Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Dorianas papurtė galvą; paminėjus žodį „kvota“, jo veide šmėkštelėjo susierzinimas. Tokie dalykai žemi ir niekingi.

— Jie nežino mano pavardės, — atsakė jis.

— Bet jinai tikriausiai žinojo?

— Tik mano vardą, ir esu tikras, kad niekad jo niekam nepaminėjo. Sykį jinai man sakė, kad visi labai domėjęsi, kas aš, bet ji tolydžio kartojusi, kad aš Pasakų Princas. Tai buvo labai gražu. Būtinai nupieškit man Sibilę. Norėčiau turėti kai ką daugiau, ne tik kelių bučinių ir kelių pakrikų graudžių žodžių prisiminimą.

— Pasistengsiu ką nors padaryti, Dorianai, jei tik norit. Bet jūs turit vėl ateiti ir man pozuoti. Be jūsų negaliu toliau dirbti.

— Niekada nebegalėsiu jums pozuoti, Bezili. Tai neįmanoma! — suriko jis atšokdamas.

Dailininkas įdėmiai žiūrėjo į jį.

— Mielas jaunuoli, kokia nesąmonė! — sušuko jis. — Nejau jums nepatinka mano nutapytas portretas? Kur jis? Kodėl jį uždengėt širma? Leiskit man pasižiūrėti. Čia geriausias kūrinys, kokį esu sukūręs. Nukelkit širmą, Dorianai. Tiesiog gėda, kad jūsų tarnas šitaip slepia mano darbą. Vos tik įėjęs pajutau, kad kambarys kitaip atrodo.

— Tarnas, Bezili, čia niekuo nedėtas. Nejau manot, kad aš jam leidžiu pertvarkinėti kambarį? Kartais jis gėlių pastato, ir viskas. Ne, aš pats tą padariau. Šviesa portretui buvo per ryški.

— Per ryški! Tikriausiai ne, drauguži. Čia jam puikiausia vieta. Leiskit pažiūrėti.

Ir Holvordas pasuko į kambario kampą. Siaubo šūksnis išsiveržė iš Doriano Grėjaus lūpų, ir jis puolė tarp dailininko ir širmos.

— Bezili, — tarė jis labai išblyškęs, — nežiūrėkit į portretą. Aš nenoriu.

— Nežiūrėti į savo kūrinį? Ne, jūs juokaujat. Kodėl man negalima pasižiūrėti? — juokdamasis sušuko Holvordas.

— Jei bandysit pažiūrėti, Bezili, prisiekiu, kad kol gyvas daugiau su jumis nebesišnekėsiu. Aš nejuokauju. Nieko neaiškinsiu, o jūs nieko neklausinėkit. Bet prisiminkit — jei paliesit širmą, tarp mūsų viskas baigta.

Holvordas sustojo lyg stabo ištiktas. Be galo nustebęs jis žvelgė į Dorianą. Tokio Doriano dar niekada nebuvo matęs. Vaikinas buvo tiesiog baltas iš pykčio. Kumščiai sugniaužti, o akių lėliukės lyg žydros liepsnos diskai. Jis visas drebėjo.

— Dorianai!

— Nekalbėkit!

— Kas gi nutiko? Aišku, jei nenorit, nežiūrėsiu, — gana šaltai tarė dailininkas ir apsisukęs nuėjo prie lango. Bet iš tiesų gana kvaila, kad man negalima pažiūrėti į savo darbą, tuo labiau kad šį rudenį ketinu jį išstatyti parodoje Paryžiuje. Gal prieš tai dar sykį pertrauksiu laku, todėl vis tiek turėsiu jį pamatyti, tad kodėl ne šiandien?

— Išstatyti parodoje! Jūs norit jį išstatyti? — sušuko Dorianas Grėjus, ir keistas siaubas apėmė jį.

Nejaugi pasauliui bus parodyta jo paslaptis? Negi į jo gyvenimo slėpinį spoksos žmonės? Neįmanoma! Kažką — jis nežinojo ką — reikėjo tučtuojau padaryti.

— Taigi nemanau, kad prieštarautumėt. Žoržas Peti ketina surinkti geriausius mano paveikslus specialiai parodai Riu de Sez, kuri bus atidaryta pirmąją spalio savaitę. Portretas tik mėnesiui bus paimtas. Manau, kad tokį laikotarpį lengvai be jo apsieisit. Be to, Londone jūsų net nebus tuo metu. O jeigu laikot už širmos, paveikslas tikriausiai jums nelabai brangus.

Dorianas Grėjus persibraukė ranka per kaktą. Ji buvo išrasojusi. Dorianas pasijuto atsidūręs ant baisaus pavojaus slenksčio.

— Prieš mėnesį sakėt, kad niekada jo neduosit į parodas, — sušuko jis. — Kodėl apsigalvojot? Jūs, kurie dedatės esą nuoseklūs, kaip ir visi pasiduodat nuotaikoms. Vienintelis skirtumas, kad jūsų nuotaikos beprasmės. Juk nepamiršot iškilmingai man žadėjęs, kad niekas pasaulyje jūsų neprivers duoti portreto į parodą. Visai tą patį sakėt ir Hariui.

Staiga Dorianas nutilo, ir jo akys blykstelėjo. Jis prisiminė, kaip lordas Henris pusiau rimtai, pusiau juokais sykį jam tarė: „Jei norit labai įdomiai praleisti ketvirtį valandos, priverskit Bezilį pasakyti, kodėl jis nenori eksponuoti jūsų portreto. Man jis pasakė, ir tai buvo didelė naujiena“. Taip, gal ir Bezilis turi savų paslapčių. Jis paklaus ir ištirs.

