Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Tarnui teko du sykius pajudinti Dorianą už peties, kol šis pagaliau atsibudo, o kai atmerkė akis, nežymus šypsnys nuslydo jo lūpomis, tarsi būtų sapnavęs malonų sapną. Tačiau jis nieko nesapnavo. Nei džiaugsmo, nei kančių vaizdai netrikdė jam nakties. Bet jaunystė ir be priežasties šypso. Tai vienas didžiausių jos žavumų.

Dorianas apsivertė, pasirėmė alkūne ir ėmė gurkšnoti šokoladą. Švelnus lapkričio saulės spinduliai sruvo į kambarį. Dangus buvo giedras, ore tvyrojo jauki šiluma. Tarytum gegužio rytą.

Palengva praeitos nakties įvykiai begarsiais kruvinais žingsniais atšliaužė į jo sąmonę ir ten atgijo klaikiai ryškūs. Jis krūptelėjo, prisiminęs visa, ką buvo iškentęs, ir akimirką jį vėl apėmė ta keista neapykanta Beziliui Holvordui, kuri privertė nužudyti dailininką, kai šis sėdėjo kėdėje; ir Dorianas iš baisaus pykčio tarytum suledėjo. Negyvėlis tebesėdi ten, o jau šviečia saulė. Kaip baisu! Toks šiurpus reginys skirtas nakties tamsai, o ne dienai.

Dorianas jautė, kad susirgs arba jam protas pasimaišys, jei galvos apie tai, ką pergyveno. Yra nuodėmių, kurias maloniau prisiminti, negu daryti, keistų pergalių, kurios greičiau patenkina puikybę, negu pasotina aistras, ir protui suteikia didesnį džiaugsmą už tą, kurį davė ar galėjo duoti pojūčiams. Bet čia buvo kas kita. Tai, kas įvyko, reikėjo išstumti iš sąmonės, apsvaiginti narkotikais, užsmaugti, kad tavęs neužsmaugtų.

Kai išmušė pusę dešimtos, Dorianas brūkštelėjo ranka sau per kaktą, paskui skubiai atsikėlė. Rengėsi rūpestingiau negu visada, ypač kruopščiai rinkosi kaklaraištį ir smeigtuką, o žiedus keitė net kelis sykius. Ilgokai gaišo ir prie pusryčių — ragavo įvairius patiekalus, tarėsi su tarnu dėl naujų livrėjų, kurias ketino užsakyti Selbio tarnams, peržiūrėjo laiškus. Kai kuriuos laiškus skaitydamas šypsojo. Trys buvo nuobodūs. Vieną perskaitė kelis sykius, o paskui suplėšė kiek sudirgusiu veidu. Baisi ta moterų atmintis, teisingai kartą pasakė lordas Henris.

Išgėręs puoduką juodos kavos, iš lėto nusišluostė servetėle lūpas, mostelėjo tarnui palaukti ir, nuėjęs prie stalo, parašė du laiškus. Vieną įsikišo kišenėn, antrąjį padavė tarnui.

— Nunešk jį, Frensi, į Hertfordo gatvę 152, o jeigu ponas Kempbelas išvykęs, sužinok adresą.

Likęs vienas, tučtuojau užsidegė cigaretę ir ėmė piešti ant popieriaus lapo iš pradžių gėles, architektūrinius fragmentus, o paskui žmonių veidus. Staiga jis pastebėjo, kad visi jo nupiešti veidai be galo panašūs į Bezilį Holvordą. Susiraukė, atsikėlė ir, nuėjęs prie knygų spintos, išėmė pirmą pakliuvusį tomelį. Buvo pasiryžęs negalvoti apie tai, kas įvyko, kol tai bus įmanoma.

Išsitiesęs sofoje, pažiūrėjo į titulinį knygos puslapį. Tai buvo Gotjė „Emaux et Camees“ Šarpantjė leidinys japoniškame popieriuje su Žakmaro ofortais163. Citrinų žalumo odos viršeliuose buvo išspausdintas raštas — auksinis tinklelis ir taškuoti granatai. Knyga buvo Adrianos Singlton dovana. Verčiant puslapius, žvilgsnis užkliuvo už eilėraščio apie Lasenero164 ranką, šaltą geltoną ranką, du supplice encore mal lavee 165, apžėlusią rausvais pūkeliais ir su doigts de faune 166. Jis žvilgterėjo į savo baltus plonus ir ilgus pirštus ir nejučia krūptelėjo; paskui vertė toliau, kol užėjo nuostabiuosius posmus apie Veneciją167:

Sur une gamme chromatique,

Le sein de perles ruisselant,

La Vénus de l’Adriatique

Sort de l’eau son corps rose et blanc.

Les dômes, sur Vazur des ondes

Suivant la phrase au pur contour,

S’enflent comme des gorges rondes

Que soulève un soupir d’amour.

L’esquif aborde et me dépose,

Jetant son amarre au pilier,

Devant une façade rose,

Sur le marbre d’un escalier.

