Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Dorianas Grėjus giliai atsikvėpė.

— Žmogau, jūs vos neįvykdėt baisaus nusikaltimo, — pasakė jis, griežtai žvelgdamas į Džeimsą Veiną. — Tebūnie tai įspėjimas, kad nemėgintumėt keršyti pats.

— Atleiskit, pone, — sumurmėjo Džeimsas Veinas. — Aš apsigavau. Atsitiktinis žodis, kurį nugirdau toj nelemtoj landynėj, nuvedė mane klaidingais pėdsakais.

— Verčiau eikit namo ir paslėpkit tą revolverį, kad bėdon neįkliūtumėt, — pasakė Dorianas ir apsisukęs palengva nuėjo sau gatve.

Džeimsas Veinas stovėjo ant šaligatvio, sustingęs iš siaubo. Jis drebėjo visu kūnu. Netrukus juodas šešėlis, kuris slinko palei varvančią sieną, išlindo į šviesą ir pritykino prie Džeimso. Jį palietė kažkieno ranka, ir krūptelėjęs jis atsigręžė. Tai buvo viena moterų, gėrusių prie baro.

— Kodėl jo nenudėjai? — sušnypštė jinai, prikišusi artyn sulysusį veidą. — Žinojau, kad nusivijai jį, kai išbėgai iš Deilio. Kvailys! Reikėjo nudėti. Jis turi krūvą pinigų, o bjauresnio žmogaus kaip gyvas nerasi.

— Ne jo aš ieškojau, — atsakė jis, — ir ne pinigų man reikia. Gyvybės man reikia. Žmogui, kurio gyvybės man reikia, turėtų būti gal keturiasdešimt metų. O šis dar beveik berniukas. Ačiū dievui, kad nesusitepiau rankų jo krauju.

— Beveik berniukas! — nusišaipė ji. — Žmogau, jau bus aštuoniolika metų, kai Pasakų Princas padarė mane tokią, kokia esu.

— Meluoji! — suriko Džeimsas Veinas.

Ji iškėlė ranką į dangų.

— Prisiekiu prieš Dievą, jog sakau teisybę, — sušuko ji.

— Prieš Dievą?

— Tegu man žadą atima, jeigu meluoju. Jis pats blogiausias iš visų, kurie čia lankosi. Sako, už gražų veidą velniui parsidavęs. Jau bus aštuoniolika metų, kaip aš jį pažįstu. Jis beveik nepasikeitė nuo to laiko. O aš pasikeičiau, — pridūrė ji, piktai dėbtelėdama.

— Prisieki?

— Prisiekiu, — lyg duslus aidas pasigirdo iš jos išdžiūvusių lūpų. — Tik neišduok manęs, — suinkštė ji. — Aš jo bijau. Ir duokš man už nakvynę užsimokėti...

Nusikeikęs jis atšoko nuo jos ir puolė prie gatvės kampo, bet Dorianas Grėjus jau buvo dingęs. Kai jis atsigręžė, moteriškės taip pat nebebuvo.

XVII SKYRIUS

Po savaitės Dorianas Grėjus sėdėjo Selbi Rojalio oranžerijoje ir šnekučiavosi su dailiąja Monmeto hercogiene, kuri drauge su savo vyru, sunykusiu šešiasdešimtmečiu, buvo tarp jo svečių. Visi gėrė arbatą; prie stalo, ant kurio stovėjo didžiulė lempa nėrinių gaubtu ir skleidė sodrią šviesą ant trapaus servizo porceliano ir kaltinio sidabro, pirmuoju smuiku griežė hercogienė. Baltos jos rankos grakščiai nardė tarp puodelių, o putlios raudonos lūpos šypsojo — Dorianas Grėjus kažką jai buvo pašnibždėjęs. Lordas Henris sėdėjo atsilošęs šilkais drapiruotoje pintoje kėdėje ir žiūrėjo į juodu. Ant persikų spalvos kušetės sėdėjo ledi Narboro ir dėjosi klausanti hercogo pasakojimo apie paskutinį Brazilijos vabalą, papildžiusį jo kolekciją. Trys jauni vyrai elegantiškais kostiumais vaišino pyragaičiais kelias damas. Jau atvyko dvylika svečių, ir buvo tikimasi, kad kitą dieną dar daugiau atvažiuos.

— Apie ką judu šnekatės? — paklausė lordas Henris, dideliais žingsniais eidamas prie stalo ir dėdamas savo puoduką. — Manau, kad Dorianas tau, Gledise, pasakojo apie mano sumanymą viską pavadinti naujais vardais. Žavus sumanymas.

— Bet aš, Hari, nenoriu naujo vardo, — atsiliepė hercogienė, žvelgdama į jį nuostabiomis akimis. — Aš visiškai patenkinta savo vardu ir nėmaž neabejoju, kad ponas Grėjus patenkintas savuoju.

