Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Bet toji žmogžudystė — negi ji persekios visą gyvenimą? Negi visada jį slėgs praeitis? Ar jis iš tikrųjų turi prisipažinti? Niekada. Prieš jį tėra tik vienas įrodymas. Tas įrodymas — portretas. Reikia jį sunaikinti. Kam jį taip ilgai laikė? Kadaise jam buvo malonu žiūrėti, kaip portretas keičiasi ir sensta. Bet pastaruoju metu to malonumo nebejautė. Portretas trukdė užmigti nakčia. Išvažiavus visą laiką ėmė baimė, kad svetimos akys į jį nepažvelgtų. Jo aistras portretas paženklino liūdesiu. Vien tik jo prisiminimas buvo užtemdęs daugelį džiaugsmo akimirkų. Portretas buvo nelyginant sąžinė. Taip, jis ir buvo sąžinė. Reikia jį sunaikinti.

Jis apsižvalgė ir pamatė peilį, kuriuo buvo nudūręs Bezilį Holvordą. Daug sykių valė jį, kol nebeliko nė dėmelės. Peilis buvo švarus ir blizgėjo. Taip, kaip nužudė dailininką, nužudys ir dailininko kūrinį, ir viską, ką jis reiškė. Nužudys praeitį, o kai jos nebebus, jis pasidarys laisvas. Nužudys tą siaubingą sielos gyvenimą ir be jo klaikių įspėjimų galės jaustis ramus. Dorianas čiupo peilį ir smeigė į paveikslą.

Pasigirdo riksmas ir bildesys. Riksmas buvo toks baisus ir agoniškas, kad išsigandę nubudo tarnai ir išslinko iš savo kambarių. Du džentelmenai, ėję per aikštę, sustojo ir pažvelgė aukštyn į didelį namą. Paskui jie vėl ėjo, kol susitiko policininką ir atsivedė jį atgal. Policininkas kelis sykius paskambino prie durų, bet niekas neatsiliepė. Namas skendėjo tamsoje, tik viename iš viršutinių langų degė žiburys. Kiek pabuvęs, jis nuėjo į gretimo namo portiką ir ėmė laukti.

— Kieno čia namas? — paklausė senesnysis džentelmenas.

— Pono Doriano Grėjaus, — atsakė policininkas.

Nueidami vyrai persimetė žvilgsniais ir nusišaipė. Vienas jų buvo sero Henrio Eštono dėdė.

Viduje, tarnų kambaryje, pusiau apsirengę šeimynykščiai tyliai kuždėjosi. Senoji ponia Lyf verkė ir laužė rankas. Frensis buvo išblyškęs kaip drobė.

Gal už ketvirčio valandos jis pasikvietė vežėją ir dar vieną iš tarnų ir nutykino į viršų. Jie pabeldė, bet niekas neatsakė. Pašaukė. Visur buvo tylu. Pagaliau, veltui mėginę išlaužti duris, jie užlipo ant stogo ir nušoko į balkoną. Langai atsidarė lengvai — sklendės buvo senos.

Įėję jie išvydo ant sienos kabantį puikų šeimininko portretą: Dorianas čia buvo toks, kokį jie visą laiką matydavo, kupinas nuostabios jaunystės ir grožio. Ant grindų gulėjo negyvas žmogus vakariniu apdaru ir su peiliu širdyje. Jis buvo suvytęs, raukšlėtas, šlykštaus veido. Ir tik apžiūrėję žiedus, jie pažino, kas jis.

Išnašos

Kalibanas — V. Šekspyro pjesės „Audra“ personažas, tamsiųjų jėgų, bjaurumo įsikūnijimas.

Grouvneris (Grosvenor) — paveikslų galerija Londone.

Akademija — Karališkoji Meno akademija Londone.

Adonis — senovės graikų mitologijoje nuostabaus grožio jaunuolis, meilės deivės Afroditės mylimasis.

Narcizas — senovės graikų mitologijos personažas, gražus jaunuolis, pamilęs savo atvaizdą šaltinyje, nuo tos meilės sunykęs ir dievų paverstas gėle.

Trumpa charakteristika ( pranc .).

Antinojus — jaunas gražuolis graikas, Romos imperatoriaus Adriano (117-138) favoritas. Jam nuskendus Nilo vandenyse 130 m., imperatoriaus įsakymu jo garbei buvo pastatyta šventyklų ir sukurta jį vaizduojančių skulptūrų.

Ist Endas — Londono rytinė dalis, skurdus darbininkų ir varguomenės rajonas.

