Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Man labai tavęs gaila, Alenai, — sumurmėjo jis, — bet kitos išeities man nepalikai. Esu jau parašęs laišką. Štai jis. Matai adresą? Jei man nepadėsi, turėsiu jį išsiųsti. Jei nepadėsi, išsiųsiu. Žinai, kokios bus pasekmės. Bet tu man padėsi. Dabar nebegali atsisakyti. Norėjau tave nuo šito išvaduoti. Turi pripažinti. Buvai neperkalbamas, šiurkštus, užgaulus. Elgeisi su manim taip, kaip dar niekas nėra drįsęs, bent iš gyvųjų, toks su manimi būti. Bet aš viską pakenčiau. Dabar mano eilė diktuoti sąlygas.

Kempbelas užsidengė veidą rankom, ir šiurpas perbėgo jo kūnu.

— Taip, Alenai, mano eilė diktuoti sąlygas. Žinai, kokios jos. Viskas Čia labai paprasta. Einam, nesikarščiuok. Reikia atlikti. Pasiryžk ir padaryk.

Dejonė išsprūdo iš Kempbelo lūpų, jis visas drebėjo. Laikrodžio tiksėjimas ant židinio lentynėlės tartum skaidė laiką į atskirus klaikius kančios atomus, kurių kiekvienas buvo nepakeliamai baisus. Rodėsi, lyg geležinis lankas palengva būtų veržęs jam galvą, lyg gėda, kuria jam grasino, jau būtų užgriuvusi. Ranka ant jo peties slėgė kaip švininė. Jis nebegalėjo ištverti. Atrodė, kad ranka jį sutraiškys.

— Eime, Alenai, privalai tuojau apsispręsti.

— Negaliu, — atsakė jis liūdnai, tarytum žodžiai galėtų ką pakeisti.

— Privalai. Kito kelio nėra. Nedelsk.

Akimirką jis susvyravo.

— Ar viršuje yra židinys?

— Yra dujinė krosnis su asbestu.

— Teks grįžti namo ir kai ką atsinešti iš laboratorijos.

— Ne, Alenai, iš čia neišeisi. Užrašyk ant popieriaus lapo, ko reikia, mano tarnas nuvažiuos ir viską atveš.

Kempbelas brūkštelėjo kelis žodžius, nusausino rašalą ir ant voko užrašė savo asistento pavardę. Dorianas paėmė laiškutį ir atidžiai perskaitė. Tada paskambino, padavė jį tarnui, įsakydamas kuo greičiau sugrįžti ir atgabenti visus daiktus.

Kai prieškambario durys užsidarė, Kempbelas nervingai krūptelėjo ir, pakilęs nuo kėdės, priėjo prie židinio. Jis virpėjo lyg drugio krečiamas. Gal dvidešimt minučių nė vienas neprašneko. Po kambarį garsiai zvimbdama skraidė musė, o laikrodžio tiksėjimas atrodė lyg plaktuko dūžiai.

Kai laikrodis išmušė pirmą, Kempbelas apsisuko ir, pažvelgęs į Dorianą Grėjų, pamatė, kad pastarojo akys pilnos ašarų. Liūdno jo veido tyrumas ir grožis kažkodėl įsiutino Kempbelą.

— Tu niekšas, paskutinis niekšas! — sušnibždėjo jis.

— Tylėk, Alenai, tu išgelbėjai man gyvybę, — pasakė Dorianas.

— Gyvybę? O viešpatie, ko verta tavo gyvybė? Iš vienos nuodėmės grimzdai į kitą, o galų gale baigei šituo nusikaltimu. Ne apie tavo gyvybę galvoju, darydamas tai, ką verti mane daryti.

— Ak, Alenai, — atsidusęs sušnibždėjo Dorianas. — Jei tu jaustum man bent vieną tūkstantąją dalelytę tos užuojautos, kurią aš tau jaučiu.

Kalbėdamas jis nusigręžė; dabar jis stovėjo ir žiūrėjo į sodą. Kempbelas nieko neatsakė.

Gal po dešimties minučių kažkas pabeldė į duris; įėjo tarnas ir įnešė didelę raudonmedžio dėžę su chemikalais, didelį plieno ir platinos vielų ritinį ir du keistos formos geležinius gnybtus.

— Ar čia palikti daiktus, pone? — paklausė jis Kempbelą.

— Taip, — atsakė Dorianas. — Beje, Frensi, man dar sykį teks tave pasiųsti. Kuo vardu tas sodininkas Ričmonde, kuris aprūpina Selbį orchidėjomis?

— Hardenas, pone.

— Teisybė, Hardenas. Tučtuojau nuvyksi pas jį, susirasi patį Hardeną ir paprašysi atsiųsti du sykius daugiau orchidėjų, negu buvo užsakyta, ir kuo mažiau baltų. Ne, baltų visiškai nereikia. Diena puiki, Frensi, o Ričmonde taip gražu, antraip aš tavęs nė netrukdyčiau.

— Nieko, pone. Kada man grįžti?

Dorianas pažvelgė į Kempbelą.

— Kiek laiko truks eksperimentas, Alenai? — paklausė jis ramiu, abejingu balsu.