— Mieloji Gledise, nieku gyvu nekeisčiau judviejų vardų. Jie tobuli. Visų pirma aš turėjau galvoje gėles. Vakar nusiskyniau orchidėją į švarko atlapą. Puikų taškeliais nusėtą žiedą, tokį pat viliojantį kaip septynios didžiosios nuodėmės189. Nieko nepagalvojęs, paklausiau vieną iš sodininkų, kuo vardu gėlė. Jis atsakė, kad čia esąs puikus Robinzonianos egzempliorius ar dar kažkas kita, ne mažiau baisu. Liūdna, tačiau mes iš tikrųjų praradom sugebėjimą duoti daiktams gražius vardus. Vardas — tai viskas. Niekada nesiginčiju dėl poelgių. Ginčijuos tik dėl žodžių. Todėl ir nekenčiu vulgaraus realizmo literatūroje. Žmogus, kuris galėjo kastuvą pavadinti kastuvu, turėtų būti priverstas juo kasti. Daugiau niekam jis netinka.

— Tad kaipgi, Hari, turėtume tave vadinti? — paklausė jinai.

— Jis vardu Princas Paradoksas, — pasakė Dorianas.

— Taiklu! — sušuko hercogienė.

— Tokio vardo nė girdėti nenoriu, — nusijuokė lordas Henris, grimzdamas į fotelį. — Etiketė prilimpa. Atsisakau titulo.

— Karaliai titulų neatsisako, — įspėjo gražios lūpos.

— Vadinasi, nori, kad aš ginčiau sostą?

— Taip.

— Aš skelbiu rytojaus tiesas.

— Man labiau patinka šios dienos suklydimai, — atsakė ji.

— Tu, Gledise, mane nuginkluoji, — sušuko jis, užsikrėsdamas žaisminga jos nuotaika.

— Atimu skydą, Hari, bet ne ietį.

— Niekada ja nekovoju prieš grožį, — atsakė jis, mostelėdamas ranka.

— Čia tu klysti, Hari, patikėk. Per daug vertini grožį.

— Kaip gali taip kalbėti? Teisybė, sutinku, jog geriau būti gražiam negu geram. Bet, kita vertus, niekas greičiau už mane nepripažins, kad geriau būti geram negu bjauriam.

— Tad bjaurumas — viena iš septynių didžiųjų nuodėmių? — sušuko hercogienė. — O ką tik jas lyginai su orchidėjom.

— Bjaurumas, Gledise, — viena iš septynių didžiųjų dorybių. Tau, kaip gerai konservatorei, negalima per daug jų sumenkinti. Alus, Biblija ir septynios didžiosios dorybės190 padarė mūsų Angliją tokią, kokia ji yra.

— Vadinasi, tau nepatinka mūsų šalis? — paklausė ji.

— Aš joje gyvenu.

— Kad lengviau būtų ją smerkti.

— Ar nori, kad sutikčiau su Europos nuosprendžiu Anglijai?

— O ką jie sako apie mus?

— Kad Tartiufas emigravęs į Angliją ir ėmęsis savo verslo.

— Tai tavo nuomonė?

— Atiduodu ją tau.

— Negalėčiau naudotis. Ji pernelyg teisinga.

— Nebijok. Mūsų tautiečiai niekada neatpažįsta savo portretų.

— Jie praktiški.

— Greičiau sukti negu praktiški. Kai jie suveda balansą, kvailumą jiems atsveria turtas, ydas — veidmainystė.

— Vis dėlto mes atlikom didelių žygių.

— Dideli žygiai buvo mums primesti, Gledise.

— Mes nešėm jų naštą.

— Tik ligi biržos.

Ji papurtė galvą.

— Aš tikiu nacija! — sušuko ji.

— Joje tėra tik buvusio veržlumo likučiai.

— Ji turi ateitį.

— Žlugimas mane labiau traukia.

— O menas? — paklausė ji.

— Tai liga.

— Meilė?

— Iliuzija.

— Religija?

— Modernus tikėjimo pakaitalas.

— Tu skeptikas.

— Jokiu būdu! Skepticizmas— tikėjimo pradžia.

— Kas tu?

— Apibrėžimas riboja.

— Duok man siūlo galą.

— Siūlai trūkinėja. Paklystum labirinte.

— Tu stulbini mane. Verčiau šnekėkim apie ką kita.

— Mūsų šeimininkas — žavinga tema. Prieš daugelį metų jis buvo gavęs Pasakų Princo vardą.

— Ak, neprimink man to! — sušuko Dorianas Grėjus.

— Mūsų šeimininkas šį vakarą nepakenčiamas, — rausdama pastebėjo hercogienė. — Man regis, jis galvoja, kad Monmetas vedė mane grynai moksliniais sumetimais kaip geriausią nūdienių drugių egzempliorių, kokį begalėjo surasti.

— Na, gal smeigtuku jis jūsų neprismeigs, — nusijuokė Dorianas Grėjus.