Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Tikiuosi, kad ne, — tarė Dorianas, jo žvilgsnis buvo liūdnas. — Bet aš, Hari, šį vakarą nuvargęs. Į klubą neisiu. Jau beveik vienuolikta, noriu anksti atsigulti.

— Dar pabūk. Niekada nesi taip puikiai skambinęs kaip šį vakarą. Tavo tušė — kažkoks stebuklas. Niekada dar negirdėjau tokio išraiškingumo.

— Tai dėl to, kad aš ketinu pasidaryti geras, — atsakė šypsodamas Dorianas. — Aš jau truputį pasikeičiau.

— Man, Dorianai, tu niekada nepasikeisi, — tarė lordas Henris. — Mudu visada liksim draugai.

— Tačiau sykį tu apnuodijai mane su viena knyga. Neturėčiau tau šito atleisti. Hari, pažadėk niekam niekada neskolinti šios knygos. Ji žalinga.

— Mielas vaike, tu iš tikrųjų pradedi moralizuoti. Netrukus imsi kaip atsivertėliai ar tie iš atgimimo sektos202 raginti žmones nedaryti nuodėmių, kurios tau nusibodo. Tu pernelyg žavus, kad galėtum taip elgtis. Be to, tai beprasmiška. Mudu esam tokie, kokie esam, ir būsim tokie, kokie būsim. O apsinuodyti knyga negalima. Menas neturi įtakos veiksmams. Jis sunaikina norą veikti. Jis tobulai sterilus. Knygos, kurias žmonės vadina nemoraliomis, — tai knygos, kurios rodo pasauliui jo gėdą. Ir tiek. Bet apie literatūrą nediskutuosim. Ateik rytoj. Vienuoliktą žadu pajodinėti. Galėtume joti drauge. O paskui aš tave nuvesiu priešpiečių pas ledi Brenksom. Ji žavi moteris ir nori su tavimi pasitarti dėl gobelenų, kuriuos ketina pirkti. Nepamiršk ateiti. O gal valgysim priešpiečius pas mūsų mieląją hercogienę? Ji sako niekada tavęs nebematanti. Gal Gledisė tau nusibodo? Taip ir maniau. Jos šmaikštus liežuvis erzina. Na, šiaip ar taip, būk vienuoliktą.

— Ar būtinai, Hari?

— Žinoma. Parke dabar labai gražu. Man regis, kad nuo tų metų, kai sutikau tave, tokių alyvų nėra buvę.

— Gerai. Būsiu vienuoliktą, — pasakė Dorianas. — Labanakt, Hari.

Priėjęs prie durų, jis akimirką stabtelėjo, lyg būtų turėjęs dar ką pasakyti. Paskui atsiduso ir išėjo.

XX SKYRIUS

Vakaras buvo gražus, toks šiltas, kad jis užsimetė paltą ant rankos ir net neapvyturiavo kaklo šilkiniu šaliku. Kai rūkydamas cigaretę žingsniavo sau namo, pro šalį praėjo du jauni vyriškiai vakariniais drabužiais. Jis išgirdo, kaip vienas sušnibždėjo antrajam: „Čia Dorianas Grėjus“. Prisiminė, koks būdavo patenkintas, kai į jį kas atkreipdavo dėmesį, kai į jį žiūrėdavo ar apie jį kalbėdavo. Dabar jam jau pakyrėjo klausytis savo vardo. Mažas miestelis, kur jis pastaruoju metu dažnai nukakdavo, iš dalies jam ir patiko dėl to, kad ten niekas jo nepažino. Ne kartą jis sakė mergaitei, kurią prisiviliojo, jog esąs vargšas, ir jinai tikėjo. Sykį jis pasisakė esąs blogas, bet jinai jį išjuokė ir paaiškino, kad blogi žmonės būna seni ir labai bjaurūs. Kaip ji juokdavosi! — lyg strazdas ulbėtų. O kokia buvo daili su kartūno suknele ir didžiule skrybėle. Pati nieko nenumanydama, ji turėjo visa, ką jis buvo praradęs.

