turi silpnybę raudonam vynui, — velnio sūnus, kaip buvo sakoma, apgavęs tėvą, lošdamas kauliukais iš savo sielos; Džambatistas Cibas158, kuris šaipydamasis pasivadino Inocentu ir kuriam į sustingusias venas žydas gydytojas supylė trijų jaunuolių kraują; Sidžizmondas Malatesta159, Izotos meilužis ir Riminio valdovas, kurio atvaizdas buvo sudegintas Romoje kaip Dievo ir žmonių priešo ir kuris staltiesėle pasmaugė Poliseną ir davė Džinevrai d’Esle nuodų smaragdo taurėje, o norėdamas pagerbti gėdingą aistrą, pastatė krikščionims melstis pagonių šventyklą; Karolis VI160, kuris taip neišpasakytai mylėjo savo brolienę, jog kažkoks raupsuotasis jam išpranašavęs pamišimą, o protui aptemus, jį būsią galima nuraminti tik saracėniškomis kortomis su Meilės, Mirties ir Beprotybės atvaizdais; Grifonetas Baljonis161 puošnia striuke, brangakmeniais išdabinta berete, garbanomis lyg akanto lapais; jis nužudė Astorą drauge su jo nuotaka ir Simonetą kartu su pažu; jo grožis buvęs toks nepaprastas, kad tuo metu, kai jis merdėjo geltonoje aikštėje Perudžoje, net tie, kurie jo nekentė, negalėjo tverti neverkę, o Atlanta162, kadaise jį prakeikusi, dabar laimino.

Kažkoks baisus patrauklumas slypėjo juose. Nakčia Dorianas juos sapnuodavo, o dieną jie drumsdavo jam vaizduotę. Renesansas žinojo keistų būdų nuodyti — nuodydavo šalmu ar liepsnojančiu deglu, siuvinėta pirštine ar brangakmeniais nusėta vėduokle, paauksuotu kvepiančiu rutulėliu ar gintaro vėriniu. Dorianą Grėjų užnuodijo knyga. Būdavo akimirkų, kai jis į blogį žiūrėdavo kaip į priemonę, padedančią įgyvendinti jo grožio koncepciją.

XII SKYRIUS

Tai atsitiko lapkričio devintą, jo trisdešimt aštuntosios gimimo dienos išvakarėse, kaip jis vėliau dažnai prisimindavo.

Vakare apie vienuoliktą valandą jis grįžo namo iš lordo Henrio, kur buvo kviestas pietų, įsisupęs į šiltus kailinius, nes naktis buvo šalta ir ūkanota. Grosvenoro aikštės ir Saut Odli gatvės kampe pro rūką labai skubėdamas praėjo žmogus, pasistatęs pilko apsiausto apykaklę. Rankoje jis nešėsi kelionmaišį. Dorianas jį pažino. Tai buvo Bezilis Holvordas. Keistas baimės jausmas, kurio Dorianas nemokėjo paaiškinti, pagavo jį. Jis neišsidavė pažinęs ir skubiai nuėjo toliau savo namų link.

Bet Holvordas jį pamatė. Dorianas išgirdo, kaip iš pradžių jis sustojo, o paskui ėmė skubiai eiti įkandin. Po kelių akimirkų jo ranka jau lietė Doriano alkūnę.

— Dorianai! Kaip man pavyko! Nuo devynių laukiau jūsų bibliotekoje. Galų gale man pagailo jūsų tarno ir liepiau mane išleisti ir pačiam eiti gulti. Vidurnakčio traukiniu išvažiuoju į Paryžių ir prieš išvykdamas būtinai norėjau jus pamatyti. Kai ėjot pro šalį, pažinau jus, veikiau, jūsų kailinius. Bet nebuvau visai tikras. Negi manęs nepažinot?

— Tokiam rūke, mielas Bezili? Net Grosvenoro aikštės nebeatpažįstu. Rodos, mano namai kažkur čia, bet užtikrinti negalėčiau. Gaila, kad jūs išvykstat, nes labai seniai jūsų nemačiau. Tikriausiai greit grįšit?

— Ne. Šešis mėnesius nebūsiu Anglijoj. Ketinu Paryžiuje išsinuomoti dirbtuvę ir ten užsidaryti tol, kol baigsiu didelį paveikslą, kurį esu sumanęs. Tačiau ne apie save norėjau pakalbėti. Štai mes prie jūsų durų. Leiskit valandėlę užsukti. Turiu jums kai ką pasakyti.

— Mielai. Bet ar nepavėluosit į traukinį? — paklausė abejingai Dorianas, užlipęs laiptais ir atrakinęs duris.

Pro rūką prasiskverbusioje žibinto šviesoje Holvordas žvilgterėjo į savo laikrodį.

— Turiu marias laiko, — atsakė jis. — Traukinys išeis penkiolika po dvylikos, o dabar tik vienuolika. Teisybę pasakius, kai susitikom, ėjau į klubą jūsų ieškoti. Matot, dėl bagažo gaišti man neteks, nes sunkiuosius daiktus jau išsiunčiau. Visa, ką vežuosi, sukrauta į šį kelionmaišį, ir aš be vargo per dvidešimt minučių nueisiu ligi Viktorijos stoties.

Dorianas pažvelgė į jį ir nusišypsojo.

— Kaip įdomiai keliauja žymus dailininkas! Gledstono kelionmaišis ir apsiaustas! Prašau vidun, nes rūko prieis į namus. Tik žiūrėkit, nekalbėkit nieko rimta. Šiais laikais nieko rimta nebėra. Bent neturėtų būti.

Holvordas, eidamas į vidų, papurtė galvą ir nusekė įkandin Doriano į biblioteką. Ten, dideliame atvirame židinyje, skaisčiai liepsnojo malkos. Lempos buvo uždegtos, o ant stalelio, papuošto įvairių atspalvių medienos mozaika, stovėjo atidengta olandiška sidabrinė gėrimų dėžė su keliais gazuoto vandens sifonais ir didelėm krištolo taurėm.

— Matot, Dorianai, jūsų tarnas pasirūpino, kad man būtų jauku. Davė man viską, ko norėjau, net ir jūsų aukščiausios rūšies cigarečių. Tikrai vaišingas žmogus. Man jis daug labiau patinka už tą prancūzą, kuris anksčiau buvo. Beje, kur jis dingo?

Dorianas patraukė pečiais.

— Rodos, vedė ledi Redli kambarinę ir įkurdino ją Paryžiuje kaip anglę siuvėją. Teko girdėti, ten dabar užėjusi anglomanija. Gana kvailai elgiasi tie prancūzai, ar ne? Bet, žinot, jis buvo visai neblogas tarnas. Niekada jo nemėgau, tačiau skųstis negalėjau. Dažnai esi linkęs įsivaizduoti absurdiškus dalykus. Jis iš tikrųjų buvo man labai ištikimas, ir atrodė; kad išvažiuodamas nuoširdžiai liūdėjo. Gal dar gersit brendžio su gazuotu vandeniu? O gal reinvynio su selteriu? Aš visada geriu reinvynį su selteriu. Tikriausiai jo yra gretimam kambary.