Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Holvordo ranka sudrebėjo, žvakė iškrito iš žvakidės ir spragsėdama liko gulėti ant grindų. Jis užmynė ją ir užgesino. Tada krito į išklerusį krėslą, kuris stovėjo šalia stalo, ir užsidengė veidą delnais.

— Dieve brangus, Dorianai, kokia pamoka! Kokia baisi pamoka!

Atsakymo nebuvo, bet jis girdėjo, kaip prie lango rauda Dorianas.

— Melskitės, Dorianai, melskitės, — sušnibždėjo dailininkas. — Kaip ten mus mokė melstis vaikystėje? „Neleisk mūsų sugundyti. Atleisk mums mūsų kaltes. Gelbėk mus nuo pikto“. Kartokime abu. Mūsų išdidumo malda buvo išklausyta. Ir mūsų atgailos malda bus išklausyta. Aš per daug jumis žavėjausi ir esu nubaustas. Jūs per daug savimi žavėjotės. Mudu abu nubausti.

Dorianas Grėjus palengva atsisuko ir pro ašaras pažvelgė į jį.

— Per vėlu, Bezili, — pralemeno jis.

— Niekada, Dorianai, ne vėlu. Klaupkim ir pamėginkim, gal prisiminsim maldą. Rodos, yra kažkur tokios eilutės: „Nors tavo nuodėmės būtų raudonos kaip kraujas, aš padarysiu jas baltas kaip sniegas“?

— Tie žodžiai man dabar bereikšmiai.

— Tylėkit. Taip nekalbėkit. Pakankamai blogybių pridarėt per savo gyvenimą. Dieve mano, nejau nematot, kaip tas prakeiktas padaras tyčiojasi iš mūsų?

Dorianas Grėjus žvilgterėjo į paveikslą, ir staiga jį pagavo nesuvaldoma neapykanta Beziliui Holvordui, tarytum ją būtų įkvėpęs atvaizdas drobėje ar iššieptos lūpos pakuždėjusios į ausį. Laukinis persekiojamo žvėries siutas užvirė jo širdyje, ir dabar jis neapkentė už stalo sėdinčio žmogaus taip, kaip dar nieko nebuvo neapkentęs. Jis karštligiškai apsižvalgė aplinkui. Ant dažytos skrynios priešais jį kažkas blizgėjo. Jo akys nukrypo tenlink. Jis pamatė, kas ten. Tai buvo peilis, jo atsineštas – prieš keletą dienų virvės galui nupjauti ir užmirštas pasiimti. Jis palengva nuslinko pro Holvordą ligi peilio. Atsidūręs Holvordui už nugaros, griebė peilį ir atsisuko. Holvordas sukrutėjo kėdėje, lyg norėdamas stotis. Dorianas puolė prie jo ir smogė peiliu į kraujagyslę už ausies, paskui prilenkė Bezilio galvą prie stalo ir ėmė badyti.

Pasigirdo prislopintas vaitojimas, paskui baisus krauju springstančio žmogaus gargimas. Tris kartus rankos mėšlungiškai kilsterėjo aukštyn, juokingai mosuodamos stingstančiom plaštakom. Jis dūrė dar porą sykių, tačiau Bezilis jau nebekrutėjo. Kažkas ėmė lašėti ant grindų. Akimirką Dorianas dar palaukė, tebespausdamas galvą žemyn. Paskui bloškė peilį ant stalo ir įsiklausė.

Aplinkui nė garso, tik lašt lašt lašnojo kraujas ant nuzulinto kilimo.

Dorianas atidarė duris ir išėjo į laiptų aikštelę. Namuose tvyrojo gili tyla. Visi miegojo. Kelias akimirkas jis stovėjo persilenkęs per baliustradą ir žiūrėjo į tamsos sklidiną juodą gelmę. Paskui ištraukė raktą, grįžo į kambarį ir užsirakino iš vidaus.

Negyvėlis tebesėdėjo kėdėje, užsikniaubęs ant stalo, susikūprinęs, o jo rankos atrodė nepaprastai ilgos. Jei ne dantytas raudonas plyšys sprande ir juodas klampus klanas ant stalo, kuris tolydžio plėtėsi, būtum galėjęs sakyti, kad žmogus miega.

Kaip greitai viskas įvyko! Dorianas pasijuto keistai ramus ir, priėjęs prie balkono durų, atidarė jas ir išėjo. Vėjas jau buvo išsklaidęs rūką, ir dangus atrodė nelyginant milžiniško povo uodega, nubarstyta miriadais aukso akių. Jis pažvelgė žemyn ir pamatė policininką, vaikštinėjantį po savo apylinkę ir ilgu žibinto spinduliu švysčiojantį į tylių namų duris. Ties gatvės kampu blykstelėjo raudona pravažiuojančio kebo šviesa ir vėl dingo. Kažkokia moteriškė plazdančia skraiste svirduliuodama ėjo palei tvorą. Kartkartėmis ji sustodavo ir pažvelgdavo atgal. Paskui uždainavo kimiu balsu. Prie jos priėjo policininkas ir kažką pasakė. Jinai kvatodama nusvirdino tolyn. Per aikštę nuskriejo žvarbus vėjo gūsis. Dujinėse lempose liepsna suvirpėjo ir pamėlo; belapiai medžiai lingavo juodas geležines šakas. Šiurpas nukratė Dorianą, ir jis grįžo atgal į vidų ir uždarė balkoną.