Kokios nepaprastos eilės! Skaitydamas jis įsivaizdavo, lyg su juoda gondola sidabro priekiu ir plevenančiom užuolaidom plauktų žaliomis vandenų gatvėmis per rausvai balzganą perlamutrinį miestą. Pačios eilės jam atrodė nelyginant tos tiesios turkio žydrumo linijos, kurios lydi laivą, plaukiantį į Lidą168. Staigūs spalvų blyksterėjimai eilėraštyje jam priminė paukščius opalo ir vaivorykštės spalvų kaklais, kurie plasnoja aplink aukštą korėtą Kampanilą169 ar pilni iškilnaus grakštumo vaikštinėja po niūrias apdulkėjusias arkadas. Atsilošęs, primerkęs akis, jis tolydžio kartojo:

Devant une façade rose,

Sur le marbre d’un escalier.

Visa Venecija buvo tose dviejose eilutėse. Jis prisiminė rudenį, kurį buvo ten praleidęs, ir nuostabią meilę, kuri pastūmėjo jį į beprotiškas, žavias kvailystes. Visur yra romantikos. Bet Venecija, kaip ir Oksfordas, tebeturėjo foną romantikai, o tikrai romantikai fonas — svarbiausia ar beveik svarbiausia. Kurį laiką drauge su juo gyveno Bezilis ir dėl Tinto reto170 buvo tiesiog galvą pametęs. Vargšas Bezilis! Kaip baisu šitaip numirti.

Dorianas atsiduso, vėl paėmė knygą ir pamėgino užsimiršti. Jis skaitė apie kregždes171, nardančias po mažą kavinę Smirnoje, kur chadžijai172 susisėdę varsto savo gintarinius rožančius, o tiurbanoti pirkliai rūko ilgas su kutais pypkes ir rimtai tarpusavyje šnekučiuojasi; skaitė apie obeliską iš Place de la Concorde 173, kuris verkia granito ašaromis savo vienišoje besaulėje ištremtyje ir trokšta sugrįžti prie karšto, lotosais apaugusio Nilo, kur sfinksai, rožiaspalviai ibiai, balti grifai paauksuotais nagais, kur po žalią garuojantį dumblą ropoja krokodilai berilo akutėm; paskui Dorianas ėmė mąstyti apie eilėraštį, kuris, imdamas savo melodiją iš nubučiuoto marmuro, kalba apie keistą statulą174, Gotjė lyginamą su kontralto balsu, tą monstre charmant 175, gulinčią Luvre porfyro salėje. Bet netrukus knyga iškrito jam iš rankų. Jis ėmė nerimauti, ir baisus išgąstis pagavo jį. Kas bus, jei Alenas Kempbelas išvykęs iš Anglijos? Prabėgs daug dienų, kol jis grįš. O jei jis atsisakys ateiti. Kas tada? Kiekviena akimirka buvo be galo svarbi.

Kadaise, prieš penkerius metus, juodu buvo labai geri draugai, beveik neperskiriami. Paskui jų draugystė staiga nutrūko. Kai jie dabar susitikdavo žmonėse, šypsodavosi tik Dorianas Grėjus, Alenas Kempbelas — niekada.

Tai buvo be galo protingas jaunas vyras, nors vaizduojamojo meno tikrai įvertinti nemokėjo, o jei šį tą nutuokė apie poeziją, tai tik Doriano Grėjaus dėka. Mokslas buvo svarbiausia jo proto aistra. Kembridže jis nemaža laiko praleisdavo laboratorijoje ir puikiai išlaikė specialų egzaminą, kad gautų gamtos mokslų diplomą su pagyrimu. Jis ir dabar tebesidomėjo chemija, turėjo nuosavą laboratoriją, kurioje kiauras dienas sėdėdavo užsidaręs dideliam motinos apmaudui, — mat motina troško, kad jis patektų į parlamentą, o apie chemiją labai miglotai tenusimanė, chemikas ir vaistininkas jai buvo tas pats. Be to, jis buvo puikus muzikantas ir griežė smuiku bei skambino fortepijonu geriau už daugelį mėgėjų. Iš teisybės, muzika visų pirma ir suartino juodu su Dorianu, muzika ir ta nenusakoma traukos jėga, kuri sklido iš Doriano ir kurią jis galėdavo naudoti, kai panorėdavo, o dažnai ir nesąmoningai ja paveikdavo kitus. Jie susitiko vieną vakarą pas ledi Berkšijer, kai skambino Rubinšteinas, o vėliau juodu dažnai buvo galima matyti drauge operoje ir visur, kur tik skambėdavo gera muzika. Pusantrų metų truko jų draugystė. Kempbelą amžinai galėjai rasti arba Selbi Rojalyje, arba Grosvenoro aikštėje. Jam, kaip ir daugeliui, Dorianas Grėjus buvo įkūnijimas visko, kas gyvenime gražu ir žavu. Niekas niekada nesužinojo, ar buvo kada tarp jų koks vaidas. Tik staiga žmonės pastebėjo, kad jie susitikę beveik nebesikalba ir kad Kempbelas visada anksti išeina iš bet kokio pobūvio, jei ten yra Dorianas Grėjus. Be to, Alenas pasikeitė — kartais jį apimdavo keista melancholija, ir rodėsi, kad muzikos jis nebepakenčia, o paprašytas skambinti atsisakydavo, teisindavosi esąs įsigilinęs į mokslą ir jam nebelieką laiko muzikai. Tai buvo teisybė. Kiekvieną dieną jis vis labiau domėjosi biologija, ir vieną ar du sykiu jo pavardė buvo paminėta mokslinėse apžvalgose ryšium su kai kuriais įdomiais eksperimentais.