Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Ačiū, nieko daugiau nebenoriu, — atsakė dailininkas, nusiimdamas kepurę ir apsiaustą ir mesdamas ant kelionmaišio, kurį buvo pastatęs kampe. — O dabar, mielas bičiuli, noriu su jumis rimtai pasišnekėti. Nesiraukykit. Nuo to man dar sunkiau.

— O apie ką šnekėsim? — sušuko Dorianas irzliai, kaip buvo pratęs, ir klestelėjo ant sofos. — Tikiuosi, ne apie mane. Šį vakarą aš pats sau nusibodau. Verčiau kalbėkim apie ką nors kitą.

— Kaip tik apie jus, — atsakė Holvordas savo rimtu žemu balsu. — Privalau jums tai pasakyti. Tik pusvalandį jus sugaišinsiu.

Dorianas atsiduso ir užsidegė cigaretę.

— Pusvalandį! — sumurmėjo jis.

— Ne tiek daug jūsų prašau, Dorianai, ir vien jūsų labui. Man regis, jums derėtų žinoti, jog Londone apie jus sklinda siaubingos šnekos.

— Nieko nenoriu girdėti. Mėgstu paskalas apie svetimus žmones, bet paskalos apie mane patį man nerūpi. Jos neturi patrauklaus šviežumo.

— Turi rūpėti, Dorianai. Kiekvienam džentelmenui rūpi jo geras vardas. Negi norit, kad kiti jus laikytų niekšu ir žemu žmogumi? Be abejonės, jūs turit padėtį visuomenėje, turit turto ir visa kita. Bet padėtis ir turtas dar ne viskas. Žinokit, tais gandais aš nė trupučio netikiu. Bent į jus žiūrėdamas negaliu patikėti. Nuodėmė įsirėžia žmogui į veidą. Jos nepaslėpsi. Žmonės kartais kalba apie slaptas ydas. Nėra slaptų ydų. Jei koks nelaimingas žmogus turi ydą, ji išryškėja lūpų linijose, uždribusiuose akių vokuose, net rankų formoje. Vienas žmogus — nenoriu minėti jo pavardės, bet jūs jį pažįstat, — pernai atėjo pas mane, prašydamas, kad nutapyčiau jo portretą. Anksčiau niekada nebuvau jo matęs, tuo metu dar nieko nebuvau apie jį girdėjęs, nors paskui nemaža išgirdau. Jis siūlė didžiulius pinigus, bet aš atsisakiau. Kažkodėl jo pirštų forma sukėlė man pasibjaurėjimą. Dabar žinau, jog nesuklydau jį įtardamas. Jo gyvenimas baisus. Bet jūs, Dorianai, tokio tyro, skaistaus, nekalto veido, jūsų jaunystė tokia nuostabi, nesuteršta, — negaliu patikėti niekuo, kas kalbama apie jus. Bet aš matau jus labai retai, dabar niekuomet nebeužsukat į mano dirbtuvę, ir, kai būdamas toli nuo jūsų girdžiu visas tas šlykštybes, kurias žmonės šnibžda apie jus, nebežinau, ką besakyti. Kodėl, Dorianai, toks žmogus, kaip Beriko hercogas, klube išeina iš salės, vos tik jūs įeinat? Kodėl daugelis džentelmenų Londone nenori lankytis jūsų namuose ir kviestis jus? Jūs buvot lordo Steivlio draugas. Sutikau jį pietaudamas pereitą savaitę. Besišnekant atsitiktinai buvo paminėta jūsų pavardė ryšium su miniatiūromis, kurias jūs paskolinot parodai Dadlio galerijoje. Steivlis paniekinančiai šyptelėjo ir pasakė, kad jūs gal ir turit nepaprastą meninį skonį, bet esat žmogus, kurio nederėtų pažinti nė vienai skaisčiai mergaitei ir su kuriuo nė vienai dorai moteriškei nederėtų sėdėti vienam kambary. Priminiau jam, jog esu jūsų draugas, ir paklausiau, ką visa tai reiškia. Jis man pasakė. Pasakė visiems girdint. Buvo klaiku! Kodėl jūsų draugystė tokia pražūtinga jauniems vyrams? Nelaimingas vaikinas iš gvardijos nusižudė. O jūs buvot geras jo draugas. Seras Henris Eštonas, suteršęs savo vardą, turėjo palikti Angliją. Juk judu buvot neperskiriami. O kokio baisaus galo susilaukė Adrianas Singltonas? Kokia lordo Kento vienintelio sūnaus ateitis? Buvau sutikęs jo tėvą vakar Sent Džeimso gatvėj. Kaip jis dabar gyvena? Koks džentelmenas su juo bendraus?

