Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Kelias akimirkas jis dvejojo, jo veide buvo sustingęs keistas šypsnys. Paskui virpėdamas, nors kambaryje ir buvo labai karšta, atsitiesė ir pažvelgė į laikrodį. Buvo be dvidešimt dvylika. Dėželę padėjo vėl į stalčių, uždarė spintos duris ir nuėjo į miegamąjį.

Kai bronzos dūžiai tamsoje išmušė vidurnaktį, Dorianas Grėjus, apsivilkęs prastais drabužiais, šaliku apsimuturiavęs kaklą, tylutėliai išslinko iš namų. Bondo gatvėje rado karietą su geru arkliu. Šūktelėjo vežėją ir tyliai pasakė adresą.

Vežėjas papurtė galvą.

— Man per toli, — sumurmėjo jis.

— Štai soverenas, — pasakė Dorianas. — Jei greit važiuosi, dar vieną gausi.

— Gerai, pone, — atsakė vyriškis, — už valandos būsit. — Gavęs užmokestį, jis apgręžė arklį ir skubiai nudardėjo Temzės link.

XVI SKYRIUS

Ėmė lyti šaltas lietus, ir per lašų miglą nykiai bolavo gatvės žibintai. Aludės jau buvo uždaromos, o prie jų durų juodavo pasklidi vyrų ir moterų pulkeliai. Iš kelių barų skambėjo šiurpus juokas. Kitur pešėsi ir rėkavo girtuokliai.

Atsilošęs ekipaže, ant kaktos užsismaukęs skrybėlę, Dorianas Grėjus abejingu žvilgsniu stebėjo šlykščias didmiesčio padugnes ir tarpais kartojo sau žodžius, kuriuos lordas Henris buvo jam pasakęs pirmąją jų susitikimo dieną: „Gydyti sielą pojūčiais, o pojūčius — sielos pagalba“. Taip, čia visa paslaptis. Jis ne sykį tatai išbandė ir dar sykį pabandys. Yra opijaus rūkyklų, kur galima nusipirkti užmarštį, yra klaikių landynių, kur naujų nuodėmių beprotybė gali nutrinti senųjų nuodėmių prisiminimus.

Žemai danguje tarsi geltona kaukolė kabojo mėnuo. Kartkartėmis didžiulis debesis, lyg šmėkla kyštelėjęs ilgą ranką, uždengdavo jį. Dujiniai žibintai tolydžio retėjo, o gatvės vis siaurėjo ir tamsėjo. Sykį vežėjas paklydo, ir jam teko pusę mylios grįžti atgal. Nuo arklio kilo garas, jis bėgo, taškydamas valkas. Šoniniai ekipažo langai apsitraukė storu lyg flanelė rūko sluoksniu.

„Gydyti sielą pojūčiais, o pojūčius — sielos pagalba“. Šie žodžiai nesiliovė skambėję jam ausyse. Jo siela tikrai buvo mirtinai iškamuota. Nejau pojūčiai iš tiesų galėtų ją pagydyti? Pralietas nekaltas kraujas. Kas jį išpirks? Ak, jo išpirkti nebegalima, bet jei nebėra atleidimo, dar liko užmarštis, o jis pasiryžęs užmiršti, sutrypti, sutraiškyti praeitį taip, kaip traiškoma žmogų įgėlusi gyvatė. Galų gale, kokią teisę turėjo Bežibs šitaip su juo kalbėti? Kas jam leido teisti kitus? Tai, ką jis pasakė, — baisu, siaubinga, nepakenčiama.

Ekipažas riedėjo ir riedėjo, bet Dorianui rodėsi, kad jis juda vis lėčiau. Dorfenas pakėlė lango stiklą ir šūktelėjo vežėjui, kad paskubėtų. Jį ėmė kamuoti bjaurus opijaus alkis. Gerklė degė, dailios rankos nervingai gniaužėsi. Įšėlęs jis smogė arkliui savo lazda. Vežėjas nusijuokė ir sušėrė botagu. Tada Dorianas savo ruožtu nusijuokė, tačiau vežėjas tylėjo.

Atrodė, jog kelias be galo, o gatvės panašios į juodą išsikėtusio voro tinklą. Monotonija tapo nebepakenčiama, ir, rūkui tirštėjant, Dorianą pagavo baimė.

Paskui jie pravažiavo pro vienišą plytinių kvartalą. Rūkas čia buvo skystesnis, ir Dorianas matė keistas, į butelius panašias degimo krosnis, o viršum jų skleidėsi ugnies liežuvių vėduoklės. Jiems važiuojant kažkur sulojo šuo, toli nakties tamsoje sukliko praskrendanti žuvėdra. Arklys, už provėžos užkliuvęs, knaptelėjo, paskui pasuko į šoną ir ėmė šuoliuoti.

Netrukus jie išsuko iš negrįsto kelio ir vėl dardėjo grindiniu. Beveik visų namų langai buvo tamsūs, tik šen bei ten lempos apšviestoje užuolaidoje juodavo fantastiški šešėlių siluetai. Dorianas smalsiai žiūrėjo į juos. Šešėliai judėjo tartum milžiniškos marionetės ir mosikavo lyg gyvos būtybės. Jis jautė jiems neapykantą. Prislopintas pyktis ruseno jo širdyje. Kai jie pasuko už kampo, kažkokia moteris pro praviras duris riktelėjo jiems įkandin, o du vyrai gal šimtą jardų vijosi iš paskos. Vežėjas šmaukščiojo botagu.

