Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Šio žmogaus dabar laukė Dorianas Grėjus. Kas sekundę jis žvilgčiojo į laikrodį. Sulig kiekviena minute vis labiau jaudinosi. Galų gale pakilo ir ėmė žingsniuoti po kambarį tartum koks gražus žvėris narve. Vaikščiojo dideliais begarsiais žingsniais. Jo rankos buvo keistai šaltos.

Laukimas tapo nebepakeliamas. Jam rodėsi, kad laikas slenka švininėm kojom, o jį patį klaikūs vėjai stumte stumia prie aštriabriaunio juodos bedugnės ar prarajos krašto. Kas ten laukia, jis žinojo, netgi matė ir, drebulio purtomas, sudrėkusiais delnais spaudė degančius vokus, lyg norėdamas iš smegenų išplėšti regėjimo galią ir akių obuolius įstumti gilyn į akiduobes. Veltui. Smegenys buvo gavusios peno ir jį gromuliavo, o baimės sudarkyta vaizduotė rangėsi ir raitėsi lyg skausmo apimtas gyvas padaras, šoko kaip bjauri marionetė scenoje ir šaipėsi pro besikeičiančias kaukes. Paskui laikas netikėtai sustojo. Taip, tas aklas, lėtai alsuojantis laikas visai nebešliaužė; laikui sustojus, staiga vikriai į priekį iššoko baisios mintys, išvilko iš kapo šlykščią ateitį ir parodė Dorianui. Jis žiūrėjo į ją, išplėtęs akis. Iš siaubo jis suakmenėjo.

Galiausiai atsidarė durys, ir įėjo tarnas. Dorianas pažvelgė į jį sustingusiu žvilgsniu.

— Ponas Kempbelas, pone, — pasakė tarnas.

Iš sukepusių Doriano lūpų išsiveržė atodūsis, skruostai vėl paraudo.

— Kviesk jį tučtuojau, Frensi.

Dorianas atsitokėjo. Baimė dingo.

Tarnas nusilenkė ir išėjo. Po kelių minučių įėjo Alenas Kempbelas, labai rimtas ir išblyškęs; juodi kaip anglis plaukai ir tamsūs antakiai dar labiau ryškino veido blyškumą.

— Ačiū, Alenai, kad atėjai.

— Buvau žadėjęs į šiuos namus kojos nebekelti, Grėjau. Bet tu rašei, kad tai gyvenimo ar mirties klausimas.

Jo balsas buvo griežtas ir šaltas. Kalbėjo jis lėtai, sverdamas žodžius. Skvarbus tiriantis žvilgsnis, nukreiptas į Dorianą, buvo pilnas paniekos. Rankas laikė susikišęs į karakulinių kailinių kišenes ir tarsi nematė Doriano ištiestos rankos.

— Taip, tai gyvenimo ar mirties klausimas, Alenai, ir liečia jis ne vieną asmenį. Sėskis.

Kempbelas atsisėdo už stalo, o Dorianas — priešais jį. Vyrų žvilgsniai susitiko. Doriano akys buvo pilnos bekraščio gailesčio. Jis žinojo, kaip baisu tai, ką ketino daryti.

Po akimirką trukusios įtemptos tylos jis palinko prie stalo ir prašneko labai ramiai, tačiau sekdamas, kaip kiekvienas žodis veikia pakviestąjį.

— Alenai, šių namų viršuje, užrakintame kambaryje, į kurį, išskyrus mane, niekas negali pakliūti, prie stalo sėdi negyvėlis. Jau dešimt valandų praėjo nuo jo mirties. Nejudėk ir nežiūrėk taip į mane. Kas tas žmogus, kodėl jis mirė, kaip mirė, tau nerūpi. Tik štai ką teks tau padaryti...

— Nutilk, Grėjau. Nebenoriu nieko girdėti. Nerūpi man, ar tai, ką tu pasakei, teisybė ar ne. Griežtai atsisakau veltis į tavo reikalus. Pasilaikyk baisiąsias savo paslaptis. Manęs jos nebedomina.

— Turės sudominti. Bent ši tikrai turės sudominti. Man be galo tavęs, Alenai, gaila. Bet vienas negaliu išsiversti. Tik tu gali mane išgelbėti. Esu priverstas tave įtraukti į šį reikalą. Kitos išeities nėra. Alenai, tu mokslininkas. Išmanai chemiją ir panašius dalykus. Esi daręs bandymų. Tau tereikia sunaikinti tą lavoną viršuje, sunaikinti taip, kad neliktų jokio pėdsako. Niekas nematė šio žmogaus įeinant į mano namus. Netgi manoma, kad jis šiuo metu Paryžiuje. Daugelį mėnesių niekas jo nepasiges. O kai pasiges, čia neturi būti jokių žymių. Alenai, tu privalai jį ir viską, kas jam priklausė, paversti saujele pelenų, kuriuos aš galėčiau išbarstyti ore.

— Dorianai, tu proto netekai!

— A, aš laukiau, kad pavadintum mane Dorianu.

