Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Čia tu, Adrianai? — sumurmėjo Dorianas.

— O kur man būti? — apatiškai atsakė šis. — Niekas su manimi dabar nebenori kalbėti.

— Maniau, kad tu išvykai iš Anglijos.

— Darlingtonas nieko nedarys. Mano brolis pagaliau apmokėjo sąskaitą. Bet Džordžas nekalba su manimi... Man vis tiek, — pridūrė jis atsidusęs. — Kol šito turi, draugų nereikia. Man rodos, aš per daug turiu draugų.

Dorianas krūptelėjo, paskui apmetė žvilgsniu groteskiškas figūras, kurios keisčiausiomis pozomis gulėjo suvirtusios ant suplyšusių čiužinių. Iškraipytos galūnės, pražiotos burnos, pastėrusios apsiblaususios akys — visa tai jį traukė. Jis žinojo, kokiose keistose dausose jie kamuojasi ir koks nykus pragaras atskleidžia jiems naujų džiaugsmų paslaptis. Jie buvo laimingesni už jį. Jis dar tebebuvo minčių nelaisvėje. Prisiminimai lyg baisi liga graužė jam sielą. Kartkartėmis jam vaidenosi į jį žvelgiančios Bezilio Holvordo akys. Tačiau Dorianas jautė negalįs čia pasilikti. Adrianas Singltonas jį trikdė. Jis norėjo būti ten, kur niekas jo nepažintų. Norėjo pabėgti nuo savęs.

— Eisiu į kitą vietą, — pasakė jis palūkėjęs.

— Ties prieplauka?

— Taip.

— Tikriausiai ten bus toji pasiutusi katė. Čia jos nebepriima.

Dorianas trūktelėjo pečiais.

— Man įkyrėjo moterys, kurios myli. Moterys, kurios nekenčia, daug įdomesnės. Be to, ten ir tas daiktas geresnis.

— Beveik toks pat.

— Man labiau patinka. Eime išgerti. Labai noriu.

— Aš nieko nenoriu, — sumurmėjo jaunasis vyras.

— Vis tiek eime.

Adrianas Singltonas sunkiai pakilo ir nusekė paskui Dorianą ligi baro. Mulatas apdriskusiu tiurbanu ir nutriušusiu paltu pasveikino jį, bjauriai išsišiepdamas, ir pastūmėjo butelį brendžio bei dvi taures. Prislinko moterys ir ėmė plepėti. Dorianas atsuko joms nugarą ir kažką tyliai pasakė Adrianui Singltonui.

Šypsnys iškreipė vienos moters veidą.

— Kokie išdidūs mes šiandien, — nusišaipė jinai.

— Dėl dievo, nekalbink manęs, — suriko Dorianas, treptelėdamas koja. — Ko nori? Pinigų? Še! Tik nebekalbink manęs!

Atbukusiose moters akyse blykstelėjo dvi raudonos kibirkštys, bet vėl užgeso, ir akys liko bereikšmės, apsiblaususios. Ji atkragino galvą ir godžiais pirštais susišlavė monetas nuo baro. Draugė pavydžiai ją stebėjo.

— Kam visa tai? — atsiduso Adrianas Singltonas. — Grįžti nebenoriu. Ar ne vis tiek? Man ir čia gera.

— Parašysi man, jei tau ko reikės? — pasakė Dorianas palūkėjęs.

— Galbūt.

— Labanakt.

— Labanakt, — atsakė jaunasis vyras, lipdamas laiptais aukštyn ir nosine šluostydamas sukepusias lūpas.

Dorianas skausmo iškreiptu veidu nuėjo prie durų. Jam betraukiant užuolaidą, šlykštus juokas išsiveržė iš pinigus paėmusios moters dažytų lūpų.

— Va, eina tas, kur velniui parsidavė, — žagsėdama sugergždė jinai.

— Eik velniop! — sušuko jis. — Palik mane!

Ji spragtelėjo pirštais.

— Norėtum, kad Pasakų Princu vadinčiau? — suspigo jinai Dorianui įkandin.

Sulig tais žodžiais snaudžiantis jūreivis pašoko ir kaip pašėlęs ėmė dairytis. Jis išgirdo, kaip trinktelėjo uždaromos prieangio durys. Ir išlėkė lyg genamas.

Dorianas Grėjus skubėjo palei molą per dulkiantį lietų. Kažkodėl jį sujaudino susitikimas su Adrianu Singltonu, ir jis ėmė svarstyti, ar iš tikrųjų yra kaltas dėl šio jaunuolio pražūties, kaip kad užgauliai jį užsipuolė Bezilis Holvordas. Dorianas prikando lūpą, kelias akimirkas liūdesys apniaukė jam akis. Bet pagaliau kas jam Adrianas? Gyvenimas per trumpas, kad ant savo pečių užsikrautum svetimų suklydimų naštą. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir moka už jį pats. Tik gaila, kad taip dažnai tenka mokėti už vieną vienintelę klaidą. Reikia mokėti be paliovos. Likimas niekada galutinai nesuveda savo sąskaitų su žmogumi.

