Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Tik trečią dieną Dorianas išdrįso išeiti iš namų. Vaiskus pušimis pakvipęs žiemos rytas tartum grąžino jam džiaugsmą ir gyvybės ugnį. Bet pasikeitimą sukėlė ne vien fizinės aplinkos sąlygos. Jo paties prigimtis sukilo prieš tą beribę kančią, kuri kėsinosi sudrumsti, sugriauti tobulą jo ramybę. Taip visada atsitinka subtilios, rafinuotos sandaros charakteriams. Stiprios jų aistros arba palaužia, arba palūžta. Jos arba pražudo žmogų, arba žūsta pačios. Lėkšti sielvartai, lėkšta meilė išlieka ir toliau. O didelę meilę ir didelį sielvartą sunaikina jų pačių perteklius. Be to, Dorianas pats save įtikino buvęs siaubo sukrėstos vaizduotės auka ir dabar žvelgė atgal į savo būgštavimus lyg ir su užuojauta ir net geroka paniekos doze.

Po pusryčių jis valandą vaikštinėjo sode su hercogiene, o paskui nuvažiavo per parką ten, kur vyko medžioklė. Nuo šarmos žolė atrodė lyg druska apibarstyta. Dangus mėlynavo kaip apversta metalo taurė. Plona ledo plutelė buvo aptraukusi nendrėmis apaugusio negilaus ežero pakraščius.

Prie pušyno jis pamatė serą Džefrį Klaustoną, hercogienės brolį, stumiantį iš šautuvo du iššautus patronus. Dorianas iššoko iš karietos ir, paliepęs vežėjui važiuoti kumelę namo, pro sudžiūvusius paparčius ir sausus krūmokšnius nuėjo prie svečio.

— Kaip sekėsi medžioklė, Džefri? — paklausė jis.

— Nelabai, Dorianai. Turbūt dauguma paukščių ištrūko į atvirą lauką. Manau, kad po priešpiečių geriau eis, kai patrauksim į naujus plotus.

Dorianas žingsniavo šalia jo. Gaivus kvapnus oras, rusvos ir rausvos šviesos, mirgančios miške, kartkartėmis pasigirstantys kimūs varovų šūksmai ir įkandin jų sekąs šaižus šautuvų pyškėjimas žavėjo jį, ir jis pajuto laisvės džiugesį. Jo nebeslėgė rūpesčiai, jis buvo laimingas, pilnas džiaugsmingo abejingumo.

Staiga už kokių dvidešimt jardų priešais juos iš tankios sausos žolės kupsto iššoko kiškis stačiom ausim juodais galiukais ir pasispyręs ilgom užpakalinėm kojom nurūko alksnyno tankmėn. Seras Džefris prisidėjo šautuvą prie peties, bet žvėrelio judesių grakštumas nežinia kodėl sužavėjo Dorianą Grėjų, ir jis suriko:

— Nešaukit, Džefri. Palikit gyvą.

— Kvailystė, Dorianai! — nusijuokė jo bičiulis ir, kiškiui neriant į tankmę, iššovė.

Pasigirdo du riksmai: baisus pašauto kiškio riksmas ir dar baisesnis — mirštančio žmogaus.

— O dieve! Pataikiau į varovą! — sušuko seras Džefris. — Koks asilas galėjo atsistoti priešais šautuvus! Liaukitės šaudę! — suriko jis visu balsu. — Žmogus sužeistas.

Vyriausias varovas atbėgo su lazda rankoje.

— Kur, pone? Kur? — šaukė jis.

Tuo pat metu visoje linijoje nutilo šūviai.

— Čia, — piktai atsiliepė seras Džefris, bėgdamas į tankmę. — Ko jūs, po galais nesulaikot savo vyrų? Visai dienai man medžioklę sugadinot.

Dorianas žiūrėjo, kaip vyrai lindo į alksnyną, skirdami lanksčias svyruojančias šakas. Netrukus jie išniro, paskui save į saulės šviesą tempdami lavoną. Dorianas nusigręžė, apimtas siaubo. Jam rodėsi, kad visur, kur tik eina, jį lydi nelaimė. Girdėjo, kaip seras Džefris paklausė, ar žmogus iš tikrųjų negyvas, ir vyriausio varovo teigiamą atsakymą. Staiga jam pasivaideno, kad visas miškas pilnas veidų. Buvo girdėti, kaip trypia nesuskaitoma daugybė kojų, kaip tyliai šurmuliuoja balsai.

Viršum galvos pro šakas nuplasnojo didžiulis fazanas vario spalvos krūtine.

Po kelių akimirkų, kurios priblokštam Dorianui prailgo lyg begalinės skausmo valandos, jis pajuto kažkieno ranką ant peties. Krūptelėjo ir atsigręžė.

— Dorianai, — prašneko lordas Henris, — verčiau aš jiems pasakysiu, kad šiandien medžioklė jau baigta. Nederėtų jos tęsti.

— Aš, Hari, norėčiau, kad niekada niekas nebemedžiotų, — atsakė jis karčiai. — Tai baisu ir žiauru. Ar tas žmogus?..

