Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— O, smeigtukais, ponas Grėjau, supykusi mane smaigsto kambarinė.

— O dėl ko gi, hercogiene, ji pyksta ant jūsų?

— Dėl menkiausių niekų, patikėkit. Dažniausiai dėl to, kad be dešimt devintą aš pareiškiu, jog pusę devynių jau turiu būti apsirengusi.

— Iš tiesų, kokia ji nesupratinga! Jums derėtų ją įspėti.

— Nedrįstu, ponas Grėjau. Juk ji man sugalvoja skrybėlaičių modelius. Ar prisimenat skrybėlaitę, kurią buvau užsidėjusi per pobūvį sode pas ledi Hilstoun? Kur jūs prisiminsit, bet malonu, kad bent dedatės prisimenąs. Taigi tiesiog iš nieko ją padarė. Visos geros skrybėlaitės padarytos iš nieko.

— Kaip ir geras vardas, Gledise, — įsiterpė lordas Henris.

— O kai žmogus tikrai ko pasiekia, bematant įgyja priešų. Būk vidutinybė, jei nori būti populiarus.

— Tik ne tarp moterų, — tarė hercogienė, purtydama galvą, — o moterys valdo pasaulį. Užtikrinu jus, kad mes vidutinybių nepakenčiam. Kažkas pasakė, kad mes, moterys, mylime ausimis, kaip vyrai myli akimis, jei jie iš viso myli.

— Man regis, kad mes nieko kita ir neveikiam, — sumurmėjo Dorianas.

— Ak, ponas Grėjau, vadinasi, jūs niekada iš tikrųjų nemylite, — pasakė hercogienė; ji dėjosi nuliūdusi.

— Brangioji Gledise! — sušuko lordas Henris. — Kaip galima šitaip kalbėti? Meilė gyva pakartojimais, o pakartojimai alkį paverčia menu. Be to, kiekvieną sykį, kai myli, atrodo, kad tai tas vienintelis kartas. Objektai keičiasi, bet aistra viena. Objektų skirtingumas ją tik sustiprina. Gyvenime mes geriausiu atveju galim patirti vienut vieną didelį išgyvenimą, o didžiausia gyvenimo paslaptis — tą išgyvenimą kartoti kaip galima dažniau.

— Net jeigu teko nuo jo nukentėti? — paklausė hercogienė palūkėjusi.

— Tuo labiau, jei teko nukentėti, — atsakė lordas Henris.

Hercogienė apsisuko ir smalsiu žvilgsniu pažiūrėjo į Dorianą Grėjų.

— O ką jūs, ponas Grėjau, pasakysit? — paklausė ji.

Dorianas akimirką dvejojo. Paskui atlošė galvą ir nusijuokė.

— Aš, Hercogiene, visada sutinku su Hariu.

— Net kai jis klysta?

— Haris niekada neklysta, hercogiene.

— Ar jo filosofija padėjo jums rasti laimę?

— Laimės aš niekada neieškojau. Kam? Ieškojau malonumų.

— Ir radot, ponas Grėjau?

— Dažnai. Pernelyg dažnai.

Hercogienė atsiduso.

— Aš ieškau ramybės, — pasakė ji, — ir jeigu nenueisiu persirengti, šį vakarą jos nerasiu.

— Leiskit, hercogiene, dovanoti jums orchidėjų, — sušuko Dorianas ir pašokęs nuėjo gilyn į oranžeriją.

— Tu su juo begėdiškai flirtuoji, — pasakė lordas Henris savo pusseserei. — Verčiau pasisaugok. Jis be galo patrauklus.

— Jei nebūtų patrauklus, nereikėtų ir kovos.

— Vadinasi, graikas prieš graiką191?

— Aš trojėnų pusėje. Jie kovojo dėl moters.

— Ir pralaimėjo.

— Būna didesnių blogybių už nelaisvę, — atsakė ji.

— Šuoliuoji nelaikydama pavadžio.

— Greitis teikia gyvybę, — pasigirdo riposte 192 .

— Aš tą užrašysiu savo dienoraštyje šį vakarą.

— Ką?

— Kad apdegusį vaiką vilioja ugnis.

— Aš net neapsvilusi. Mano sparnai nepaliesti.

— Naudoji juos viskam, tik ne pabėgimui.

— Drąsa iš vyrų perėjo moterims. Mums ji nepatirtas jausmas.

— Tu turi varžovę.

— Ką?

Jis nusijuokė.

— Ledi Narboro, — sušnibždėjo jis. — Jinai tiesiog jį dievina.

— Verti mane nuogąstauti. Apeliavimas į senovę lemtingas mums, romantikams.

— Romantikams? Jūs naudojatės moksliniais metodais.

— Mus išauklėjo vyrai.

— Bet jūsų neištyrinėjo.

— Charakterizuok mus kaip lytį, — metė ji iššūkį.

— Sfinksai be paslapčių.

Ji pažvelgė į jį šypsodama.

— Kaip ilgai negrįžta ponas Grėjus, — tarė ji. — Eime jam pagelbėti. Aš dar nepasakiau, kokios spalvos mano suknelė.

