Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Nuo ko saugus, Dorianai? Tave kamuoja kažkoks rūpestis. Kodėl nesakai, kas tau? Juk žinai, kad padėčiau.

— Negaliu pasakyti, Hari, — liūdnai atsakė jis. — Spėju, kalta mano vaizduotė. Toji baisi nelaimė mane sukrėtė. Mane kankina šiurpus nujautimas, jog kažkas panašaus atsitiks ir man.

— Kokia nesąmonė!

— Tikriausiai, bet negaliu nusikratyti šituo jausmu. A, štai hercogienė. Su tuo elegantišku kostiumu ji tikra Artemidė. Matot, hercogiene, mes grįžom.

— Aš jau viską žinau, ponas Grėjau, — atsakė ji. — Vargšas Džefris baisiai nusiminęs. Rodos, jūs prašėt jį nešauti to kiškio. Kaip keista!

— Taip, labai keista. Nežinau, kas mane paskatino tai pasakyti. Greičiausiai čia buvo tik užgaida. Kiškutis atrodė be galo mielas. Bet man labai gaila, kad jie jums pasakė apie tą žmogų. Bjauri tema.

— Nemaloni tema, — įsiterpė lordas Henris. — Ir jokios psichologinės vertės neturi. Jei Džefris tyčia būtų taip padaręs, koks jis būtų įdomus! Norėčiau pažinti žmogų, įvykdžiusį tikrą žmogžudystę.

— Koks tu, Hari, baisus! — sušuko hercogienė. — Ar ne, ponas Grėjau? Hari, ponas Grėjus vėl serga. Jis tuojau nualps.

Dorianas šiaip taip susitvardė ir nusišypsojo.

— Niekai, hercogiene, — sumurmėjo jis. — Man nervai baisiai pakriko. Nieko kita. Tikriausiai šįryt per toli būsiu nuėjęs. Negirdėjau, ką sakė Haris. Ar ką nors baisaus? Būtinai man kada nors pasakysit. Eisiu atsigulti. Atleiskit.

Jie jau buvo priėję prie didžiųjų laiptų, kurie iš oranžerijos vedė į terasą. Kai paskui Dorianą užsivėrė stiklinės durys, lordas Henris atsigręžė ir pažvelgė į hercogienę savo mieguistomis akimis.

— Ar labai jį įsimylėjai? — paklausė.

Hercogienė kurį laiką nieko neatsakė, tik stovėjo, žvelgdama į priešais atsivėrusį reginį.

— Kad aš žinočiau, — pagaliau tarė ji.

Jis papurtė galvą.

— Žinojimas būtų pražūtingas. Nežinia kaip tik žavi mus. Per miglą visi daiktai atrodo nuostabūs.

— Galima paklysti.

— Mieloji Gledise, visi keliai veda ten pat.

— Kur?

— Į nusivylimą.

— Tai buvo mano gyvenimo debiutas, — atsiduso ji.

— Ir atėjo vainikuotas.

— Žemuogių lapai man įkyrėjo.

— Jie tau tinka.

— Tik viešumoje.

— Pasigestum jų, — pasakė lordas Henris.

— Nė su vienu lapeliu nesiskirsiu.

— Monmetas turi ausis.

— Senatvėj klausa atbunka.

— Ar jis niekada nepavyduliavo?

— Verčiau būtų pavyduliavęs.

Jis apsižvalgė, tarytum ko ieškodamas.

— Ko ieškai? — paklausė ji.

— Rutulėlio nuo tavo rapyros194, — atsakė jis. — Tu jį numetei.

— Tebeturiu kaukę.

— Po ja tavo akys dar žavesnės.

Ji vėl nusijuokė. Jos dantys atrodė lyg baltos sėklos raudoname vaisiuje.

Penktą valandą Dorianas paskambino ir, pakvietęs tarną, liepė sukrauti jo lagaminus naktiniam Londono ekspresui ir užsakė karietą pusei devynių. Jis buvo pasiryžęs nebenakvoti Selbi Rojalyje nė vienos nakties. Tai buvo pikta lemianti vieta. Mirtis čia vaikščiojo pačiam dienos vidury. Miško žolė buvo apšlakstyta krauju.

Paskui parašė laiškelį lordui Henriui — pranešė važiuojąs į miestą pasitarti su gydytoju ir paprašė užimti svečius. Kai jau buvo bekišąs laišką į voką, kažkas pabeldė į duris, ir tarnas pranešė, kad vyriausias varovas norįs jį matyti. Dorianas susiraukė ir prikando lūpą.

— Tegu įeina, — pasakė jis, akimirką padvejojęs.

Kai tik vyriškis įėjo, Dorianas išsitraukė iš stalčiaus čekių knygelę ir išskleidė ją prieš save.

— Turbūt atėjot dėl šio ryto nelaimės, Torntonai? — paklausė jis, imdamas plunksną.

— Taip, pone, — atsakė vyriausias varovas.

— Ar tas vargšas žmogelis buvo vedęs? Ar turėjo šeimą? — klausinėjo Dorianas nuobodžiaujančiu veidu. — Jei taip, nenoriu, kad jo artimieji skurstų, ir nusiųsiu jiems tokią sumą, kokios, jūsų nuomone, jiems reikia.