Psichologai teigia, jog yra akimirkų, kai nuodėmės troškimas ar noras įvykdyti tai, ką pasaulis vadina nuodėme, taip pagauna žmogų, jog kiekviena jo raumenų skaidula, kiekviena jo smegenų ląstelė prisipildo baisių impulsų. Tokiais atvejais ir vyrai, ir moterys praranda valios laisvę. Jie eina į savo baisią pražūtį taip, kaip eina automatai. Pasirinkimo jie nebeturi, jų sąžinė žuvusi, o jei ji dar gyva, tai tik tam, kad maištas atrodytų dar patrauklesnis, neklusnumas — žavesnis. Nes visos nuodemės, kaip nesiliaudami mums tvirtina teologai, kyla iš neklusnumo. Ir išdidžioji dvasia, toji blogio aušrinė žvaigždė188, krito iš dangaus už tai, kad maištavo.

Apdiržusia širdimi, geisdamas tik blogio, pilnas nešvarių minčių, maišto trokštančia siela Dorianas skubėjo, tolydžio spartindamas žingsnį, bet tuo metu, kai jis jau nėrė į tamsią tarpuvartę, kur ne kartą suko, norėdamas trumpesniu keliu pasiekti tą blogu vardu garsėjančią landynę, staiga pajuto, kaip iš užpakalio kažkas jį pačiupo; nespėjęs pasipriešinti, Dorianas buvo priremtas prie sienos, o žiauri ranka jau gniaužė jam gerklę.

Dorianas grūmėsi kaip pašėlęs ir baisiom pastangom atgniaužė smaugiančius pirštus. Po akimirkos jis išgirdo revolverio spragtelėjimą ir pamatė, kaip blizga tiesiai jam į galvą nutaikytas vamzdis, o priešais juoduoja tamsi neaukšto kresno vyro povyza.

— Ko norit? — suvapėjo Dorianas.

— Tylėk! Šausiu, jei krustelėsi!

— Jums protas pasimaišė. Ką aš jums padariau?

— Pražudei Sibilę Vein, — pasigirdo atsakymas. — O Sibilė Vein buvo mano sesuo. Ji nusižudė. Aš tą žinau. Ant tavęs krinta kaltė dėl jos mirties. Prisiekiau, kad už tai tave nudėsiu. Daugelį metų tavęs ieškojau. Neturėjau jokio ženklo, jokio pėdsako. Abu žmonės, kurie būtų galėję papasakoti, kaip atrodai, jau negyvi. Nieko nežinojau apie tave, tik meilės vardą, kuriuo jinai tave vadindavo. Šį vakarą atsitiktinai jį išgirdau. Susitaikyk su Dievu, nes šiąnakt mirsi.

Dorianui Grėjui iš baimės akys aptemo.

— Niekada tokios nepažinojau, — pralemeno jis. — Niekada apie tokią negirdėjau. Iš proto išsikraustėt.

— Verčiau išpažink savo nuodėmes. Kaip mane gyvą matai, tau galas.

Baisi akimirka. Dorianas nežinojo, nei ką sakyti, nei ką daryti.

— Klaupkis! — suriaumojo vyriškis. — Duodu vieną minutę susitaikyti su Dievu, ne daugiau. Šiąnakt išplaukiu į Indiją ir prieš tai turiu atlikti pareigą. Vieną minutę. Ne daugiau.

Dorianui nusviro rankos. Sustingęs iš siaubo, jis nebežinojo ką daryti. Staiga jam švystelėjo beprotiška viltis.

— Palaukit! — suriko jis. — Kada nusižudė jūsų sesuo? Sakykit greitai — kada?

— Prieš aštuoniolika metų, — atsakė vyriškis. — Ko čia klausti! Negi metai svarbu?

— Aštuoniolika metų, — nusijuokė Dorianas, ir jo balse suskambo pergalė. — Aštuoniolika metų! Nusiveskit mane po žibintu ir pažvelkit man į veidą.

Džeimsas Veinas akimirką dvejojo, nesuprasdamas, ko nori Dorianas. Paskui čiupo jį ir ištempė iš tarpuvartės.

Vėjo blaškoma žibinto šviesa buvo blausi ir mirgėjo, tačiau jos užteko, kad Džeimsas pamatytų šiurpią klaidą, kurią tarėsi padaręs, nes žmogaus, kurį ketino nužudyti, veidas žydėjo jaunyste, buvo nesuteršto jos tyrumo. Atrodė, kad jam ne daugiau kaip dvidešimt pavasarių, vargu ar buvo vyresnis, gal net tokio pat amžiaus, kaip jo sesuo, kai prieš daugelį metų jie išsiskyrė. Neliko jokių abejonių, kad ne šis žmogus ją pražudė.

Jis paleido Dorianą ir svirduliuodamas atšlijo.

— Dieve mano! Dieve mano! — sušuko jis. — Juk būčiau jus nužudęs!