Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Gana priplepėjot apie sugedimą. Dabar pažvelgsit jam tiesiai į akis.

Kiekvienas jo žodis buvo sklidinas beprotiško išdidumo. Jis su vaikišku įžūlumu treptelėjo koja į grindis. Šiurpus džiaugsmas pagavo jį, pagalvojus, kad dar kažkas žinos jo paslaptį ir kad žmogų, kuris nutapė portretą, visos jo gėdos šaltinį, ligi mirties kaip sunki našta slėgs šlykštus prisiminimas to, ką buvo padaręs.

— Taip, — tęsė Dorianas, eidamas artyn ir įdėmiai žvelgdamas į rimtas Holvordo akis. — Parodysiu savo sielą. Išvysit tai, ką, jūsų supratimu, vienas Dievas tegali matyti.

Holvordas atšoko atbulas.

— Dorianai, tai šventvagystė! — sušuko jis. — Nevalia taip kalbėti. Jūsų žodžiai baisūs ir beprasmiai.

— Jūs taip manot? — vėl nusijuokė Dorianas.

— Aš žinau. Visa, ką pasakiau šį vakarą, pasakiau jūsų labui. Žinot, kad visada buvau ištikimas jūsų draugas.

— Manęs nelieskit. Sakykit viską, ką dar turit pasakyti!

Dailininko veidas skausmingai trūktelėjo. Valandėlę jis tylėjo, apimtas neapsakomo gailesčio. Galų gale kokią teisę jis turi brautis į Doriano Grėjaus gyvenimą? Jei Dorianas padarė bent dešimtą dalį to, kas apie jį pasakojama, kiek jis turėjo iškentėti! Paskui Holvordas atsitiesė, priėjo prie židinio ir ilgai žiūrėjo į degančias pliauskas, į pilkus kaip šarma pelenus ir virpančius liepsnos liežuvius.

— Aš laukiu, Bezili, — paragino jaunasis vyras aiškiu griežtu balsu.

Holvordas atsigręžė.

— Štai ką turiu pasakyti, — sušuko jis. — Atremkit tuos baisius kaltinimus. Jei pasakysit, kad čia perdėm neteisybė, patikėsiu. Paneikit juos, Dorianai, paneikit! Negi nematot, kaip aš kankinuos? Dieve mano! Nesakykit man, kad jūs blogas, sugedęs, ištvirkęs žmogus.

Dorianas Grėjus nusišypsojo. Panieka iškreipė jam lūpas.

— Eime į viršų, Bezili, — ramiai tarė jis. — Aš kas dieną rašau dienoraštį ir niekada jo neišnešu iš to kambario, kuriame rašau. Parodysiu, jei eisit drauge.

— Eisiu, Dorianai, jei jūs norit. Į traukinį jau pavėlavau. Tiek to. Išvažiuosiu rytoj. Tik neliepkit man nieko skaityti šiąnakt. Aš tenoriu aiškaus atsakymo į savo klausimą.

— Gausit jį viršuje. Čia jo negaliu duoti. Ilgai skaityti neteks.

XIII SKYRIUS

Jis išėjo iš kambario ir ėmė lipti į viršų, o Bezilis Holvordas nusekė pavymui. Ėjo jie tyliai — žmonės instinktyviai taip visad vaikšto nakčia. Nuo lempos krito fantastiški šešėliai ant sienos ir laiptų. Kažkur vėjo gūsis subarškino langus.

Užlipęs į viršų, Dorianas padėjo lempą ant grindų, išsiėmė raktą, įkišo į spyną ir pasuko.

— Bezili, ar būtinai norit žinoti? — tyliai paklausė jis.

— Taip.

— Puiku, — atsakė šypsodamas Dorianas. Paskui šiurkštokai pridūrė: — Jūs vienintelis žmogus pasaulyje, turintis teisę viską apie mane sužinoti. Jūs daugiau susijęs su mano gyvenimu, negu manot, — ir, paėmęs lempą, atidarė duris ir įėjo į vidų.

Pūstelėjo šalto oro srovė, ir akimirką lempos liepsna plyksterėjo niūria oranžine šviesa. Dorianas krūptelėjo.

— Uždarykit duris, — sušnibždėjo jis, statydamas lempą ant stalo.

Holvordas suglumęs dairėsi aplinkui. Atrodė, kad kambaryje jau daugelį metų niekas negyveno. Išblukęs flamandiškas gobelenas, uždengtas paveikslas, senovinė itališka skrynia ir apytuštė knygų spinta — tarytum ir viskas, neminint stalo ir kėdės. Kol Dorianas degė žvakigalį, padėtą ant židinio lentynėlės, Holvordas spėjo pamatyti, kad viskas čia apdulkėję, kilimas skylėtas. Už panelių sukrebždėjo pelė. Ore tvyrojo drėgnas pelėsių kvapas.

— Tad jūs, Bezili, manot, kad tik Dievas legali matyti sielą? Atitraukit uždangą ir pamatysit jūs.

Balsas, ištaręs šiuos žodžius, buvo šaltas ir žiaurus.

— Dorianai, jūs arba proto netekot, arba vaidinat! — sumurmėjo Holvordas, raukdamas kaktą.

