Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Dorianas atsiduso, o lordas Henris ėmė vaikštinėti po kambarį, paskui pradėjo glostyti galvą keistai Javos papūgai, didžiuliam paukščiui pilkomis plunksnomis, rusvu kuodu ir uodega, kuris suposi ant bambuko laktos. Kai ploni Hario pirštai palietė paukštį, tas nuleido baltus raukšlėtus vokus ant juodų tarsi stiklinių akių ir ėmė siūbuoti.

— Taip, — apsisukęs toliau dėstė Haris, traukdamas iš kišenės nosinę, — jo kūryba suprastėjo. Man atrodė, lyg ji kažko neteko. Ji neteko idealo. Kai judu liovėtės buvę dideli draugai, jis liovėsi buvęs didelis menininkas. Kas judu išskyrė? Aš manau, tau jis įkyrėjo. Jei iš tikrųjų taip įvyko, jis niekada tau šito neatleido. Taip visada elgiasi įkyruoliai. Beje, kur dingo tas nuostabus tavo portretas, kurį jis nutapė? Man rodos, nemačiau jo nuo to laiko, kai jį baigė. A, prisimenu, prieš daugelį metų pasakojai siuntęs jį į Selbį, bet pakeliui jis kažkur dingęs ar kas jį pavogęs. Ar nebeatgavai? Kaip gaila! Tai buvo tikras šedevras. Prisimenu, norėjau jį nupirkti. Ir dabar norėčiau jį turėti. Jis priklaupė geriausiam Bezilio kūrybos laikotarpiui. Nuo to meto jo kūryba tapo keistu blogos tapybos ir gerų ketinimų mišiniu, kuris leidžia žmogų vadinti reprezentatyviu britų menininku. Ar neskelbei laikraštyje? Reikėjo paskelbti.

— Nebeprisimenu, — atsakė Dorianas. — Rodos, skelbiau. Bet portretas man niekad nepatiko. Gailiuosi pozavęs. Net prisiminti nemalonu.

Kodėl kalbi apie jį? Portretas primena man tas keistas eilutes iš Hamleto:

... Vien liūdesio paveikslas,

Vien kaukė be širdies...

Taip, toks jis buvo.

Lordas Henris nusijuokė.

— Jei žmogus į gyvenimą žiūri kaip menininkas, protas tampa jo širdimi, — pasakė jis, grimzdamas į fotelį.

Dorianas Grėjus papurtė galvą ir tyliai užgavo kelis klavišus.

— Vien liūdesio paveikslas, — pakartojo jis, — vien kaukė be širdies.

Lordas Henris sėdėjo atsilošęs fotelyje ir prisimerkęs žiūrėjo į jį.

— Beje, Dorianai, — palūkėjęs prašneko jis. — Kas iš to žmogui, jei jis laimės visą pasaulį, o praras savo sielą197, — rodos, taip skamba citata?

Muzika staiga nutilo, Dorianas Grėjus krūptelėjo ir įsmeigė akis į draugą.

— Kodėl tu, Hari, klausi manęs?

— Mielas bičiuli, — tarė lordas Henris ir nustebęs pakėlė antakius, — paklausiau, nes tariausi, kad galėsi man atsakyti. Tik tiek. Praeitą sekmadienį ėjau per parką. Netoli Marmuro arkos stovėjo apskurusių žmonių pulkelis ir klausėsi kažkokio vulgaraus gatvės pamokslininko. Eidamas pro šalį, išgirdau, kaip jis pakeltu balsu sviedė šį klausimą savo klausytojams. Tai paveikė mane savo dramatiškumu. Londone gausu panašių scenų. Lietingas sekmadienis, koks neišprusęs krikščionis su lietpalčiu, ratas liguistai išblyškusių veidų po kiauru varvančių skėčių stogu, ir nuostabi frazė, kurią sviedė šaižus isteriškas balsas, — tai iš tiesų buvo savotiškai gera, tarytum koks apreiškimas. Norėjau tam pranašui pasakyti, kad Menas turi sielą, o žmogus jos neturi. Bet tikriausiai jis nebūtų manęs supratęs.

— Nekalbėk taip, Hari. Siela — tai baisi realybė. Ją galima ir pirkti, ir parduoti, ir išmainyti. Galima sužaloti ar padaryti tobulą. Kiekvienas mūsų turi sielą. Aš žinau.

— Ar tu, Dorianai, tuo visai tikras?

— Visiškai.

