Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Pobūvis buvo nedidelis, jį paskubomis suruošė ledi Narboro, labai išmintinga moteriškė, dar tebeturinti, anot lordo Henrio, tikrai reto bjaurumo likučius. Ji sugebėjo būti puiki žmona vienam iš pačių nuobodžiausių ambasadorių; deramai palaidojusi vyrą marmuriniame mauzoliejuje, kurį pati suprojektavo, ir ištekinusi dukras už turtingų, bet senyvų vyrų, ji dabar mėgavosi prancūziškais romanais, prancūziška virtuve ir prancūziškuoju esprit 176, kai tik jo užtikdavo.

Dorianą Grėjų ji ypač mėgo ir visada sakydavo, jog džiaugiasi jaunystėje jo nesutikusi. „Žinau, mano mielas, būčiau vėjų vaikyti nuėjusi. Laimė, tuo metu jūsų dar nė kvapo žemėje nebuvo, o vėjus tik malūnai savo sparnais vaikė, todėl man ir paflirtuoti nebuvo progos. Beje, dėl to kaltas Narboras. Buvo baisus trumparegis, ir menkas malonumas apgaudinėti vyrą, kuris niekada nieko nemato“.

Tą vakarą jos svečiai buvo gana nuobodūs. Mat — taip paaiškino Dorianui šeimininkė, prisidengusi visiškai nutriušusia vėduokle, — viena jos ištekėjusių dukterų netikėtai atvykusi pas ją paviešėti ir, kas dar blogiau, atsivežusi vyrą.

— Mielasis, mano galva, ji negražiai pasielgė, — šnibždėjo ledi Narboro. — Teisybė, kiekvieną vasarą, grįžusi iš Homburgo177, aš važiuoju pas juos, bet mano metų moteris turi kartais kvėptelėti gryno oro, be to, aš ir juos išjudinu. Jūs nenumanot, kaip jie ten gyvena. Tai tikras nesugadintas kaimo gyvenimas. Keliasi anksti, nes labai daug dirba, ir gula anksti, nes labai mažai galvoja. Nuo Elžbietos laikų178 apylinkėje nebuvo jokio skandalo, todėl papietavę jie visi užmiega. Jums neteks greta jų sėdėti. Sėdėsit šalia manęs ir linksminsit mane.

Dorianas pusbalsiu pasakė grakštų komplimentą ir ėmė žvalgytis po kambarį. Tikrai, draugija buvo nuobodi. Du svečiai jam buvo nematyti, o kiti — tai Ernestas Heroudenas, vienas tų vidutinio amžiaus vidutinybių, taip dažnai sutinkamų Londono klubuose, kurie neturi priešų, bet yra labai nemėgstami draugų; ledi Rakston, pernelyg išsipusčiusi keturiasdešimt septynerių metų kumpanosė dama, kuri stengdavosi susikompromituoti, bet buvo tokia be galo neįdomi, kad, jos didžiuliam sielvartui, niekas niekada nepatikėdavo jos nusižengimais; ponia Erlin, įkyri žaviai grebluojanti menkystė raudonai rudais plaukais; ledi Elisa Čepmen, šeimininkės dukra, nuobodi, neskoningai apsitaisiusi moteris tipiškai britišku veidu, kurio nieku būdu neprisiminsi, vieną sykį tematęs; jos vyras, raudonskruostis žmogėnas baltomis žandenomis, manantis, kaip ir daugelis jo klasės žmonių, kad nežabotas gyvybingumas gali išpirkti visišką minčių stoką.

Dorianas gerokai apgailestavo čia atėjęs, kol pagaliau ledi Narboro, žiūrėdama į didelį paauksuotos bronzos laikrodį, įmantriais išraitymais apkėtusį židinio lentynėlę, užtiestą rausvai violetine medžiaga, sušuko:

— Kaip bjauriai elgiasi Henris Votonas šitaip vėluodamas! Šįryt nelabai tikėdamasi pasiunčiau jo pakviesti, ir jis tvirčiausiai užtikrino neapvilsiąs manęs.

Šiokia tokia paguoda, kad čia bus Henris. Ir kai atsivėrė durys ir pasigirdo tylus melodingas jo balsas, kuris kažkokiam nenuoširdžiam jo pasiteisinimui iš karto suteikė žavumo, Dorianas liovėsi nuobodžiavęs.

Tačiau per vakarienę jis nieko negalėjo valgyti. Patiekalas sekė patiekalą, bet jis nė vieno net neparagavo. Ledi Narboro be paliovos jį barė už tai, kad jis, pasak jos, „įžeidžiąs vargšą Adolfą, specialiai jam sudariusį šitą meniu“, prorečiais į jį žvilgčiojo lordas Henris, nesuprasdamas jo tylos ir atsainumo. Kartas nuo karto tarnas jo taurę pripildydavo šampano. Jis gėrė godžiai, o troškulys tartum vis stiprėjo.