— Nenorit? Tada pats turėsiu atitraukti, — pasakė jaunesnysis vyras ir, nuplėšęs uždangą nuo skersinio, sviedė ją žemėn.

Siaubo šūksnis išsiveržė iš dailininko lūpų, kai jis prietemoje pamatė šlykštų veidą, vypsantį jam iš drobės. Kažkas jo išraiškoje kėlė dailininkui šleikštulį bei pasibjaurėjimą. O viešpatie! Jam prieš akis buvo Doriano Grėjaus veidas. Šiaip ar taip, klaikus bjaurumas dar nebuvo galutinai sužalojęs nepaprasto jo grožio. Praretėjusiuose plaukuose dar buvo kiek aukso, o juslingose lūpose — raudonio. Užburkusios akys dar turėjo gražaus mėlynumo, dar žymėjo dailiai iškirptų šnervių ir lankstaus kaklo taurios linijos. Taip, čia Dorianas. Bet kas jį nutapė?

Bezilis matė, kad tapyta jo, ir rėmai tikrai buvo jo paties suprojektuoti. Jam pasidarė baisu. Griebęs uždegtą žvakę, pakėlė ją prie paveikslo. Kairiajame kampe buvo jo parašas, išvedžiotas aukštomis skaisčiai raudonomis raidėmis.

Tai buvo kažkokia pikta parodija, gėdinga, niekšiška satyra. Jis niekada to paveikslo netapė. Ir vis dėlto čia buvo jo darbas. Jis tą suprato ir akies mirksniu pajuto, kaip kraujas tarsi sustingo gyslose. Jo paveikslas! Ką tai reiškė? Kodėl jis pasikeitė? Holvordas atsigręžė ir pažiūrėjo į Dorianą Grėjų klejojančio žmogaus akimis. Lūpos trūkčiojo, sukepęs liežuvis nebegalėjo apsiversti. Jis brūkštelėjo ranka sau per kaktą. Ji buvo sudrėkusi nuo lipnaus prakaito.

O Dorianas stovėjo atsirėmęs į židinį ir žiūrėjo į jį su keista išraiška, kuri žmonių veiduose atsiranda spektaklyje, kai jie susidomėję stebi įžymaus aktoriaus vaidybą. Nei tikro sielvarto, nei tikro džiaugsmo jo veide nebuvo. Tiktai žiūrovo smalsumas, gal triumfo kibirkštėlės akyse. Jis išsiėmė gėlę iš švarko atlapo ir uostė ar bent dėjosi ją uostąs.

— Ką tai reiškia? — pagaliau sušuko Holvordas.

Balsas jam pačiam pasirodė šaižus ir keistas.

— Prieš daugelį metų, kai dar buvau berniukas, — tarė Dorianas Grėjus, sugniaužęs gėlę saujoje, — mudu susitikom, jūs mane lepinot, mokėt puikautis savo grožiu. Vieną dieną supažindinot su savo draugu, kuris man išaiškino jaunystės stebuklą, tuo tarpu jūs baigėt tapyti portretą, kuris man atskleidė grožio stebuklą. Beprotybės akimirką, — net ir dabar negaliu pasakyti, ar aš to gailiuosi, ar ne, — pareiškiau norą, o gal tai buvo malda...

— Prisimenu! O, kaip puikiai prisimenu! Ne! Tai neįmanoma. Kambarys drėgnas. Į drobę įsimetė pelėsiai. Dažuose, kuriuos vartojau, buvo kažkokių bjaurių nuodų. Sakau jums, to negali būti.

— Ak, ko negali būti? — tyliai tarė jaunasis vyras ir, priėjęs prie lango, atrėmė kaktą į aprasojusi stiklą.

— Sakėt, kad jį sunaikinot.

— Aš klydau. Jis mane sunaikino.

— Netikiu, kad čia mano paveikslas.

— Nejau nematot savo idealo? — karčiai tarė Dorianas.

— Mano idealas, kaip jūs jį vadinat...

— Kaip jūs vadinot.

— Nieko pikta, nieko gėdinga ten nebuvo. Jūs man buvot toks idealas, kokio aš niekada nebesutiksiu. O čia satyro veidas.

— Čia mano sielos veidas.

— Viešpatie! Ką aš dievinau! Jis turi velnio akis!

— Kiekviename iš mūsų, Bezili, glūdi dangus ir pragaras! — sušuko Dorianas, su begaline neviltimi mostelėjęs ranka.

Holvordas vėl atsigręžė į portretą ir ėmė į jį žiūrėti.

— Dieve mano, jeigu čia teisybė, — sušuko jis, — ir jei čia tas, kuo jūs pavertėt savo gyvenimą, tada jūs blogesnis, negu mano tie, kurie jus šmeižia!

Jis pakėlė žvakę prie drobės ir vėl ėmė apžiūrinėti. Paviršius atrodė nėmaž nepakitęs, toks, koks buvo baigus tapyti. Matyt, gedimas ir toji klaikuma ėjo iš vidaus. Portretą palengva ėdė kažkokio vidinio stimulo varomi nuodėmės raupsai. Net šlapiame griovyje pūvantis lavonas nebūtų baisiau atrodęs.