Sakinio baigti jis nebegalėjo.

— Deja, taip, — atsakė lordas Henris. — Visas užtaisas suėjo jam į krūtinę. Tikriausiai mirė tučtuojau. Eime, grįžkim namo.

Jie ėjo drauge alėjos link gal penkiasdešimt jardų, netardami nė žodžio. Paskui Dorianas pažvelgė į lordą Henrį ir sunkiai atsidusęs pasakė:

— Tai blogas ženklas, Hari, labai blogas ženklas.

— Kas? — paklausė lordas Henris. — A! Šita nelaimė. Mielas drauge, nieko nebepagelbėsi. Žmogus buvo pats kaltas. Ko jis atsistojo priešais šautuvus? Be to, mes čia niekuo dėti. Džefriui, žinoma, gana nesmagu. Varovų niekas šratais nevaišina. Žmonės tada ima galvoti, kad esi netikęs šaulys, o Džefris juk šaudo labai taikliai. Na, bet kam apie visa tai kalbėti.

Dorianas papurtė galvą.

— Tai blogas ženklas, Hari. Jaučiu, tartum kažkurį iš mūsų turėtų ištikti baisi nelaimė. Gal mane, — pridūrė jis, skausmo kupinu mostu brūkštelėdamas sau per akis.

Vyresnysis vyras nusijuokė.

— Vienintelė baisi nelaimė pasaulyje, Dorianai, — nuobodulys. Tai vienintelė nuodėmė, kuri neatleidžiama. Bet, rodos, dėl jos mums kentėti netenka, nebent per pietus tie vyrukai imtų pliaukšti apie šį įvykį. Reikės jiems pasakyti, kad ši tema — tabu. O kai dėl ženklų, jų visai nebūna. Likimas nesiunčia mums savo pasiuntinių. Jis pernelyg išmintingas ar pernelyg žiaurus. Beje, Dorianai, kas galėtų tave ištikti? Tyri viską, ko begalima trokšti. Nerasi žmogaus, kuris nenorėtų pasikeisti su tavimi vietom.

— Nėra žmogaus, Hari, su kuriuo aš nenorėčiau keistis vietomis. Nesijuok šitaip. Sakau teisybę. Tas varganas kaimietis, kuris ką tik mirė, laimingesnis už mane. Mirties aš nebijau. Tik mane baugina mirties artėjimas. Taip ir matau, kaip švininiam ore milžiniški jos sparnai plasnoja aplinkui mane. Dieve mano! Nejaugi nematai, kaip ten už medžių slapstosi žmogus, seka mane, tyko?

Lordas Henris pažvelgė į tą pusę, kur rodė drebanti pirštinėta ranka.

— Taip, — tarė jis šypsodamas. — Matau sodininką, laukiantį tavęs. Tikriausiai nori paklausti, kokių gėlių pageidauji šiandien stalui papuošti. Koks tu juokingai nervingas, mielas bičiuli. Grįžęs į miestą, būtinai nueik pas mano gydytoją.

Dorianas lengviau atsiduso, pamatęs artėjantį sodininką. Sodininkas kilstelėjo skrybėlę, dvejodamas akimirką žiūrėjo į lordą Henrį, paskui išsitraukė laišką ir padavė savo šeimininkui.

— Maloningoji ponia liepė laukti atsakymo, — sumurmėjo jis.

Dorianas įsikišo laišką į kišenę.

— Pasakyk maloningajai poniai, kad aš grįžtu, — atsakė jis šaltai.

Sodininkas apsisuko ir skubiai nuėjo namų link.

— Kaip moterys mėgsta daryti visa, kas pavojinga! — nusijuokė lordas Henris. — Tai viena iš savybių, kuriomis aš labiausiai žaviuosi. Moteris flirtuos su bet kuo tol, kol kiti žiūrės į ją.

— Kaip tu, Hari, mėgsti šnekėti apie viską, kas pavojinga! Bet šiuo atveju klysti. Man labai patinka hercogienė, bet aš jos nemyliu.

— O hercogienė tave labai myli, tačiau tu kiek mažiau jai patinki, vadinasi, judu puikiai tinkat vienas antram.

— Skleidi paskalas, o joms nėra jokio pagrindo.

— Visų paskalų pagrindas — nemoralus faktas, — pasakė lordas Henris ir užsidegė cigaretę.

— Hari, tu dėl aforizmo bet ką paaukotum.

— Žmonės savo noru deda galvas ant aukuro, — pasigirdo atsakymas.

— Gera būtų, jei galėčiau mylėti, — sušuko Dorianas Grėjus, ir jo balse suskambo begalinis liūdesys, — bet atrodo, jog būsiu praradęs aistrą, užmiršęs geismą. Aš per daug įsigilinęs į save. Tapau pats sau našta. Noriu pabėgti, pasitraukti, užsimiršti. Kvailai pasielgiau čia atvykęs. Turbūt reikės nusiųsti telegramą Harviui, kad paruoštų jachtą. Jachtoje gali jaustis saugus.