Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Kultūra ir sugedimas, — pakartojo Dorianas. — Pažinau ir viena, ir kita. Dabar man atrodo baisu, kad jie visada eina ranka rankon. Nes aš, Hari, radau naują idealą. Pasidarysiu kitoks. Man regis, jau dabar aš kitoks.

— Tu man dar nepasakei, koks buvo tas geras darbas. O gal sakaisi jau ne vieną padaręs? — paklausė bičiulis, įsidėjęs į lėkštę nedidelę raudonų nunokusių žemuogių piramidę ir kriauklės pavidalo skylėtu šaukštu barstydamas ją baltu cukrumi.

— Tau, Hari, galiu pasakyti. Niekam kitam negalėčiau. Aš kai ko pagailėjau. Skamba pagyrūniškai, bet tu supranti, ką turiu galvoje. Ji buvo labai graži ir nuostabiai panaši į Sibilę Vein. Turbūt tai visų pirma ir patraukė mane. Juk prisimeni Sibilę Vein, ar ne? Rodos, taip seniai visa tai buvo! Ką gi, Hetė, be abejonės, ne mūsų luomo. Ji paprasta kaimo mergaitė. Bet aš tikrai ją mylėjau. Esu visai tikras, mylėjau. Visą šį nuostabų gegužį du ar tris kartus per savaitę važiuodavau jos aplankyti. Vakar ji laukė manęs sodelyje. Obelų žiedai krito jai ant plaukų, ir ji juokėsi. Šįryt auštant mes turėjom drauge išvažiuoti. Staiga aš nusprendžiau palikti ją tokią pat tyrą gėlę, kokią radau.

— Manau, kad šis jausmas savo šviežumu suteikė tau, Dorianai, didžiulį malonumą, — pertraukė jį lordas Henris. — Bet aš galiu užbaigti šitą idilę. Davei jai gerą patarimą ir sutrypei širdį. Taip, tokia tavo naujo gyvenimo pradžia.

— Hari, tu baisus! Nekalbėk tokių klaikių dalykų. Nesutrypiau Hetei širdies. Be abejonės, jinai verkė ir taip toliau. Bet garbės neprarado. Ji, kaip Perdita, gali gyventi mėtų ir medetkų sode.

— Ir apraudoti neištikimąjį Florizelį195, — juokdamasis pasakė lordas Henris ir atsilošė kėdėje. — Mielas Dorianai, koks juokingai vaikiškas tu kartais būni. Negi manai, kad dabar mergaitė galės pamilti savo luomo vaikiną? Galbūt ji kada nors ištekės už kokio stuobrio vežėjo ar išsiviepusio artojo. O toji aplinkybė, kad ji buvo sutikusi ir mylėjusi tave, paskatins ją niekinti savo vyrą, ir ji bus nelaiminga. Negaliu sakyti, kad moralės atžvilgiu labai vertinčiau tą tavo atsižadėjimą. Netgi pradžiai tai gana mažai. Beje, iš kur žinai, kad tavo Hetė šiuo metu neplūduriuoja kaip Ofelija kokiam žvaigždžių apšviestam malūno tvenkiny tarp nuostabių vandens lelijų?

— Liaukis, Hari! Tu iš visko šaipaisi, o paskui pranašauji pačias baisiausias tragedijas. Gailiuosi tau pasisakęs. Man vis tiek, ką tu sakysi. Žinau, jog pasielgiau teisingai. Vargšė Hetė! Šį rytą, jodamas pro sodybą, mačiau prie lango baltą jos veidą tartum jazmino šakelę. Verčiau nebekalbėkim apie tai, tu nemėgink manęs įtikinėti, kad mano geras darbas, kurį padariau pirmą kartą per daugelį metų, mažytis atsižadėjimas, kokį pirmą kartą patyriau, iš tikrųjų vos ne nuodėmė. Noriu tapti geresnis. Ir tapsiu. Papasakok ką nors apie save. Kas girdėti mieste? Seniai bebuvau klube.

— Žmonės vis dar šneka apie vargšo Bezilio dingimą.

— Maniau, kad jau bus pabodę, — tarė Dorianas, įsipildamas vyno, ir truputį susiraukė.

— Mielas vaike, jie vos šešias savaites apie tai tekalba, o britų publikai būtų per didelė proto įtampa svarstyti daugiau negu vieną temą kas trys mėnesiai. Tačiau pastaruoju metu jiems sekėsi. Jie turėjo mano skyrybų bylą ir Aleno Kempbelo savižudybę. O dabar jiems atiteko paslaptingas dailininko dingimas. Skotland Jardas tebetvirtina, kad žmogus pilku apsiaustu, kuris lapkričio devintą vidurnakčio traukiniu išvyko į Paryžių, ir buvęs vargšas Bezilis, o prancūzų policija teigia, kad Bezilis nebuvo atvykęs į Paryžių. Tikriausiai po kokių dviejų savaičių išgirsim, kad žmonės matę jį San Franciske. Keista, bet kai tik koks žmogus prapuola, bematant pasklinda kalbos, jog jį matę San Franciske. Tikriausiai tai puikus miestas, ir jame slypi visos ano pasaulio smagybės.