— Liaukitės, Bezili. Kalbat tą, ko visai nežinot, — pasakė Dorianas, kramtydamas lūpą, o jo balse skambėjo begalinė panieka. — Klausiat, kodėl Berikas išeina iš salės, vos tik man įėjus. Todėl, kad aš viską žinau apie jį, o ne jis apie mane. Ar gali būti švari jo reputacija, jei šitoks kraujas teka jo gyslomis? Klausiat apie Henrį Eštoną ir jaunąjį Pertą. Negi aš vieną mokiau ydų, o kitą ištvirkauti? Jei tas kvailys Kento sūnus atsivedė žmoną iš gatvės, kuo aš čia dėtas? Jei Adrianas Singltonas sąskaitoje pasirašo draugo pavarde, negi aš jį saugau? Žinau, kaip Anglijoje žmonės plepa. Vidurinės klasės prie sočių pietų stalo skelbia savo moralinius prietarus ir šnibždasi apie tai, ką vadina aukštųjų klasių pasileidimu, mėgindami dėtis ar net dėdamiesi priklausą aukštajai visuomenei ir turį artimų ryšių su tais, kuriuos šmeižia. Šioje šalyje žmogui užtenka būti kilmingam ir protingam, kad visų prastuolių liežuviai imtų jį plakti. O kaip gyvena tie, kurie dedasi esą dori? Mielas mano bičiuli, pamiršot, kad šalis, kurioje mes gyvenam, yra veidmainių šalis.

— Dorianai, — sušuko Holvordas, — ne apie tai kalbam. Žinau, kad Anglija pakankamai ydinga, žinau, kad anglų visuomenė sugedusi. Bet kaip tik dėl to noriu, kad būtumėt taurus. O jūs toks nesat. Apie žmogų galima spręsti pagal tai, kokią įtaką jis turi savo draugams. Jūsų draugai, atrodo, prarado bet kokį garbės, gerumo, tyrumo jausmą. Jūs užkrėtėt juos beprotišku malonumų troškimu. Jie nugrimzdo į patį dugną. Jūs juos įstūmėt. Taip, įstūmėt ir dar galit šypsotis taip, kaip dabar šypsotės. Ir dar baisiau. Žinau, kad judu su Henriu neperskiriami draugai. Jau vien dėl tos priežasties jums nederėjo leisti, kad jo sesers pavardė virstų nešlovės sinonimu.

— Bezili, atsargiau. Per daug sau leidžiat.

— Aš privalau kalbėti, o jūs privalot išklausyti. Ir išklausysit. Kai susipažinot su ledi Gvendolina, nė menkiausia dėmelė nebuvo jos sutepusi. O dabar ar beatsirastų Londone bent viena dora moteris, kuri sutiktų su ja pasivažinėti Parke? Juk net jos vaikams draudžiama su ja gyventi. Sklinda dar ir kitokios istorijos — kaip auštant žmonės matė jus išeinant iš tų gėdingų namų, kaip persirengęs sėlinot į šlykščiausias Londono landynes. Ar čia teisybė? Ar gali būti teisybė? Kai pirmą sykį išgirdau, juokiausi. Girdžiu ir dabar, ir šiurpas mane nukrato. O jūsų vila užmiestyje? Kaip ten jūs leidžiat dienas? Dorianai, jūs nežinot, kas apie jus šnekama. Nesakau, kad nenoriu jūsų mokyti. Prisimenu, kaip sykį Haris kalbėjo, jog kiekvienas žmogus, ėmęs pamokslauti, taip sako iš pradžių, bet paskui tą savo žodį sulaužo. Aš noriu jus mokyti. Noriu, jog gyventumėt taip, kad žmonės jus gerbtų. Noriu, kad turėtumėt gerą vardą, nesuterštą reputaciją. Noriu, kad nutrauktumėt ryšius su tais baisiais žmonėmis, su kuriais bendraujat. Netrūkčiokit pečiais. Nebūkit toks abejingas. Jūsų įtaka kitiems nepaprasta. Tebūna ji gera, o ne bloga. Sako, kad jūs sugadinat kiekvieną, su kuo tik suartėjat, ir kad, sykį įkėlęs koją į kieno nors namus, užtraukiat jiems gėdą. Nežinau, ar tai teisybė. Iš kur galiu žinoti? Bet taip apie jus šneka žmonės. Tuo, ką girdžiu, atrodo, abejoti negalima. Lordas Glosteris buvo vienas geriausių mano draugų Oksforde. Jis rodė man laišką, kurį buvo parašiusi jo žmona, kai vieniša merdėjo savo viloje Mentonoje. Jūsų vardas buvo įpainiotas į pačią baisiausią išpažintį, kokią man yra tekę skaityti. Pasakiau jam, kad čia absurdas, kad aš puikiai jus pažįstu ir jūs nieko panašaus padaryti negalėjot. Pažįstu? Ar aš jus pažįstu? Prieš atsakydamas turėčiau pamatyti jūsų sielą.

— Pamatyti mano sielą! — sumurmėjo Dorianas, pašokdamas nuo sofos; iš baimės jis išblyško kaip drobė.

— Taip, — rimtai atsakė Holvordas su giliu sielvartu balse. — Pamatyti jūsų sielą. Bet tik Dievas tą gali.

Pilnas kartėlio pašaipus juokas išsiveržė iš jaunesniojo vyro lūpų.

— Šį vakarą pamatysit ir jūs! — sušuko jis, griebdamas nuo stalo lempą, — Eime. Tai jūsų rankų darbas. Ko jums nepažiūrėti? Paskui galėsit visiems pasakoti, jei tik norėsit. Niekas nepatikės. O jei patikės, dėl to dar labiau manim žavėsis. Mūsų amžių aš geriau už jus pažįstu, nors jūs ir sugebat nuobodžiai apie jį papostringauti. Sakau gi, eime.