— Bezili, — tarė jis, priėjęs visai arti ir žvelgdamas jam tiesiai į akis, — mes abu turim savų paslapčių. Pasakykit man savąją, tada ir aš jums atskleisiu savąją. Kodėl atsisakėt duoti mano portretą į parodą?

Dailininkas nejučia krūptelėjo.

— Dorianai, jei pasakyčiau, jūs mane mažiau bemylėtumėt, tikriausiai dar išjuoktumėt. Nepakęsčiau nei viena, nei kita. Jei norit, kad niekada nebepažvelgčiau į portretą, sutinku. Visada galėsiu žiūrėti į jus. Jei norit, kad geriausias mano darbas būtų paslėptas nuo pasaulio, neprieštarauju. Mūsų draugystė man brangesnė už garsą ir šlovę.

— Ne, Bezili, privalot pasakyti, — spyrėsi Dorianas Grėjus. — Manau, jog turiu teisę žinoti.

Baimė išnyko, suėmė smalsumas. Jis buvo pasiryžęs iškvosti Bezilio Holvordo paslaptį.

— Sėskimės, Dorianai, — tarė dailininkas, jis atrodė sutrikęs. — Sėskimės. Ir atsakykit man į vieną klausimą. Ar pastebėjote paveiksle ką nors nepaprasta, ką nors, kas iš pradžių galbūt nekrito jums į akis, bet paskui staiga išryškėjo?

— Bezili, — sušuko vaikinas, drebančiom rankom įsikibęs į kėdės atramą ir žvelgdamas į jį klaikaus išgąsčio pilnomis akimis.

— Matau, kad pastebėjot. Nekalbėkit. Palaukit, kol išgirsit viską, ką turiu jums pasakyti. Dorianai, nuo pat tos akimirkos, kai jus sutikau, jaučiau nepaprastą jūsų įtaką. Mano siela, protas, kūrybinės galios, — visa buvo jūsų valdžioje. Jumyse mačiau įsikūnijus tą neregimą idealą, kurio prisiminimas mus, menininkus, vilioja lyg koks nepaprastas sapnas. Dievinau jus. Pavydėjau kiekvienam, su kuo kalbėjotės. Norėjau jus turėti tiktai sau. Buvau laimingas tik su jumis. O kai jūsų nebūdavo, rasdavau jus savo mene. Be abejonės, niekada jums apie tai neprasitariau. Tai buvo neįmanoma. Nebūtumėt supratęs. Aš ir pats vargiai save tesupratau. Tik žinojau, kad prieš mano akis — tobulybė ir kad pasaulis dabar man nuostabus, gal net per daug nuostabus, nes toks besaikis dievinimas slepia pavojus — baisu prarasti tą, kurį dievini, ir baisu likti jo valdžioje... Bėgo savaitės, ir jūs vis labiau mane traukėt. Paskui atėjo nauja stadija. Buvau jau nutapęs jus kaip Parį67 puošniais šarvais ir kaip Adonį, apsigaubusį medžiotojo apsiaustu su blizgančia ietimi. Sunkiais lotoso žiedais vainikuotas jūs sėdėjot Adriano barko priekyje, žvelgdamas tolin per žalius drumstus Nilo vandenis68. Pasilenkęs prie ramaus šaltinio69, jūs stovėjot kažkokiam miške Graikijoje ir žvelgėt į savo stebuklingo veido atspindį tykiam vandens sidabre. Visa tai buvo intuityvu, idealu, tolima, kaip ir turi būti mene. Vieną dieną — kartais man rodosi, kad ji buvo lemtinga, — ryžausi nutapyti nuostabų jūsų portretą, nutapyti tokį, koks iš tikrųjų esat, ne mirusių epochų apdarais, o savais drabužiais, savoj aplinkoj. Gal tai buvo metodo realizmas, gal nuostabi jūsų individualybė, iškilusi prieš mane jokiom miglom ar šydais nepridengta, pasakyti negaliu. Bet žinau, kad tapydamas jaučiau, kaip kiekviename dažų taškelyje, kiekviename teptuko brūkštelėjime ryškėja mano paslaptis. Pradėjau bijoti, kad kiti nesuprastų, kaip aš jus dievinu. Suvokiau, Dorianai, per daug pasakęs, per daug savęs įdėjęs į portretą. Ir tada nusprendžiau niekada neduoti paveikslo į jokią parodą. Jūs truputėlį pyktelėjot, bet tada nesupratot, ką man visa tai reiškė. Haris, kuriam apie tai papasakojau, juokėsi iš manęs. Bet aš nepaisiau. Taigi. Kai portretas buvo baigtas ir aš vienas prie jo sėdėjau, supratau, jog neklydau... Ką gi, po kelių dienų portretas iškeliavo iš mano dirbtuvės, ir kai tik aš išsivadavau iš nepakeliamų jo kerų, man pasirodė, kad buvau kvailai įsikalęs galvon jame dar kažko esant, be jūsų grožio ir mano sugebėjimo tapyti. Net dabar man atrodo, jog klysta tas, kuris mano, kad aistra, kurią menininkas jaučia kurdamas, matoma jo kūrinyje. Menas visada abstraktesnis, negu mes įsivaizduojam. Forma ir spalva kalba mums apie formą ir spalvą, ir nieko daugiau. Dažnai man atrodo, kad menas veikiau slepia menininką, negu jį atskleidžia. Todėl, gavęs iš Paryžiaus pasiūlymą, nusprendžiau jūsų portretą padaryti savo parodos centru. Man niekada nedingtelėjo, kad jūs galėtumėt atsisakyti. Dabar matau, kad jūs teisus. Paveikslo eksponuoti negalima. Nepykit, Dorianai, už tai, ką jums pasakiau. Sykį jau Hariui esu sakęs — jūs sutvertas dievinimui.