Parėjęs namo, rado tarną dar jo belaukiantį. Liepė jam gulti, o pats krito ant sofos bibliotekoje ir ėmė galvoti apie tai, ką lordas Henris buvo kalbėjęs.

Nejau iš tikrųjų žmogus negali pasikeisti? Jis pajuto neišpasakytą ilgesį to savo jaunystės tyrumo, tos rausvai baltos jaunystės, kaip sykį ją pavadino lordas Henris. Žinojo pats save suteršęs, mintis užkrėtęs puviniu, vaizduotę atidavęs siaubui; žinojo žalinga savo įtaka veikęs kitus ir dėl to patyręs šiurpų džiugesį, o pačius geriausius, daugiausia vilčių teikiančius iš tų, kuriuos kada buvo sutikęs, įstūmęs į gėdingą pragaištį. Bet argi visa tai nebepataisoma? Negi nebėra vilties?

Ak! Kokia klaiki ši išdidumo ir aistros akimirka, kai jis meldėsi, kad jo dienų našta prislėgtų portretą, o jis pats išsaugotų nesudrumstą amžinos jaunystės spindesį! Iš čia ir kilo visos jo nesėkmės. Verčiau kiekviena jo gyvenimo nuodėmė būtų jam nešusi tikrą ir greitą bausmę. Bausmė apvalo. Ne „atleisk mums mūsų kaltes“, bet „bausk mus už nuodėmes“ — taip turėtų skambėti žmogaus malda pačiam teisingiausiam Dievui.

Keistai išraižytas veidrodis, kurį prieš tokią galybę metų buvo jam dovanojęs lordas Henris, stovėjo ant stalo, o baltarankiai amūrai, kaip ir seniau, šypsojo jį apglėbę. Dorianas paėmė veidrodį taip pat, kaip ir tą siaubo naktį, kai pirmą kartą pastebėjo pasikeitimą lemtingajame paveiksle, ir baugiomis akimis pro ašarų miglą pažvelgė į nušlifuotą jo paviršių. Sykį kažkas, neišpasakytai jį mylėjęs, parašė jam beprotišką laišką, kuris baigėsi šiais dievinamais žodžiais: „Pasaulis pasikeitė, nes tu sutvertas iš dramblio kaulo ir aukso. Tavo lūpų linijos iš naujo rašo istoriją“. Šios frazės atgijo jo atmintyje, ir jis ėmė jas kartoti. Paskui jį pagavo pasibjaurėjimas savo grožiu, ir, sviedęs žemėn veidrodį, sutrypė kulnu sidabrinę šukeles. Juk grožis jį pražudė, grožis ir jaunystė, kurių jis meldė. Jei ne jie, jo gyvenimas būtų galėjęs likti be dėmės. Grožis jam buvo tik kaukė, o jaunystė — pasityčiojimas. Kas gi yra jaunystė geriausiu atveju? Žalias, nesubrendęs metas, lėkštų nuotaikų ir liguistų minčių metas. Kodėl jis vilki jos drabužį? Jaunystė jį sugadino.

Verčiau negalvoti apie praeitį. Niekas jos nebepakeis. Apie save, apie savo ateitį reikia galvoti. Džeimsas Veinas guli bevardžiame kape Selbio kapinėse. Alenas Kempbelas vieną vakarą nusišovė savo laboratorijoje, tačiau neišdavė paslapties, kurią sužinoti buvo priverstas. Sujudimas dėl Bezilio Holvordo dingimo turėjo, kaip buvo matyti, greit nurimti. Jis jau tilo. Šiuo atžvilgiu Dorianas buvo visai saugus. Bet iš tikrųjų ne Bezilio Holvordo mirtis jį labiausiai slėgė. Didžiausią rūpestį jam kėlė jo paties sielos merdėjimas. Bezilis nutapė portretą, kuris sugriovė jam gyvenimą. Jis negalėjo šito atleisti Beziliui. Dėl visko buvo kaltas portretas. Bezilio kalbos buvo nepakenčiamos, bet vis dėlto jis kantriai jų klausėsi. Žmogžudystės priežastis buvo tik akimirkos beprotybė. O Alenas Kempbelas pats nusižudė. Pats apsisprendė. Dorianas čia niekuo dėtas.