Vaitčepeus — romane vaizduojamu laikotarpiu vienas skurdžiausių kvartalų Ist Ende.

Nepasitenkinimo grimasa ( pranc .).

Itonas — viena seniausių vidurinių mokyklų Anglijoje, skirta aristokratų sūnums.

Vaito klubas — vienas seniausių klubų Londone.

Olbenis — prašmatnus namas Londone, Pikadilio gatvėje, kuriame buvo nuomojami mebliuoti kambariai aristokratams.

Izabelė — Ispanijos karalienė Izabelė II (1843— 1868).

Chuanas Primas (Juan Prim, 1814— 1870) — ispanų generolas ir politikos veikėjas.

Mėlynoji Knyga — informacijos žinynas apie anglų aristokratus, įžymius valstybės veikėjus, rašytojus, mokslininkus ir t. t.

Spa — kurortas Belgijoje.

Selbis — dvaras; toliau vadinamas ir Selbi Rojaliu.

Ar tik ne Platonas... nagrinėjo? — senovės graikų filosofas Platonas (427-347 pr. m. e.) teigė, kad mus supantys daiktai tėra tiktai egzistuojančių amžinų idėjų atspindžiai.

Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti, 1475-1564) — italų skulptorius, architektas, poetas; savo sonetuose kalba apie vienatvę ir meilę, kurią suvokia kaip žmogaus veržimąsi į grožį, harmoniją.

Silenas — senovės graikų dievybė, gebėjusi spėti ateitį.

Omaras — Omaras Chajamas (apie 1048-po 1122), persų poetas ir mąstytojas, savo ketureiliuose šlovinęs žemiškus džiaugsmus.

...paskui jo dūdelę — turima omeny vokiečių legenda apie dūdorių, kuris išgelbėjo Hamelno miestą nuo žiurkių, savo dūdele nuviliojęs jas į upę; kai miesto valdžia atsisakė jam duoti sutartą atlyginimą, jis savo stebuklinga dūdele iš miesto išviliojęs visus vaikus.

Viliso salės — vienas populiariausių to meto Londono restoranų, kurio salės buvo nuomojamos įvairiems susirinkimams.

Ateneumas — intelektualų klubas Londone, įsteigtas Valterio Skoto iniciatyva 1824 m.

Britanijos Literatūros Akademija buvo įsteigta tik 1901 m.

Meiferas — aristokratų rajonas vakariniame Londone.

Klodionas (Clodion, tikroji pavardė Glaudė Michel, 1738-1814) — prancūzų skulptorius; žymiausi jo kūriniai — rokoko stiliaus terakotinės statulėlės.

„Les Cent Nouvelles “ egzempliorius , Klovio Evo įrištas Margaritai Valua — Margaritos Navarietės (Marguerite de Navarre, 1492-1549) novelių rinkinys „Heptameronas“ („Šimtas novelių“, 1559); Klovis Evas (Clovis Eve, m. 1634) karaliaus knygrišys; Margarita Valua (Marguerite de Valois, 1553-1615) — Navaros karalienė.

„Manon Lescaut “ — „Manon Lesko“, prancūzų rašytojo Antuano Fransua Prevo (Antoine Franęois Prevot, 1697-1763) romanas.

Vordoro gatvė — aprašomuoju metu antikvarinės prekybos centras Londone.

Raudylai ir šaunumas ( pranc .).

Didelė aistra ( pranc .).

Anglų dramos aukso amžius — XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia, kai kūrė K. Mario, V. Šekspyras ir B. Džonsonas.

Seneliai visada klydo (pranc.).

Rozalinda — V. Šekspyro komedijos „Kaip jums patinka“ personažas.

Imodžena — V. Šekspyro pjesės „Simbelinas“ herojė.

Mačiau ją mirštant Italijoj... — Džuljela V. Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“.

Mačiau ją vaikštant Ardėnų miške... — Rozalinda V. Šekspyro komedijoje „Kaip jums patinka“.

Pamišusi ji stovėjo... ir karčių žolių paragauti. — Ofelija V. Šekspyro tragedijoje „Hamletas“.

...juodos pavydo rankos gniaužė liauną lyg nendrė jos kaklą. — Dezdemona V. Še kspyro tragedijoje „Otelas“.

Bardas — V. Šekspyras.

Pasakų Princas (Prince Charming) — turima omeny prancūzų rašytojo Šarlio Pero (Charles Perrault, 1628-1703) pasakos „Pelenė“ personažas.

Vest Endas — vakarinė aristokratiškoji Londono dalis.