— A! Teks tau, Gledise, suknelę derinti prie gėlių.

— Tai būtų per ankstyva kapituliacija.

— Romantinis menas prasideda nuo kulminacijos.

— Turiu išsaugoti galimybę trauktis.

— Taip, kaip traukdavosi partiečiai193?

— Jie pasislėpdavo dykumoje. To aš negalėčiau padaryti.

— Moterims ne visada leidžiama rinktis, — atsakė lordas Henris, bet vos tik jis spėjo baigti sakinį, iš oranžerijos galo pasigirdo slopi dejonė, o paskui kažkas sunkus dunkstelėjo žemėn. Visi pašoko. Hercogienė stovėjo sustingusi iš siaubo. Baimės pilnomis akimis lordas Henris nubėgo pro plazdančias palmes ir rado Dorianą Grėjų apalpusį, gulintį kniūbsčią ant plytelėmis išklotų oranžerijos grindų.

Jis buvo tučtuojau nuneštas į mėlynąją svetainę ir paguldytas ant vienos iš sofų. Veikiai jis atsigavo ir apsidairė nustebęs.

— Kas nutiko? — paklausė jis. — O, prisimenu! Henri, ar čia man saugu?

Jis ėmė drebėti.

— Mielas Dorianai, — atsakė lordas Henris, — tu tik buvai nualpęs. Nieko daugiau. Matyt, pervargai. Verčiau neateik pietų. Aš tave pavaduosiu.

— Ne, aš ateisiu, — atsakė jis, vargais negalais stodamasis. — Verčiau ateisiu. Negalima likti vienam.

Jis nuėjo į savo kambarį ir persirengė. Per pietus prie stalo jis buvo pilnas pašėlusio, nevaržomo linksmumo, tačiau kartkartėmis jį persmelkdavo siaubas, kai tik prisimindavo Džeimso Veino veidą, kuris jį stebėjo, prisispaudęs prie oranžerijos stiklo lyg balta nosinė.

XVIII SKYRIUS

Kitą dieną jis niekur nėjo iš namų ir didžiumą laiko praleido savo kambaryje, kamuojamas baisios mirties baimės ir vis dėlto abejingas gyvenimui. Jam ėmė rodytis, kad jį kas seka, jo tyko, kad jam spendžiami spąstai. Vos tik nuo vėjo sujudėdavo gobelenai, jis krūptelėdavo. Sausi lapai, kuriuos vėjas blaškė į švinu įrėmintus lango stiklus, jam atrodė nelyginant jo paties neįvykdyti pasiryžimai ir nuožmūs sąžinės priekaištai. Vos tik užmerkdavo akis, bematant prieš jį vėl iškildavo jūreivio veidas, žvelgiantis pro aprasojusį stiklą, ir siaubo pirštai vėl sugniauždavo širdį.

O gal tik jo fantazija išvadino kerštą iš nakties tamsos ir dabar jam prieš akis rikiavo klaikius bausmės vaizdus? Tikrovė chaotiška, tačiau žmogaus vaizduotėje viešpatauja šiurpi logika. Tik vaizduotė kiekvieną nuodėmę užsiundo sąžinės priekaištais. Tik vaizduotė kiekvieną nusikaltimą palydi baisių jo pasekmių paveikslais. Realiame faktų pasaulyje blogieji lieka nenubausti, o gerieji negauna atpildo. Sėkmė lydi stiprius, pralaimėjimas skirtas silpniems. Štai ir viskas. Pagaliau, jeigu ir koks svetimas žmogus būtų slankiojęs apie namus, tarnai ar sargai būtų jį pastebėję. Jei gėlynuose būtų rastos pėdos, sodininkai būtų pranešę. Taip, čia tik jo fantazija. Sibilės Vein brolis nesugrįžo jo nudėti. Jis išplaukė savo laivu ir nuskęs kur nors šaltame vandenyne. Šiaip ar taip, jo bijoti nebereikia. Juk galų gale tas žmogus nežino, negali žinot, kas jis. Jį saugo jaunystės kaukė.

Bet jeigu tai tik iliuzija, kaip baisu, kad sąžinė gali sukurti tokias klaikias šmėklas, suteikti joms regimą pavidalą ir paleisti tau prieš akis! Kaip jis begyvens, jeigu dieną naktį jo nusikaltimų šmėklos spoksos į jį iš visų tylių kampų, vaipysis išlindusios iš savo slaptų urvų, kuždės į ausį, kai jis sėdės už puotos stalo, budins lediniais pirštais, kai jis miegos! Kai jam į galvą atsėlino šita mintis, jis pabalo iš siaubo, ir staiga jam pasirodė, kad net oras atšalo. O! Kokią klaikios beprotybės valandą jis nužudė savo draugą! Šiurpu net prisiminti tą sceną! Ir vėl viskas iškilo jam prieš akis. Atmintyje atgijo kiekviena kraupi detalė ir rodėsi dar baisesnė. Iš juodojo Laiko urvo, įsisupusi į raudoną skraistę, iškilo jo nuodėmė. Šeštą valandą atėjęs lordas Henris rado Dorianą taip raudantį, tarsi jam plyštų širdis.