Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Būtumėt gauja varganų viengungių. Beje, skirtumas nedidelis. Nūnai visi vedę vyrai gyvena kaip viengungiai, o visi viengungiai — kaip vedę.

— Fin de siecle 185, — sumurmėjo lordas Henris.

— Fin du globe 186 — atsakė jam šeimininkė.

— Verčiau jau būtų fin du globe , — atsidusdamas tarė Dorianas. — Gyvenimas — tai didžiulis nusivylimas.

— Ak, dieve mano, — sušuko ledi Narboro, užsimaudama pirštines, — tik nesakykit man, kad jūs gyvenime jau viską išsėmėt. Kai žmogus taip šneka, aišku, jog gyvenimas jį patį išsėmė. Lordas Henris labai nedoras, ir kartais man atrodo, jog ir aš verčiau būčiau buvusi nedora, tačiau jūs sutvertas būti geras, jūs atrodot toks geras. Būtinai surasiu jums mielą žmoną. Lorde Henri, ar nemanot, kad ponui Grėjui derėtų vesti?

— Aš, ledi Narboro, jam visą laiką tą sakau, — nusilenkdamas atsakė lordas Henris.

— Ką gi, reikia paieškoti geros nuotakos. Šiandien vakare atidžiai peržiūrėsiu Debretą187 ir sudarysiu visų tinkamų jaunų damų sąrašą.

— Ar amžių pažymėsit, ledi Narboro? — paklausė Dorianas.

— Būtinai pažymėsiu amžių, truputėlį paredaguotą. Tik nieko nereikia daryti paskubomis. Noriu, kad tai būtų, kaip rašo „ Morning Post“ , tinkama sąjunga, ir noriu, kad judu abu būtumėt laimingi.

— Kiek kvailysčių žmonės prikalba apie laimingas santuokas! — sušuko lordas Henris. — Vyras su bet kokia moterim gali būti laimingas tol, kol jos nemyli.

— Ak, koks jūs cinikas! — sušuko senoji dama; ji atstūmė savo kėdę ir galvos linktelėjimu pakvietė stotis ledi Rakston. — Būtinai vėl ateikit vakarienės ilgai netrukęs. Jūs mane veikiat geriau už visus tonizuojančius vaistus, kuriuos prirašo seras Endrius. Tik pasakykit, kokius žmones pageidautumėt pas mane matyti. Noriu, kad draugija būtų smagi.

— Mėgstu vyrus su ateitimi ir moteris su praeitimi, — atsakė lordas Henris. — O gal jums atrodo, kad tada susirinktų vieni sijonai?

— Tikriausiai, — atsakė ji juokdamasi ir atsistojo. — Tūkstantį kartų atsiprašau, brangioji ledi Rakston. Nepastebėjau, kad jūs nebaigėt rūkyti cigaretės.

— Nesvarbu, ledi Narboro. Aš per daug rūkau. Ateityje žadu mažinti.

— Tik nedarykit to, meldžiamoji, — tarė lordas Henris. — Saikingumas — pražūtingas dalykas. Lygiai bjaurus, kaip ir kasdieniniai pietūs. Truputį daugiau, negu reikia, — jau ir puota.

Ledi Rakston smalsiai dirstelėjo į jį.

— Būtinai atvažiuokit kokią popietę, lorde Henri, ir man išaiškinkit. Atrodo labai intriguojanti teorija, — tyliai pasakė ji ir čiuožte iščiuožė iš kambario.

— Žiūrėkit, kad per ilgai negaištumėt su ta savo politika ir paskalomis, — sušuko prie durų ledi Narboro. — Jei užtruksit, mes ten, viršuje, tikrai susipešim.

Vyrai nusijuokė, o ponas Čepmenas oriai pakilo nuo vieno stalo galo ir atsisėdo priešingam. Dorianas Grėjus pakeitė vietą ir persėdo prie lordo Henrio. Ponas Čepmenas ėmė garsiai šnekėti apie padėtį Bendruomenių rūmuose. Jis tyčiojosi iš savo priešų. Tarp juoko protrūkių kartas nuo karto iš jo lūpų išsprūsdavo žodis „doktrinierius“, toks baisus brito ausims. Britanijos vėliavą jis iškėlė virš Minties aukštumų. Tikroji visuomenės atrama pasirodė besąs paveldimas rasės kvailumas — taip jis linksmai pavadino anglų sveiką protą.

Šypsena žaidė lordo Henrio lūpose, jis atsigręžė ir pažvelgė į Dorianą.

— Ar tau geriau, bičiuli? — paklausė jis. — Per pietus atrodei visiškai prastai.

— Man nieko nėra, Hari. Pavargau. Štai ir viskas.

— Vakar vakare buvai žavus. Mieloji hercogienė labai tau palanki. Ji man sakė atvyksianti į Selbį.

— Žadėjo atvažiuoti dvidešimtą.

— Ar Monmetas taip pat bus?

— Žinoma, Hari.

— Jis mane taip erzina, beveik tiek pat, kiek ir hercogienę. Ji labai protinga, kaip moteris, net pernelyg protinga, bet jai trūksta to nenusakomo silpnybės žavesio. Tik molio kojos aukso statulą padaro tokią brangią. Jos kojos labai dailios, bet ne iš molio. Veikiau tai balto porceliano kojos. Jos perėjo per ugnį, o ko ugnis nesudegina, tą užgrūdina. Ji turi patirties.