Sakoma, kad aistra verčia mintis suktis ratu. Iš tikrųjų, sukramtytos Doriano Grėjaus lūpos be paliovos kraupiai kartojo tuos vylingus žodžius apie sielą ir pojūčius, kol galų gale įsitikino, jog jie visiškai išreiškia jo nuotaiką, ir kol protu pateisino aistras, kurios ir be pritarimo būtų jį užvaldžiusios. Viena vienintelė mintis šliaužė per visas jo smegenų ląsteles, o pašėlęs noras gyventi, baisiausias iš visų žmogaus troškimų, dirgino kiekvieną virpantį nervą, kiekvieną skaidulą. Bjaurumas, kurio jis kadaise nekentė, nes šis grąžindavo jį į tikrovę, dabar dėl tos pačios priežasties tapo jam malonus. Bjaurumas buvo vienintelė realybė. Šiurkštūs barniai, šlykšti landynė, grubi palaido gyvenimo prievarta, net vagių ir valkatų niekšybė buvo daug gyvesnė ir darė didesnį įspūdį už nuostabias Meno formas ir Dainos pažadintas miglotas svajones. Užsimiršimui tik jų ir reikėjo. Po trijų dienų jis bus išsivadavęs.

Staiga vežėjas, trūktelėjęs vadeles, sustabdė karietą prie tamsaus skersgatvio angos. Viršum žemų stogų su kyšančiais kaminais styrojo juodi laivų stiebai. Balzgano rūko kamuoliai lyg pamėkliškos burės tvyrojo kiemuose.

— Kažkur čia, ar ne, pone? — kimiu balsu paklausė vežėjas pro langelį.

Dorianas krūptelėjo ir apsidairė, įsmeigęs akis į tamsą.

— Ir čia bus gerai, — atsakė ir, iššokęs iš ekipažo, atidavė vežėjui žatlėtą priedą, o paskui ėmė skubiai žingsniuoti prieplaukos link. Kur ne kur prie didelių prekybos laivų degė žibintai. Šviesa mirgėjo, jos atspindžiai raibuliavo valkose. Raudona pašvaistė gaubė į tolimą kelionę išplaukiantį laivą — į jį buvo kraunamos anglys. Slidus grindinys atrodė lyg šlapias lietpaltis.

Dorianas nuskubėjo į kairę, retkarčiais dirsčiodamas atgal pasižiūrėti, ar kas nors neseka. Po septynių ar aštuonių minučių jis priėjo skurdų nedidelį namą, įsispraudusį tarp dviejų aukštų sandėlių. Viename viršutinių langų buvo pastatyta lempa. Dorianas sustojo ir pabeldė sutartu būdu.

Po valandėlės jis išgirdo žingsnius prieangyje, kažkas atkabino grandinę. Durys tylutėliai atsivėrė, ir jis įėjo į vidų, nė žodžio netaręs susigūžusiai beformei būtybei, kuri, jam įeinant, pasitraukė į šešėlį. Prieangio gale kabojo sudriskusi žalia užuolaida; nuo vėjo gūsio, įsiveržusio iš lauko paskui Dorianą, ji ėmė pleventi ir suptis. Dorianas ją atitraukė ir pateko į ilgą žemą patalpą, kuri galėjo kadaise būti trečios eilės dansingas. Aplinkui ant sienų ryškiai liepsnojo dujinės lempos, o priešais kabantys musių apdergti veidrodžiai skleidė blausius, iškreiptus jų atspindžius. Virpantys šviesos ratai sklido nuo apskretusių briaunoto alavo reflektorių, pritaisytų už lempų. Grindys buvo nubarstytos geltonomis pjuvenomis, kurios daiktais buvo sutryptos į purvą ir išmargintos tamsiomis palieto vyno dėmėmis. Keli malajiečiai, sutūpę prie mažos anglinės krosnelės, žaidė kauliukais ir šnekučiuodamiesi juokėsi, iššiepę baltus dantis. Kampe, užsikniaubęs ant stalo, sėdėjo jūreivis, o prie ryškiom spalvom dažyto bufeto, kuris ėjo palei visą sieną, stovėjo dvi sunykusios moterys ir šaipėsi iš senio, su pasišlykštėjimu valančio savo švarko rankoves.

— Įsivaizduoja, kad raudonos skruzdėlės jį apniko, — nusijuokė viena, Dorianui einant pro šalį.

Žmogus išgąstingai pažvelgė į ją ir ėmė verkšlenti.

Patalpos gale buvo laiptukai į pritemdytą kambarį. Dorianui skubiai lipant per tris išklibusias pakopas, į jį plūsterėjo slogus opijaus kvapas. Jis giliai įkvėpė, ir šnervės jam suvirpo iš malonumo. Jam įėjus į kambarį, jaunas vyriškis lygiais geltonais plaukais, kuris palinkęs viršum lempos degėsi ilgą ploną pypkę, žvilgterėjo į jį ir neryžtingai linkterėjo.