Kadangi kambaryje buvo trečias asmuo, jis pasijuto nepaprastai drąsus.

Kempbelas susiraukė ir prikando lūpą.

— Maždaug penkias valandas, — atsakė jis.

— Vadinasi, bus nė kiek ne vėlu, jei grįši pusę aštuonių, Frensi. Arba palauk, — gali ir negrįžti, tik paruošk drabužius man persirengti. Gali šį vakarą būti laisvas. Pietausiu ne namie, todėl nebūsi man reikalingas.

— Ačiū, pone, — tarė tarnas, išeidamas iš kambario.

— Dabar, Alenai, nė minutės negalima gaišti. Kokia sunki dėžė! Aš ją nunešiu. Tu paimk likusius daiktus.

Jis kalbėjo greitai ir įsakmiai. Kempbelas pasijuto jo valdžioje. Abu išėjo iš kambario.

Kai jie užlipo į viršų, Dorianas išsitraukė raktą ir atrakino duris. Paskui stabtelėjo, ir jo akys apsiniaukė. Jį nukratė šiurpas.

— Man regis, Alenai, aš nepajėgsiu įeiti, — sumurmėjo jis.

— Nesvarbu. Tu man nereikalingas, — šaltai atsakė Kempbelas.

Dorianas pravėrė duris. Ir pastebėjo veidą portrete, kuris saulės šviesoje šnairavo į jį. Priešais portretą ant grindų gulėjo nuplėšta uždanga. Dorianas prisiminė vakar naktį pirmą sykį užmiršęs paslėpti lemtingąją drobę ir jau buvo bešokąs į priekį, bet sudrebėjęs atsitraukė.

Kokia šlykšti raudona rasa taip drėgnai blizgėjo ant vienos rankos, tarytum drobė būtų prakaitavusi krauju? Kaip klaiku! Akimirką jam rodėsi, kad portretas dar klaikesnis už tą nebylią figūrą, kuri, kaip jis žinojo, kniūbso prie stalo. Dorianas matė deformuotą lavono šešėlį, krintantį ant dėmėto kilimo, ir žinojo, kad jis nepakrutėjo iš vietos, o tebėra ten, kur vakar jį paliko.

Dorianas giliai atsiduso, truputį plačiau pravėrė duris ir prisimerkęs, nusukęs galvą, skubiai įėjo į kambarį, pasiryžęs net nežvilgterėti į lavoną. Paskui pasilenkė ir, pakėlęs aukso ir purpuro uždangą, užmetė ją tiesiai ant portreto.

Tada sustojo bijodamas atsigręžti ir įsmeigė žvilgsnį į painų audinio raštą. Jis girdėjo, kaip Kempbelas įnešė sunkią dėžę, geležis ir kitus daiktus, reikalingus baisiam jo darbui. Dorianas ėmė galvoti, ar Kempbelas buvo kada sutikęs Bezilį Holvordą, ir jei buvo, ką jie vienas apie kitą galvojo.

— Dabar palik mane, — tarė griežtas balsas jam už nugaros.

Dorianas apsigręžė ir išbėgo, dar suskubęs pastebėti, kad negyvėlis atloštas kėdėje, o Kempbelas atidžiai apžiūrinėja blizgantį geltoną veidą. Lipdamas žemyn, išgirdo, kaip spynoje pasisuko raktas.

Gerokai po septynių Kempbelas grįžo į biblioteką. Buvo išbalęs, bet visiškai ramus.

— Padariau, ką prašei, — tyliai tarė jis. — O dabar lik sveikas. Mudu niekada nebepasimatysim.

— Alenai, tu išgelbėjai mane nuo pražūties. Neužmiršiu šito, — santūriai pasakė Dorianas Grėjus.

Kempbelui išėjus, Dorianas tučtuojau užlipo į viršų. Kambarys šlykščiai dvokė azoto rūgštimi. Bet negyvėlio, kuris pirmiau sėdėjo už stalo, nebebuvo.

XV SKYRIUS

Tą patį vakarą, pusę devynių, Dorianas Grėjus, elegantiškai apsirengęs, su didele Parmos žibuoklių puokšte švarko atlape įėjo į ledi Narboro svetainę, įlydėtas besilankstančių tarnų. Smilkiniai jam tvinkčiojo nuo pašėlusios nervų įtampos, jis jautėsi neapsakomai įsiaudrinęs, tačiau, bučiuodamas šeimininkei ranką, nusilenkė taip pat lengvai ir grakščiai, kaip ir visada. Gal žmogus kaip tik tada ir atrodo visiškai nesuvaržytas, kai jis priverstas apsimetinėti. Iš tikrųjų nė vienas iš tų, kurie tą vakarą matė Dorianą Grėjų, nebūtų patikėjęs, kad jis pergyveno pačią baisiausią tragediją, kokia gali būti mūsų amžiuje. Tie dailūs pirštai niekada negalėjo gniaužti peilio nusikaltimui, o tos šypsančios lūpos negalėjo keikti Dievo ir gėrio. Jo elgesio ramumas stebino net jį patį, o akimirką jis net itin stipriai pajuto visą savo dvilypio gyvenimo žavumą.