Naujas gyvenimas! Štai ko jis troško. Štai ko laukė. Iš teisybės, tas gyvenimas jau buvo prasidėjęs. Šiaip ar taip, vienos nekaltos būtybės jis jau pagailėjo. Ir daugiau nekaltybės nebegundys. Bus geras.

Prisiminęs Hetę Merton, jis ėmė svarstyti, gal portretas užrakintame kambaryje bus kiek pasikeitęs. Tikriausiai jis jau nebe toks baisus, kaip buvo? Jei jo gyvenimas bus tyras, gal jis galės iš šito veido pašalinti visus piktos aistros pėdsakus. Gal blogio pėdsakai jau bus dingę. Nueis ir pasižiūrės.

Dorianas paėmė lempą nuo stalo ir nutykino į viršų. Kai atstūmė nuo durų sklendes, džiaugsmo šypsena šmėkštelėjo keistai jaunam jo veide ir akimirką pasilaikė lūpų kertelėse. Taip, jis bus geras, ir šlykštusis daiktas, kurį buvo paslėpęs, daugiau jam siaubo nebekels. Jam rodėsi, lyg nuo pečių jau būtų nukritusi sunki našta.

Ramiai įėjo į vidų, užsirakino duris, kaip buvo pratęs, ir nutraukė nuo portreto purpurinę uždangą. Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų. Niekas nebuvo pakitę, tik akyse atsirado klastingas žvilgsnis, o prie lūpų — kreiva veidmainystės raukšlė. Veidas tebebuvo šlykštus, gal net šlykštesnis nei anksčiau, o raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar labiau atrodė panašesnė į šviežiai pralietą kraują. Tada jis sudrebėjo. Nejau tik tuštybė paskatino jį padaryti tą vienintelį gerą darbą? O gal naujų pojūčių troškimas, kaip pašaipiai juokdamasis spėjo lordas Henris? Gal noras suvaidinti vaidmenį, noras, kuris mus kartais verčia dėtis geresniais, negu esam? O gal visa draugėn paėmus? Kodėl raudonoji dėmė didesnė kaip anksčiau? Ji tarytum baisi liga buvo išplitusi per raukšlėtus pirštus. Kraujo buvo ir ant kojų, tarsi jos būtų aplašėjusios, net ranka, kuri nebuvo laikiusi peilio, — kruvina. Prisipažinti? Ar tai reiškė, kad jis privalo prisipažinti? Pasiduoti, ir tegul nubaudžia mirties bausme. Jis nusijuokė. Jautė, kad toji mintis absurdiška. Beje, jeigu jis ir prisipažintų, kas patikėtų? Niekur nėra nužudytojo pėdsakų. Visa, kas jam priklausė, sunaikinta. Jis pats sudegino tai, kas buvo likę apačioje. Žmonės tiesiog pasakytų, kad jis pamišęs. Uždarytų jį, jeigu imtų atkakliai įrodinėti... Bet vis dėlto jo pareiga prisipažinti, iškęsti viešą gėdą, viešai atgailauti. Yra Dievas, kuris žmonėms įsakė išpažinti kaltes ir dangui, ir žemei. Kad ir ką jis darytų, niekas jo neapvalys tol, kol pats neišpažins savo nuodėmės. Nuodėmės? Jis truktelėjo pečiais. Bezilio Holvordo mirtis jam atrodė tokia nereikšminga. Jis galvojo apie Hetę Merton. Juk tas jo sielos veidrodis, į kurį jis žvelgė, neteisingas. Tuštybė? Smalsumas? Veidmainystė? Negi jo aukoje nieko kita nebuvo? Juk buvo dar kažkas. Bent jam taip atrodė. Bet kas pasakytų?.. Ne. Nebuvo nieko. Tik iš tuštybės jis jos pagailėjo, veidmainiaudamas nešiojo gerumo kaukę. Iš smalsumo mėgino savęs išsižadėti. Dabar jis tą suprato.