Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Kai Valentinua hercogas, Aleksandro VI sūnus, aplankė Prancūzijos karalių Liudviką XII, jo arklys, kaip rašo Brantomas106, buvo apdengtas aukso plokštelėmis, o hercogo kepurę puošė dvi eilės rubinų, kurie skleidė didžią šviesą. Anglijos karaliaus Karolio107 balnakilpės buvo apkabinėtos keturiais šimtais dvidešimt vienu deimantu. Ričardas II108 turėjęs apsiaustą, vertą trisdešimt tūkstančių markių, perdėm nužertą raudonaisiais špineliais. Holas aprašė, kaip buvo apsivilkęs Henrikas VIII, kai prieš vainikavimą jojo į Tauerį109: „auksinio brokato švarkas, liemenė nusagstyta deimantais ir kitais brangakmeniais, o didžiulė perpetė — iš raudonųjų špinelių“. Jokūbo I110 favoritės nešiojo smaragdų auskarus filigraninio aukso apsodais. Edvardas II111 Pjerui Gavestonui112 dovanojo raudono aukso šarvus, prismaigstytus hiacintų, apykaklę iš aukso rožių su turkiais ir šalmą, nusėtą perlais. Henrikas II113 nešiojo brangakmeniais puoštas pirštines ligi alkūnių ir turėjo kumštinę pirštinę sakalams su prisiūtais dvylika rubinų ir penkiasdešimt dviem dideliais perlais. Karolio Drąsiojo114, paskutinio tos giminės Burgundijos hercogo, kepurė buvo apkabinėta kriaušės pavidalo perlais ir nusagstyta safyrais.

Koks nuostabus buvo gyvenimas kitados! Kokia prabangi ištaiga ir koks puošnumas! Net skaityti apie prašmatnų gyvenimą tų, kurie jau mirę, buvo be galo malonu.

Paskui Dorianas susižavėjo siuvinėtais daiktais ir gobelenais, kurie šiaurės Europos tautų vėsiuose būstuose atstojo freskas. Išnagrinėjęs šią sritį, — Dorianas pasižymėjo retu sugebėjimu absoliučiai įsitraukti į tai, kas jam tuo momentu įdomu, — jis beveik nusiminė, pamatęs, kaip Laikas žudo visa, kas gražu ir nepaprasta. Jam pačiam vis dėlto pavyko tos lemties išvengti. Bėgo vasara po vasaros, daug kartų žydėjo ir vyto geltoni žonkiliai, daug sykių kartojosi siaubo naktų gėda, o jis buvo nepasikeitęs. Nė viena žiema nesudarkė jo veido, nepakando jo grožio, žydinčio kaip gėlė. Visiškai kitoks buvo daiktų likimas. Kur jie dingo? Kur dabar tas didžiulis krokų spalvos apdaras, vaizduojantis dievų kovą su gigantais, kurį tamsiaveidės merginos išaudė Atėnei pasidžiaugti? Kur tas didysis velarius115, kurį Neronas buvo įsakęs užtiesti ant Koliziejaus Romoje, kur toji milžiniška purpurinė burė, kurioje buvo atvaizduotas žvaigždėtas dangus ir Apolonas su aukso vadelėmis rankose, važnyčiojantis baltais žirgais pakinkytą aukso karietą? Jis geidė pamatyti tas keistas Saulės žyniui116 išaustas staltieses, ant kurių būdavo išdėliojami puotos skanėstai ir kepsniai; karaliaus Chilperiko117 įkapių drobulę su trimis šimtais aukso bičių; fantastiškus drabužius, kėlusius Ponto vyskupui118 pasipiktinimą, papuoštus liūtais, panteromis, lokiais, miškais, uolomis ir medžiotojais, viskuo, ką pamatęs gamtoje gali nupiešti dailininkas; Karolio Orleaniečio119 apsiaustą, ant kurio rankovių buvęs išsiuvinėtas tekstas dainos, prasidedančios žodžiais: „ Madame , je suis tout joyeux“ 120 , o natos buvusios išrašytos auksu, kiekviena keturkampė nata, kaip anuomet buvo žymima, buvo iš keturių perlų. Jis skaitė apie kambarį Reimso pilyje, įrengtą Burgundijos karalienei Joanai121 ir išdabintą „trylika šimtų ir dvidešimt viena auksu siuvinėta papūga, papuošta karaliaus herbais, ir penkiais šimtais šešiasdešimt viena peteliške, kurių sparnus taip pat puošė karalienės herbai“.

Kotrynos Mediči122 gedulo guolis buvęs apmuštas juodu aksomu, nubarstytu pusmėnuliais ir saulėmis; jo užuolaidos buvusios Damasko šilko su lapų vainikais ir girliandomis aukso bei sidabro fone, o kraštai buvę išsiuvinėti perlais; kambario sienos buvę iš sidabro audeklo, eilėmis nukabinto karalienės herbais iš juodo aksomo. Liudviko XIV123 kambaryje buvusios auksu išsiuvinėtos penkiolikos pėdų aukštumo kariatidės. Lenkijos karaliaus Sobieskio paradinės lovos baldakimas buvęs iš auksinio Smirnos124 brokato, kuriame turkiais buvo išsiuvinėti Korano posakiai. Baldakimo ramsčiai buvę iš nuostabiai kalinėto paauksuoto sidabro, gausiai papuošto medalionais iš emalio ir brangakmenių. Baldakimas buvęs paimtas iš turkų stovyklos prie Vienos125, po auksu žibančiu jo kupolu stovėjusi Mohamedo vėliava.