Priėjęs prie durų, pasuko raktą ir atidarė jas. Į nužudytąjį net nežvilgterėjo. Jautė, kad svarbiausia nesigilinti į tai, kas įvyko. Draugas, nutapęs jam lemtingąjį portretą, kuris buvo visų nelaimių priežastis, pasitraukė iš gyvenimo. Štai ir viskas.

Paskui prisiminė lempą. Tai buvo savotiškas maurų dirbinys iš matinio sidabro su juodinto plieno arabeskomis, nusagstytas nešlifuotais turkiais. Tarnas pasiges jos ir ims klausinėti. Akimirką Dorianas dvejojo, paskui apsisuko ir paėmė lempą nuo stalo. Jis negalėjo nepamatyti negyvėlio. Koks jis tylus! Kokios klaikiai baltos jo ilgos rankos! Tarytum baisi vaško statula.

Užrakinęs duris, Dorianas nutykino žemyn. Mediniai laiptai girgždėjo, lyg vaitodami iš skausmo. Kelis kartus jis stabtelėjo ir palaukė. Ne, visur tylu. Tai tik jo žingsnių aidas.

Atėjęs į biblioteką, kampe pamatė kelionmaišį ir apsiaustą. Reikėjo juos kur nors įkišti. Jis atrakino slaptą spintą sienoje, kur laikydavo keistuosius savo apdarus, ir įgrūdo juos ten. Vėliau be jokio vargo galės sudeginti. Paskui išsitraukė laikrodį. Buvo be dvidešimt dvi.

Atsisėdo ir ėmė galvoti. Kasmet, beveik kas mėnesį, Anglijoje kariami žmonės už tai, ką padarė jis. Atmosferoje tvyrojo žudymo aistra. Kažkokia raudona žvaigždė per daug priartėjo prie žemės... Bet kas įrodys jo kaltę? Bezilis Holvordas išėjo iš jo namų apie vienuoliktą. Niekas nematė jo grįžtant. Didžiuma tarnų buvo Selbi Rojalyje. Jo tarnas miegojo... Paryžius! Taip. Bezilis išvyko į Paryžių pusiaunakčio traukiniu, kaip ir buvo ketinęs. Jis buvo keistai uždaras žmogus, todėl kokie nors įtarimai kils tik po daugelio mėnesių. Po daugelio mėnesių! Ligi to laiko bus galima viską sunaikinti.

Staiga jam šovė į galvą viena mintis. Jis apsivilko kailinius, užsidėjo skrybėlę ir išėjo į prieškambarį. Ten pastovėjo, klausydamasis, kaip šaligatviu sunkiais žingsniais palengva vaikštinėja policininkas, ir žiūrėdamas, kaip blykčioja lange jo žibinto atspindžiai. Laukė, užgniaužęs kvapą.

Po kelių akimirkų atitraukė skląstį ir išsmuko į lauką, tylutėliai paskui save uždarydamas duris. Tada ėmė skambinti. Po kokių penkių minučių atėjo tarnas, pusiau apsirengęs, užsimiegojęs.

— Atleisk, kad pažadinau, Frensi, — tarė įeidamas Dorianas, — bet aš raktą pamiršau. Kelinta valanda?

— Dešimt po dviejų, pone, — atsakė vyriškis, žiūrėdamas į laikrodį ir mirksėdamas.

— Dešimt po dviejų? Kaip vėlu! Pažadink mane ryt devintą. Turiu darbo.

— Gerai, pone.

— Ar buvo šį vakarą kas užėjęs?

— Ponas Holvordas. Išsėdėjo čia ligi vienuoliktos, paskui išėjo, skubėjo į traukinį.

— Kaip gaila, kad jo nesutikau. Ar laiško nepaliko?

— Ne, pone. Sakė parašysiąs iš Paryžiaus, jei nerasiąs jūsų klube.

— Na gerai, Frensi. Neužmiršk rytoj mane pažadinti devintą.

— Neužmiršiu, pone.

Tarnas nušlepsėjo koridoriumi.

Dorianas Grėjus numetė skrybėlę ir kailinius ant stalo ir įėjo į biblioteką. Kokį ketvirtį valandos užsigalvojęs vaikštinėjo po kambarį, kramtydamas lūpas. Paskui paėmė nuo vienos lentynos „Mėlynąją knygą“ ir ėmė vartyti. „Alenas Kempbelas, Hertfordo gatvė 152, Meiferas“. Taip, šio žmogaus jam ir reikėjo.

XIV SKYRIUS

Kitą rytą, devintą valandą, atėjo tarnas su šokolado puodeliu ant padėklo ir atidarė langines. Dorianas saldžiai miegojo, atsigulęs ant dešinio šono, vieną ranką pasikišęs po skruostu. Atrodė lyg berniukas, pavargęs nuo žaidimų ar pamokų.