— Kaip manai, kas galėjo ištikti Bezilį? — paklausė Dorianas, iškėlęs prieš šviesą burgundiško vyno taurę; jis pats stebėjosi, kad gali taip ramiai šnekučiuoti šia tema.

— Neturiu nė menkiausios nuovokos. Jei Bezilis nori slapstytis, tai jo reikalas. Jei miręs, nenoriu apie jį galvoti. Mane baido tiktai mirtis. Nekenčiu jos.

— Kodėl? — vangiai paklausė jaunesnysis vyras.

— Todėl, — atsakė lordas Henris ir prisikišo prie nosies kvapnios druskos dėžutę su auksinėm grotelėm, — kad šiais laikais viską galima pergyventi, išskyrus mirtį. Mirtis ir vulgarumas — vieninteliai du devynioliktojo amžiaus faktai, kurių aiškinimais nepašalinsi. Kavą, Dorianai, gersim muzikos kambaryje. Noriu, kad man paskambintum Šopeną. Vyriškis, su kuriuo pabėgo mano žmona, puikiai skambino Šopeną. Vargšė Viktorija! Aš ją labai mylėjau. Be jos namai gana tušti. Žinoma, vedybinis gyvenimas yra tik įprotis, blogas įprotis. Bet juk ir blogiausius įpročius praradęs — gailiesi. Gal jų ir labiausiai gaila. Juk jie sudaro individualybės esmę.

Dorianas nieko neatsakė, tik pakilo nuo stalo, nuėjo į gretimą kambarį ir atsisėdo prie fortepijono, o jo pirštai ėmė bėgioti juodais ir baltais dramblio kaulo klavišais. Kai buvo atnešta kava, jis liovėsi skambinęs, pažvelgė į lordą Henrį ir tarė:

— Hari, ar tau niekada nedingtelėjo mintis, kad Bezilis nužudytas?

Lordas Henris nusižiovavo.

— Bezilis buvo labai populiarus, be to, jo laikrodis — Voterberio196. Kam jį žudyti? Nebuvo toks protingas, kad turėtų priešų. Žinoma, buvo genialus tapytojas. Bet žmogus gali tapyti kaip Velaskezas ir būti nepakenčiamai nuobodus. Bezilis iš tikrųjų buvo gana nuobodus. Mane jis sudomino tik vieną kartą, kai prieš daugelį metų pasisakė apie savo besaikį susižavėjimą tavimi ir apie tai, kad tu — pagrindinis jo kūrybos motyvas.

— Aš mylėjau Bezilį, — liūdnai pasakė Dorianas. — Bet negi žmonės nešneka, kad jis nužudytas?

— Na, kai kurie laikraščiai taip rašo. Man tai atrodo neįtikėtina. Žinau, kad Paryžiuje yra baisių landynių, tačiau Bezilis ne iš tų žmonių, kurie ten lankosi. Nebuvo smalsus. Tai jo didžiausias trūkumas.

— O ką tu, Hari, pasakytum, jei aš prisipažinčiau nužudęs Bezilį? — paklausė jaunesnysis vyras. Ištaręs šiuos žodžius, jis įdėmiai stebėjo lordą Henrį.

— Pasakyčiau, mielas drauge, jog mėgini vaidinti vaidmenį, kuris tau visiškai netinka. Bet koks nusikaltimas — vulgarus, kaip ir bet koks vulgarumas — nusikaltimas. Ne tau, Dorianai, įvykdyti žmogžudystę. Atleisk, jei užgavau tavo tuštybę tą pasakęs, bet patikėk — čia teisybė.

Nusikaltimai išimtinai daromi žemesnių sluoksnių. Aš nė trupučio nesmerkiu tų žmonių. Manyčiau, kad nusikaltimas jiems tas pat, kas mums menas — tiktai būdas sužadinti nepaprastus pojūčius.

— Būdas sužadinti pojūčius? Negi manai, kad žmogus, įvykdęs žmogžudystę, galėtų vėl pakartoti tą patį nusikaltimą? Nesakyk.

— O, bet kas tampa malonumu, jei tik labai dažnai kartoji! — juokdamasis sušuko lordas Henris. — Tai viena svarbiausių gyvenimo paslapčių. Tačiau man atrodo, kad žmogžudystė visada klaida. Niekada nederėtų daryti to, apie ką negalima kalbėti po pietų. Bet palikim ramybėj vargšą Bezilį. Gera būtų, jei galėčiau patikėti, kad jo mirtis tokia romantiška, kaip tu sakai, bet negaliu. Greičiau jis iš omnibuso iškrito į Seną, o konduktorius viską nuslėpė. Taip, manyčiau, kad toks buvo jo galas. Matau jį dabar: guli aukštielninkas po drumstai žaliais vandenimis, sunkios baržos plaukia viršum jo, ir ilgi žali dumbliai kimba jam į plaukus. Žinai, man neatrodo, kad jis būtų sukūręs dar daug gerų darbų. Per pastaruosius dešimt metų jo kūryba gerokai suprastėjo.