Ištisus metus Dorianas rinko pačius rečiausius audinių ir siuvinėtų daiktų pavyzdžius, kokius tik galėjo rasti; jis gavo puikių Delio muslinų, dailiai ataustų auksinėm palmetėm ir išsiuvinėtų švytinčiais vabalų sparneliais; gazinių Dakos audinių, kurie Rytuose dėl jų perregimumo vadinami „austu oru“, „tekančiu vandeniu“ ar „vakaro rasa“; keistai ornamentuotų audeklų iš Javos; nuostabių geltonų kiniškų draperijų; gavo knygų, įrištų rusvai geltonu atlasu ar šviesiai mėlynu šilku su fleurs de lys 126 , paukščiais ir paveikslais; vengriško nėrimo šydų, Sicilijos brokatų, standaus ispaniško aksomo, gruzinų dirbinių su paauksuotomis monetomis, žalsvai auksinio atspalvio japoniškų foukousų127 su nuostabių plunksnų paukščiais.

Ypatingą potraukį jis jautė taip pat bažnytiniams drabužiams, kaip ir viskam, kas susiję su bažnyčios apeigomis. Ilgose kedro dėžėse, kurios buvo sustatytos pasieniais jo namo vakarinėje galerijoje, jis laikė sukrovęs daugybę retų ir gražių apdarų, būtinų Kristaus sužadėtinei128, nes ji privalo gerbtis purpuru, brangakmeniais ir plonyte drobe, kad paslėptų išblyškusį, išvargusį savo kūną, nualintą kančių, kurių ji pati trokšta, ir sužalotą skausmų, kuriais pati save kamuoja.

Jis turėjo taip pat puošnią kapą129 iš tamsiai raudono šilko ir auksu atausto damasto, papuošto ornamentu iš auksinių granatų, gulinčių ant stilizuotų žiedų šešiais žiedlapiais, o iš abiejų pusių smulkiais perlais buvo išsiuvinėti ananasų motyvai. Apkraščiai buvo padalinti į skyrelius, vaizduojančius scenas iš Švenčiausios mergelės gyvenimo, o Švenčiausios mergelės vainikavimo scena buvo šilko siūlais išsiuvinėta ant gaubto. Tai buvo XV amžiaus italų darbas. Kita kapa buvo žalio aksomo, išsiuvinėto širdimis iš akanto lapų, iš kurių kilo balti žiedai ilgais kotais, o žiedai buvo išvarstyti sidabro siūlais ir spalvotais krištolo karoliukais. Sagtis buvo papuošta serafimo galva, iškiliai siuvinėta aukso siūlais. Apkraščiai buvo išausti rombais iš raudonų ir auksinių šilko siūlų ir nusagstyti medalionais, vaizduojančiais šventuosius bei kankinius, tarp kurių buvo ir šventas Sebastijonas130. Dorianas turėjo ir arnotų131 iš geltono kaip gintaras ir iš mėlyno šilko, iš auksinio brokato ir iš geltono šilkinio damasto ir auksinio audeklo, papuošto Kristaus kančių ir nukryžiavimo vaizdais, išsiuvinėto liūtais, povais ir kitokiomis emblemomis; jis turėjo dalmatikų132 iš balto atlaso ir rausvo šilkinio damasto, išdabintų tulpėmis, delfinais ir lelijomis; tualnių iš avietinio aksomo ir mėlynos drobės, daugybę korporalų133, taurės uždangalų ir skraisčių su Kristaus atvaizdu. Mistinės apeigos, kurioms tie daiktai buvo skirti, kažkuo dirgino jam vaizduotę.

Šie lobiai ir visa, ką Dorianas buvo sukaupęs gražiuose savo namuose, padėdavo jam užsimiršti, pabėgti nors keliems mėnesiams nuo baimės, kuri tarpais atrodydavo nebepakeliama. Negyvenamame užrakintame kambaryje, kur prabėgo beveik visa jo vaikystė, jis pats savo rankomis buvo pakabinęs ant sienos baisųjį portretą, kurio besikeičiantys bruožai rodė jam tikrąjį jo nuopuolį, o priešais portretą uždangos vietoje kabojo purpuro ir aukso marška. Ištisas savaites jis ten neįeidavo, užmiršdavo šlykštųjį atvaizdą, vėl atgaudavo širdies ramybę, nuostabų džiaugsmingumą, troškimą mėgautis pačia savo egzistencija. Paskui staiga kokią naktį jis išsėlindavo iš namų, eidavo į baisias landynes netoli Blu Geito laukų ir išbūdavo ten daugelį dienų, kol jį pagaliau iš ten išvydavo. Grįžęs sėdėdavo priešais paveikslą; kartais šlykštėdavosi ir portretu, ir savimi, o kartais didžiuodavosi savo individualizmu, kuris nuodėmei suteikia beveik pusę jos žavesio, ir pilnas slapto pasitenkinimo šypsodavo sudarkytam savo antrininkui, nešančiam jo naštą.