Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Bet jis niekada nepadarė klaidos ir savo intelektualinio augimo nesukaustė, formaliai išpažindamas kokį tikėjimą ar priimdamas kokią sistemą; namo, kuriame galima gyventi, nesumaišė su smukle, kuri tinka tik pernakvoti vieną naktį ar prisiglausti kelias nakties valandas, kai nėra žvaigždžių ir kai mėnuo pasislėpęs. Vienu metu jį domino misticizmas, turįs nuostabią galią paprastus daiktus paversti nepaprastais, ir subtilusis antinomianizmas80, kuris dažniausiai jį lydi; domėjosi kurį laiką ir materialistinėmis vokiečių darvinizmo doktrinomis81 ir, jausdamas keistą pasitenkinimą, ieškodavo žmonių minčių bei aistrų ištakų kokioje balzganoje smegenų ląstelėje ar baltame organizmo nerve, žavėdamasis teorija, įrodinėjančia absoliučią dvasios priklausomybę nuo tam tikrų fizinių sąlygų, liguistų ar sveikų, normalių ar pakenktų. Tačiau, kaip jau buvo minėta, jokia teorija apie gyvenimą Dorianui nebuvo svarbesnė už patį gyvenimą. Jis labai aiškiai suvokė, kokie bevaisiai visi intelektualiniai svarstymai, kai jie atskiriami nuo veiklos ir patirties. Jis žinojo, kad pojūčiai gali atskleisti ne mažiau dvasinių paslapčių kaip siela.

Todėl jis ėmė studijuoti kvepalus, jų gamybos paslaptis; jis distiliuodavo sodraus kvapo aliejus ir degindavo aromatingus rytietiškus sakus. Jis suprato, kad nėra tokios dvasinės būsenos, kuri neturėtų atitikmens pojūčiuose, ir nusprendė atskleisti jų tikruosius ryšius, išaiškinti, kas glūdi smilkaluose, kad jie žmogui sukelia mistinę nuotaiką, kodėl ambra sužadina aistras, o žibutės primena mirusią meilę, kodėl muskusas sudrumsčia protą, o čampakas82 teršia vaizduotę, jis bandė sukurti kvepalų psichologiją, nustatyti, kaip veikia saldžiai kvepiančios šaknys, žiedadulkių pilnos gėlės, aromatingi balzamai, tamsus ir kvapnus medis, nardas83, kuris žmogų pykina, hovenija84, kuri sumaišo protą, ir alijošius, kuris, kaip sako, išsklaido melancholiją.

Paskui jis pasinėrė vien į muziką ir ilgoje salėje grotuotais langais, aukso ir cinoberio lubomis ir alyvuogių spalvos lakuotomis sienomis jis ruošdavo keistus koncertus, kuriuose pašėlę čigonai mažomis citromis brązgindavo siautulingas melodijas arba geltonomis skraistėmis orūs tunisiečiai virpindavo įtemptas didžiulių liutnių stygas, tuo tarpu išsišiepę negrai monotoniškai mušdavo varinius būgnus, o liekni su tiurbanais indai, susirangę ant raudonų demblių, pūsdavo ilgus nendrinius ar varinius vamzdžius ir kerėdavo ar dėdavosi kerį didžiules kobras ir baisias raguotas gyvates. Tarpais, kai Šuberto grakštumas, gražus Šopeno liūdesys ir paties Bethoveno galingos harmonijos neveikė jo klausos, jį jaudindavo šaižūs barbariškos muzikos intervalai ir aštrūs disonansai. Iš visų pasaulio šalių jis surinko keisčiausių instrumentų, kokių tik galėjo rasti tiek išmirusių tautų kapuose, tiek tarp tų negausių laukinių genčių, kurios nebuvo susidūrusios su Vakarų civilizacija. Jis mėgdavo juos čiupinėti, bandyti. Jo kolekcijoje buvo Rio Negro indėnų paslaptingasis džuruparis, į kurį moterims draudžiama pažvelgti ir kurį jaunuoliai gali pamatyti tik po pasninko ir plakimo rykštėmis, molinių ąsočių iš Peru, kurie klykia šaižiai lyg paukščiai, ir fleitų iš žmonių kaulų, tokių pat, kokias Alfonsas de Ovalas85 girdėjo Čilėje, ir žalių jaspių, randamų netoli Kusko86 ir žvangančių neapsakomai maloniai. Doriano kolekcijoje buvo margintų arbūzų su akmenukais, kurie purtomi barškėdavo; buvo ilgas meksikietiškas klarinas87, kuris skamba ne pučiant orą, o traukiant; buvo ir šaižus Amazonės genčių turas, kuriuo duoda ženklą sargybiniai, kiaurą dieną tupintys aukštuose medžiuose, ir kurio balsas girdimas, kaip pasakojama, už devynių mylių; buvo ir teponactlis88 su dviem virpančiais mediniais liežuvėliais, mušamas lazdomis, išteptomis elastingais sakais, gaunamais iš augalų sulčių, panašių į pieną; ir actekų varpeliai jotli, sukabinti kekėmis lyg vynuogės; ir milžiniškas cilindrinis būgnas, aptemptas didžiulių gyvačių odomis, panašus į tą, kurį matė Bernalas Diasas, kai drauge su Kortesu įžengė į meksikiečių šventovę89, ir kurio graudų garsą taip vaizdžiai aprašė. Šitie fantastiški instrumentai Dorianą žavėjo, jis jautė keistą malonumą, galvodamas, kad Menas, kaip ir Gamta, turi savų išgamų, šlykštaus pavidalo ir bjauraus balso daiktų. Tačiau ilgainiui jie jam įkyrėjo, ir jis vėl sėdėdavo savo ložėje operoje vienas arba su lordu Henriu ir su didžiausiu malonumu klausydavosi „Tanhoizerio“90, šio didžio kūrinio uvertiūroje įžvelgdamas savo sielos tragedijos išraišką.