— A, vadinasi, čia iliuzija. Tai, kuo neabejoji, visada būna netikra. Kaip tik dėl to Tikėjimas toks lemtingas, o Romantika tokia pamokanti. Koks tu rūškanas! Nebūk toks rimtas. Negi tau ar man rūpi mūsų amžiaus prietarai? Ne, mes nebetikim siela, išsižadėjom to tikėjimo. Paskambink man ką nors. Paskambink, Dorianai, noktiurną ir skambindamas tylutėliai pasakyk, kaip išsaugojai savo jaunystę! Tikriausiai turi kokią paslaptį. Aš tik dešimt metų vyresnis už tave, o esu susiraukšlėjęs, suvytęs, išgeltęs. Tu, Dorianai, iš tikrųjų nuostabus. Niekada neatrodei žavesnis kaip šiandien. Primeni man tą dieną, kai pirmą sykį tave pamačiau. Buvai man įžūlus, labai baikštus ir be galo nuostabus. Be abejonės, tu pasikeitei, bet ne savo išvaizda. Norėčiau, kad patikėtum man savo paslaptį. Jaunystei susigrąžinti sutikčiau daryti bet ką, tik ne mankštintis, anksti keltis ir tapti padorus. Jaunystė! Niekas jai neprilygsta. Absurdiška kalbėti apie jaunystės neišmanymą. Vieninteliai žmonės, kurių nuomonės aš dabar su pagarba išklausau, daug jaunesni už mane. Man atrodo, kad jie eina priešakyje. Gyvenimas atskleidžia jiems naujausius savo stebuklus. O seniams aš visada prieštarauju. Iš principo. Jei paklausi jų nuomonės apie ką nors, kas įvyko vakar, jie iškilmingai išdėstys nuomones, kurios buvo paplitusios 1820 metais, kai žmonės nešiojo aukštai parištus kaklaraiščius, viskuo tikėjo ir absoliučiai nieko neišmanė. Kokia žavi pjesė, kurią dabar skambinai. Tikriausiai Šopenas ją parašė Majorkoje198, kai aplink jo vilą raudojo jūra ir sūrios putos taškė langus. Ji nuostabiai romantiška. Kokia palaima, kad mes tebeturim vieną meno šaką, kurioje nėra imitavimo! Nesustok. Šį vakarą trokštu muzikos. Man vaidenasi, kad tu jaunas Apolonas, o aš — Marsijas199, besiklausantis tavęs. Turiu aš, Dorianai, savų sielvartų, apie kuriuos net tu nieko nenutuoki. Senatvė tragiška ne tuo, kad esi senas, bet tuo, kad esi jaunas. Kartais mane pribloškia mano paties nuoširdumas. O, Dorianai, koks tu laimingas! Koks nepaprastas tavo gyvenimas! Tu viską gėrei ligi dugno. Iščiulpei vynuoges. Niekas nebuvo nuo tavęs paslėpta. Ir viskas pralėkė pro tave lyg muzikos garsai. Niekas tavęs nesudraskė. Tu vis toks pat.

— Nesu aš, Hari, toks pat.

— Esi. Norėčiau žinot, kaip prabėgs likęs tavo gyvenimas. Negriauk jo atsižadėjimais. Dabar tu tobulas. Nepaversk savęs netobulu. Tu dabar be trūkumų. Nepurtyk galvos, aš tą žinau. Be to, Dorianai, neapgaudinėk savęs. Ne valia ir ne norai tvarko gyvenimą. Gyvenime lemia nervai, skaidulos ir palengva statomos ląstelės, kuriose slypi mintis ir sapnuoja aistros. Gali vaizduotis esąs saugus, manyti esąs stiprus. Bet atsitiktinis kambario ar rytmečio dangaus atspalvis, savotiškas kvapas, kuris tau kadaise patiko ir kuris sukelia subtilius prisiminimus, eilutė iš užmiršto eilėraščio, kurį vėl užtikai, keli taktai iš muzikos kūrinio, kurio seniai negrojai, — sakau tau, Dorianai, kad kaip tik nuo viso šito ir priklauso mūsų gyvenimas. Brauningas200 kažkur rašo apie tai, bet ir mūsų pojūčiai tą byloja. Būna akimirkų, kai litas blanc 201 kvapas staiga padvelkia į mane ir aš vėl turiu išgyventi nepaprasčiausią savo gyvenimo mėnesį. Norėčiau, Dorianai, būti tavo vietoje. Žmonės pasmerkė ir tave, ir mane, bet tave visada garbino. Ir visada garbins. Tu esi tas idealas, kurio ieško mūsų amžius ir bijo pripažinti suradęs. Džiaugiuosi, kad tu niekada nesi nieko padaręs, nesi iškalęs statulos, nutapęs paveikslo, kad nieko nesi sukūręs, tik save patį! Tavo menas — gyvenimas. Tu pats save pavertei muzika. Tavo dienos — tavo sonetai.

Dorianas pakilo nuo fortepijono ir brūkštelėjo ranka sau per plaukus.

— Taip, gyvenimas nepaprastas, — tyliai tarė jis, — bet aš, Hari, nebegyvensiu taip, kaip gyvenau. O tu nešnekėk man visų tų ekstravagantiškų dalykų. Tu visko apie mane nežinai. Ir, man regis, jei žinotum, net tu nusigręžtum nuo manęs. Juokiesi? Nesijuok.

— Kodėl nebeskambini, Dorianai? Grįžk atgal ir dar sykį man paskambink tą noktiurną. Pažvelk į geltoną kaip medus mėnulį, kuris kabo sutemose. Jis laukia, kad tu jį žavėtum, ir, jei skambinsi, jis nusileis arčiau prie žemės. Nenori? Tad eime į klubą. Vakaras buvo žavus, ir mes privalome jį žaviai užbaigti. Pas Vaitą tavęs kai kas laukia ir labai nori su tavim susipažinti — tai jaunasis lordas Pulas, Bonmeto vyriausias sūnus. Jis jau nešioja tokius kaklaraiščius kaip tavo ir meldė mane supažindinti su tavim. Jis labai mielas ir man gerokai panašus į tave.