— Mes, pone, nežinom, kas jis. Todėl aš ir drįsau pas jus ateiti.

— Nežinot kas? — abejingai paklausė Dorianas. — Kaipgi šitaip? Negi jis ne jūsiškis?

— Ne, pone. Niekada nesu jo matęs. Atrodo, pone, lyg būtų jūreivis.

Plunksna iškrito Dorianui iš rankos, ir staiga jam pasirodė, tarsi širdis būtų liovusis plakti.

— Jūreivis? — sušuko jis. — Sakot, jūreivis?

— Taip, pone. Atrodo, lyg būtų jūreivis — ir abi rankos ištatuiruotos, ir šiaip.

— Ar ką nors radot pas jį? — paklausė Dorianas, palinkęs į priekį, išgąstingom akim žvelgdamas į vyriškį. — Kokį dokumentą, kur būtų jo pavardė?

— Tik truputį pinigų, pone, visai nedaug, ir šešių užtaisų revolverį. Niekur jokios pavardės. Atrodo, padorus vyras, pone, bet iš prastų žmonių. Mes manom, kad koks jūreivis.

Dorianas pašoko. Staiga jam švystelėjo beprotiška viltis. Kaip pamišęs jis stvėrėsi jos.

— Kur lavonas? — sušuko jis. — Greit! Turiu jį tučtuojau pamatyti.

— Jis tuščioje arklidėje, fermoje, pone. Žmonės nenori negyvėlio į namus priimti. Sako, lavonas nelaimę atneša.

— Fermoje! Tučtuojau eik ten ir lauk manęs. Pasakyk tarnam, kad atvestų man arklį. Ne. Tiek to. Aš pats nueisiu į arklides. Bus greičiau.

Nė ketvirčiui valandos neprabėgus, Dorianas kaip beįmanydamas jau ragino arklį, šuoliais lekiantį ilga alėja. Pro šalį lyg vaiduoklių eisena šmėkščiojo medžiai, šiurpūs šešėliai krito priešais jį ant kelio. Sykį kumelė pasibaidė balto vartų stulpo ir vos jo nenumetė. Jis šėrė vytiniu jai per sprandą. Lyg strėlė skrodė ji sambrėškas. Akmenys lėkė į šalis nuo jos pasagų.

Pagaliau Dorianas prijojo fermą. Kieme stoviniavo du vyrai. Jis nušoko nuo arklio ir metė pavadį vienam iš jų. Tolimiausioje arklidėje mirgėjo žiburėlis. Kažkas tartum sakyte sakė jam, kad ten lavonas, ir Dorianas nuskubėjęs uždėjo ranką ant durų skląsčio.

Akimirką palūkėjo, jausdamas, jog stovi prie pat slenksčio, kurį peržengus jo laukia pragaištis arba išsigelbėjimas. Paskui stumtelėjo duris ir įėjo.

Kampe ant maišų krūvos gulėjo negyvas žmogus šiurkščiais marškiniais ir mėlynom kelnėm. Veidas buvo uždengtas dėmėta nosine. Šalimais spragsėjo žvakigalis, įkištas į butelį.

Dorianą Grėjų nukrėtė šiurpas. Jis pajuto negalėsiąs savo ranka nuimti nosinės nuo veido ir pašaukė vieną iš fermos darbininkų.

— Nuimk tą skudurą nuo veido. Noriu pasižiūrėti, — paliepė jis ir įsitvėrė durų staktos.

Kai tarnas atidengė veidą, Dorianas žengė žingsnį į priekį. Džiaugsmo šūksnis išsprūdo jam iš lūpų. Žmogus, nušautas krūmuose, buvo Džeimsas Veinas.

Kelias akimirkas jis pastovėjo, žiūrėdamas į lavoną. O kai jojo namo, akys jam buvo pilnos ašarų, — jis žinojo esąs išgelbėtas.

XIX SKYRIUS

— Gali man nešnekėti, kad pasidarysi geras! — sušuko lordas Henris, merkdamas baltus pirštus į rožių vandenį raudono vario dubenyje. — Esi visiškai tobulas. Meldžiamasis, nesikeisk.

Dorianas Grėjus papurtė galvą.

— Ne, Hari, aš savo gyvenime pernelyg daug blogybių esu pridaręs. Daugiau nebedarysiu. Nuo vakar dienos pradėjau gerus darbus.

— Kur vakar buvai?

— Kaime, Hari. Vienut vienas praleidau dieną mažoje smuklėje.

— Mielas vaike, — tarė šypsodamas lordas Henris, — kaime bet kas gali būti geras. Ten nėra pagundų. Štai kodėl žmonės, gyvenantys ne mieste, yra visiškai necivilizuoti. Pasidaryti civilizuotam toli gražu nėra lengva. Tik dviem keliais žmogus pasiekia civilizaciją. Vienas kelias — kultūra, antrasis — sugedimas. Kaimo gyventojams nei viena, nei antra neprieinama, todėl jie ir stovi vietoje.