Vėliau jis ėmė domėtis brangakmeniais ir į kaukių balių atėjo persirengęs Prancūzijos admirolu Anų de Žuajezu91, o jo drabužius puošė penki šimtai šešiasdešimt perlų. Šis pomėgis jam nepraėjo daugelį metų, iš teisybės, išliko visą gyvenimą. Dažnai jis ištisą dieną praleisdavo rūšiuodamas ir dėliodamas į dėželes savo brangakmenių kolekcijas. Jis turėjo alyvų žalumo chrizoberilą, kuris lempos šviesoje tapdavo raudonas, kimofaną su plonytėm sidabro gyslelėm, šviesiai žalią peridotą, rausvų kaip rožė ir gelsvų kaip vynas topazų, skaisčiai raudonų rubinų su virpančiom keturkampėm žvaigždėm viduje, ugninių granatų, oranžinių ir violetinių špinelių, ametistų, marguojančių pakaitomis rubinų ir safyrų sluoksniais. Jis mėgo raudoną saulės akmens auksą ir perlinį mėnulio akmens baltumą, ir vaivorykščių atspindžius baltam kaip pienas opale. Iš Amsterdamo jis parsisiųsdino tris be galo didelius ir nepaprastai sodrios spalvos smaragdus, turėjo de la vieille roche 92 turkį, kurio jam pavydėjo visi žinovai.

Jis rado ir nuostabių legendų apie brangakmenius. Alfonso knygoje „Clericalis Disciplina “93 buvo minima gyvatė tikro hiacinto akimis, o Aleksandro, Ematėjos užkariautojo94, romantiškoje istorijoje pasakojama, kad Jordano slėnyje buvę rastos gyvatės, „kurioms ant nugarų augo tikrų smaragdų vainikai“. Filostratas95 pasakoja, kad slibino smegenyse buvęs brangakmenis, ir, „parodžius auksines raides bei purpurinį drabužį“, pabaisą buvę galima užmigdyti ir nudėti. Didžiojo alchemiko Pjero de Bonifaco96 nuomone, deimantas žmogų darąs nematomą, o Indijos agatas teikiąs jam iškalbingumo. Karneolas numaldąs pyktį, hiacintas užmigdąs, ametistas išblaškąs vyno svaigulį. Granatas išvaikąs velnius, opalas atimąs iš mėnulio jo spalvą. Selenitas augąs ir mažėjąs drauge su mėnuliu, o melocijus, kuris padeda rasti vagis, tik pateptas ožiukų krauju ima veikti. Leonardas Kamilas matęs baltą akmenį, išimtą iš ką tik užmuštos rupūžės galvos, kuris gelbėjęs nuo nuodų. O bezoaras97, rastas Arabijos elnio širdyje, gydęs nuo maro. Arabijos paukščių lizduose būdavę aspilatų, kurie, kaip rašė Demokritas98, juos nešiojantį žmogų saugą nuo ugnies.

Ceilono karalius savo vainikavimo iškilmėse jojęs per miestą su dideliu rubinu rankoje. Jono Kunigo99 karališkųjų rūmų vartai buvę „padaryti iš karneolo ir juose įstatytas raguotosios gyvatės ragas, kad niekas negalėtų įnešti nuodų“. Viršum frontono buvę du aukso obuoliai su dviem granatais viduje, kad dieną žibėtų auksas, o nakčia — granatai. Keistame Lodžo100 romane „Amerikos Margarita“ pasakojama, kad karalienės miegamajame buvę galima regėti „iš sidabro iškaltas visas skaisčiąsias pasaulio moteris, žiūrinčias pro gražius chrizolitų, granatų ir žalių smaragdų veidrodžius“. Markas Polas101 matęs Zipangu102 gyventojus dedant rožinius perlus mirusiems į burnas. Buvo legenda apie jūrų baidyklę, įsimylėjusią perlą, kurį naras pagrobęs ir atnešęs karaliui Perozui103, baidyklė nužudžiusi vagį ir devynerius metus gedėjusi prarasto perlo. Kai hunai nusivilioję karalių į didelę duobę, kaip pasakoja Prokopijus, tas nusviedęs perlą ir niekas jo neberadęs, nors imperatorius Anastasijus104 ir siūlęs už jį penkis šimtus aukso gabalų. Malabaro karalius vienam venecijiečiui rodęs rožančių105 iš trijų šimtų keturių perlų — kiekvienam jo garbinamam dievui buvę skirta po perlą.