— Ar seniai ji ištekėjusi? — paklausė Dorianas.

— Pasak jos, ištisą amžinybę, o sulig perų knyga — dešimt metų, tačiau dešimt metų su Monmetu turėjo prilygti amžinybei, viską sudėjus į krūvą. Kas dar atvyks?

— Na, dar Vilobiai, lordas Ragbis su žmona, mūsų šeimininkė, Džefris Klaustonas, visi įprastiniai. Pakviečiau lordą Grotrianą.

— Man jis patinka, — pasakė lordas Henris. — Daugelis jo nemėgsta, bet man jis atrodo žavus. Atsitiktinį perdėtą jo puošnumą atperka pastovus perdėtas jo išprusimas. Tai labai modernus žmogus.

— Nežinau, Henri, ar jis galės atvykti. Gal jam teks drauge su tėvu važiuoti į Monte Karlą.

— Ak, kokie įkyrūs tie svetimi giminės! Pasistenk, kad jis būtų. Beje, Dorianai, vakar vakare tu labai anksti išbėgai. Prieš vienuoliktą. O ką paskui veikei? Ar ėjai tiesiai namo?

Dorianas skubiai dirstelėjo į Henrį ir susiraukė.

— Ne, Hari, — galų gale atsakė jis. — Beveik ligi trijų nesugrįžau namo.

— Ar buvai klube?

— Taip, — atsakė jis. Paskui prikando lūpą. — Ne, ne tą norėjau pasakyti. Klube nebuvau. Vaikštinėjau. Nebeprisimenu, ką veikiau... Koks tu, Hari, smalsus! Visada nori žinoti, kas ką veikė. O aš visada noriu užmiršti, ką veikiau. Jei geidi žinoti tikslų laiką, grįžau pusę trijų. Raktą buvau palikęs, ir tarnui teko mane įleisti. O jei tau reikia kokių patvirtinančių įrodymų, jo paklausk.

Lordas Henris truktelėjo pečiais.

— Mielas bičiuli, negi man rūpi! Eime viršun į svetainę. Ne, chereso aš negersiu, ačiū, ponas Čepmenai. Kažkas tave ištiko, Dorianai. Pasakyk kas. Šį vakarą esi lyg nesavas.

— Nepaisyk manęs, Hari. Aš suirzęs ir be nuotaikos. Užsuksiu pas tave rytoj ar poryt. Atsiprašyk ledi Narboro už mane. Į viršų nebelipsiu. Eisiu namo. Turiu eiti namo.

— Na gerai, Dorianai. Tikiuosi matyti tave rytoj po pietų. Bus hercogienė.

— Pasistengsiu atvykti, Hari, — pasakė jis, eidamas iš kambario.

Važiuodamas namo, Dorianas suprato, kad baimė, kurią tarėsi užgniaužęs, vėl sugrįžo. Atsitiktiniai lordo Henrio klausimai išmušė jį iš vėžių, o juk turėjo tvardytis. Reikėjo sunaikinti pavojingus įrodymus. Šiurpas nukratė jį. Net mintis, kad teks tuos daiktus liesti, atrodė jam nepakenčiama.

Vis dėlto reikėjo tą padaryti. Jis tą suprato ir, užrakinęs bibliotekos duris, atidarė slaptą stalčių, į kurį buvo įkišęs Bezilio Holvordo apsiaustą ir kelionmaišį. Židinyje degė didžiulė liepsna. Jis įmetė dar vieną pliauską. Svylančių drabužių ir degančios odos kvapas buvo šlykštus. Jis sugaišo tris ketvirčius valandos, kol viską sunaikino. Galų gale jam pasidarė bloga, ėmė svaigti galva, ir jis, uždegęs kelias alžyrietiškas smilkymo žvakes kiaurašonėje varinėje gorėję, susivilgė rankas ir kaktą vėsiu muskuso actu.

Staiga jis pašoko. Akys keistai sužibo, ir jis ėmė nervingai kramtyti apatinę lūpą. Tarp dviejų langų stovėjo didelė florentietiška juodmedžio spinta su dramblio kaulo ir lazurito inkrustacijomis. Dorianas žiūrėjo į ją kaip į daiktą, kuris jį viliojo ir baugino, kuriame tarsi būtų slypėję tai, ko jis troško ir kuo beveik bjaurėjosi. Jis ėmė tankiau alsuoti. Pašėlęs noras įsėlino į širdį. Jis užsidegė cigaretę, bet tuoj nusviedė. Vokai merkėsi, ir ilgos užriestos blakstienos beveik palietė skruostus. Bet jis vis dar tebežiūrėjo į spintą. Galų gale pakilo nuo sofos, ant kurios gulėjo, priėjo prie spintos ir, atrakinęs ją, paspaudė kažkokią slaptą spyruoklę. Palengva išslinko trikampis stalčius, Doriano pirštai instinktyviai įlindo į jį ir kažką sugniaužė. Tai buvo mažytė juoda aukso dulkėmis nubarstyta lako dėžutė, labai dailaus darbo, banguotom linijom pagražintais šonais; prie šilkinių virvelių kabojo krištoliniai rutuliukai ir kutai iš supintų metalinių siūlelių. Dorianas ją atidarė. Viduje buvo žalia masė, blizganti kaip vaškas, neįprastai slogaus ir skvarbaus kvapo.