— Netekai proto, sakau tau, netekai proto, jeigu manai, kad bent pirštą pajudinsiu tau pagelbėti, netekai proto, jei atlieki man šią klaikią išpažintį. Kad ir kas ten būtų, aš nenoriu kištis. Manai, kad dėl tavęs rizikuosiu savo reputacija? Kas man rūpi, į kokias velniavas tu įsivėlei?

— Tai buvo savižudybė, Alenai.

— Džiaugiuosi. Bet kas jį pastūmėjo? Tikriausiai tu.

— Vis dar nesutinki man padėti?

— Žinoma. Nenoriu veltis į tuos dalykus. Kas man rūpi, kokia gėda tavęs laukia. Tu šito nusipelnei. Nesigailėčiau matydamas tave išgėdintą, viešai išgėdintą. Kaip drįsti prašyti mane, būtent mane, painiotis į šitą klaikią istoriją? Maniau, kad tu geriau pažįsti žmones. Nors tavo draugas lordas Henris Votonas daug ko tave išmokė, bet psichologiją, matyt, pamiršo. Niekas manęs neprivers nė piršto pajudinti, kad tau pagelbėčiau. Ne į tą žmogų kreipiesi. Kreipkis į savo draugus. Ne į mane.

— Alenai, tai žmogžudystė. Aš jį nužudžiau. Nežinai, kiek aš dėl jo iškentėjau. Šis žmogus daugiau už vargšą Henrį formavo ar griovė mano gyvenimą. Gal jis to ir nenorėjo, bet taip susiklostė.

— Žmogžudystė! Dieve brangus, Dorianai, štai kur tu nusiritai! Neįduosiu tavęs. Kas man darbo. Beje, ir be mano įsikišimo tave tikrai suims. Nusikaltėlis visada padaro kokią kvailystę. Bet aš nenoriu įsipainioti.

— Vis dėlto teks. Palauk, palauk valandėlę, paklausyk. Tik paklausyk, Alenai. Nieko kita neprašau, tik atlikti dar vieną mokslinį bandymą. Tu vaikštai į ligonines, į lavonines, ir tai, ką ten darai, nejaudina tavęs. Jei kokiame šlykščiame prozektoriume ar dvokiančioje laboratorijoje rastum šį žmogų, gulintį ant skarda apkalto stalo su raudonais grioveliais kraujui nutekėti, pažiūrėtum į jį tik kaip į puikų objektą. Nė plaukelis tau nesuvirpėtų. Tau nė nedingtelėtų, kad darai ką nors negera. Anaiptol, jaustumeis dirbąs žmonijos labui ar praturtinąs mokslo žinias, patenkinąs proto smalsumą ar dar ką. Ir aš teprašau, kad padarytum tai, ką ne sykį esi jau daręs. Iš tikrųjų, sunaikinti lavoną turėtų būti daug mažiau baisu, negu daryti tai, ką tu pratęs daryti. Prisimink, tai vienintelis mano kaltės įrodymas. Jei jis bus surastas, aš žuvęs, o jis tikrai bus surastas, jei tu man nepadėsi.

— Tau padėti neturiu jokio noro. Tą tu užmiršti. Aš visiškai abejingas visai tai istorijai. Man ji nėmaž nerūpi.

— Alenai, meldžiu tave. Pagalvok apie mano būklę. Prieš tau ateinant, aš vos nenualpau iš siaubo. Gal ir tu kada pažinsi siaubą. Ne! Apie tai negalvok. Pažvelk į viską grynai moksliniu požiūriu. Tu nesiteirauji, iš kur tie numirėliai, su kuriais atlieki bandymus. Nesiteirauk ir dabar. Ir taip jau per daug pasakiau. Bet meldžiu tą padaryti. Kadaise, Alenai mudu buvom draugai.

— Nekalbėk apie tuos laikus, Dorianai. Jie pražuvo.

— Kartais mirusieji dar uždelsia. Žmogus viršuje niekur neišeis. Sėdi už stalo, palenkęs galvą ir ištiesęs rankas. Alenai, Alenai! Jei tu nepagelbėsi, aš žuvęs. Jie pakars mane, Alenai. Negi nesupranti? Jie pakars mane už tai, ką padariau.

— Baikim šią sceną. Griežtai atsisakau kištis į šį reikalą. Proto netekai, jei dar mane prašai.

— Atsisakai?

— Taip.

— Maldauju, Alenai.

— Nėra prasmės.

Vėl tas pats gailestis sužibo Doriano Grėjaus akyse. Tada jis ištiesė ranką, paėmė popieriaus lapą ir kažką užrašė. Perskaitė du kartus, rūpestingai sulankstė ir nustūmė skersai stalo. Paskui atsistojo ir nuėjo prie lango.

Kempbelas nustebęs pažvelgė į jį, paskui paėmė lapelį ir išskleidė. Beskaitant jo veidas išblyško kaip drobė, ir jis atvirto kėdėje. Jam pasidarė klaikiai koktu. Jautė, kad kažkokioj tuščioj ertmėj pašėlusiai daužosi širdis.

Po dviejų ar trijų baisios tylos minučių Dorianas apsigręžė, priėjo artyn ir, atsistojęs jam už nugaros, uždėjo ranką ant peties.