— Dorianai, — galų gale prašneko lordas Henris, kai buvo duodama chaud-froid 179, — kas tau šį vakarą? Tu visiškai be nuotaikos.

— Tikriausiai jis įsimylėjęs, — sušuko ledi Narboro, — ir bijo man pasisakyti, kad neimčiau pavyduliauti. Jis teisus. Aš tikrai pavyduliaučiau.

— Brangioji ledi Narboro, — šypsodamas tyliai tarė Dorianas. — Ištisą savaitę nieko nebuvau įsimylėjęs, tikrai ničnieko nuo to laiko, kai madam de Ferol išvyko iš Londono.

— Kaip jūs, vyrai, galite įsimylėti šitą moterį! — sušuko senoji dama. — Iš tiesų aš to negaliu suprasti.

— Tik dėl to, kad ji prisimena, kai jūs, ledi Narboro, buvot maža, — pasakė lordas Henris. — Ji vienintelė grandis, jungianti mus ir trumpus jūsų sijonėlius.

— Mano trumpų sijonų, lorde Henri, ji tikrai neprisimena. Bet aš puikiai prisimenu ją Vienoje prieš trisdešimt metų ir prisimenu, kokia decolletee 180 ji tada buvo.

— Ji ir dabar dėcolletėe , — pareiškė jis, ilgais pirštais imdamas alyvuogę, — o kai ji apsivelka itin elegantišką drabužį, tampa panaši į prasto prancūziško romano edition de luxe 181 . Ji tikrai nuostabi ir pilna netikėtumų. O jos talentas šeimyniniam gyvenimui iš tiesų nepaprastas. Kai mirė jos trečiasis vyras, jos plaukai iš sielvarto tapo auksiniai.

— Henri, kaip tau ne gėda! — sušuko Dorianas.

— Tai be galo romantiškas paaiškinimas, — nusijuokė šeimininkė. — Bet trečias vyras! Negi Ferolas jau ketvirtas?

— Be abejonės, ledi Narboro.

— Netikiu nė vienu žodžiu.

— Tada paklauskite poną Grėjų. Jis vienas artimiausių jos draugų.

— Ar teisybė, ponas Grėjau?

— Ji taip tvirtina, ledi Narboro, — atsakė Dorianas. — Aš jos paklausiau, ar ir jinai kaip Margarita Navarietė182 išbalzamavo jų širdis ir pasikabino sau prie juostos. Ji atsakė to nepadariusi, nes nė vienas jų neturėjęs širdies.

— Keturi vyrai! Dievaži, tai jau trop de zele 183 .

— Trop d’audace 184 — taip aš jai sakau, — tarė Dorianas.

— O, drąsos jai niekam nepritrūksta, mano mielas. O koks tasai Ferolas? Aš jo nepažįstu.

— Labai gražių moterų vyrai priklauso nusikaltėlių klasei, — tarė lordas Henris, gurkšnodamas vyną.

Ledi Narboro sušėrė jam vėduokle.

— Lorde Henri, aš nėmaž nesistebiu girdėdama visą pasaulį sakant, kad jūs itin nedoras žmogus.

— Bet koks pasaulis taip sako? — paklausė lordas Henris, kilsterėjęs antakius. — Gal tik anas pasaulis. Su šiuo aš puikiai sutariu.

— Visi, ką tik pažįstu, sako, kad jūs labai nedoras, — sušuko senoji ledi, purtydama galvą.

Keletą akimirkų lordas Henris sėdėjo labai rimtu veidu.

— Tai siaubinga, — pagaliau tarė jis, — kad nūnai žmonės tau už akių sako visišką teisybę.

— Juk jis nepataisomas! — sušuko Dorianas, palinkdamas į priekį.

— Turbūt, — juokdamasi atsakė šeimininkė. — Bet jeigu jūs visi taip juokingai dievinat ponią de Ferol, man teks vėl ištekėti, kad tapčiau madinga.

— Jūs, ledi Narboro, niekada nebeištekėsit, — įsiterpė lordas Henris. — Jūs buvot pernelyg laiminga. Antrą sykį teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą sykį veda tik tas vyras, kuris dievino pirmąją žmoną. Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja.

— Narboras nebuvo idealus, — sušuko senoji ledi.

— Jei jis būtų buvęs idealus, jūs nebūtumėt jo mylėjusi, brangioji ledi, — pasigirdo atsakymas. — Moterys myli mus už ydas. Jei mes pakankamai jų turim, jos viską mums atleidžia, net protą. Tai tikrų tikriausia teisybė, nors aš ir bijausi, kad po šių žodžių jūs, ledi Narboro, manęs niekada nebepakviesit pietauti.

— Be abejonės, teisybė, lorde Henri. Jei mes, moterys, jūsų nemylėtumėm dėl ydų, kur jūs pasidėtumėt? Nė vienas iš jūsų nebūtų vedęs.