Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Tikra teisybė, Dorianai, — rimtai atsakė lordas Henris. — Visuose rytiniuose laikraščiuose rasit. Parašiau jums, prašydamas, kad, kol ateisiu, su niekuo nesikalbėtumėt. Žinoma, bus tardymas, bet jūs turit neįsivelti į šią istoriją. Tik Paryžiuje per tokius dalykus galima išgarsėti. O Londone žmonės labai prietaringi. Skandalu debiutuoti čia nedera. Verčiau pasitaupyti, kad senatvėj būtum įdomus. Tikiuosi, kad teatre niekas nežino jūsų pavardės? Jei nežino, viskas gerai. Ar kas matė, kai buvot jos kambary? Tatai labai svarbu.

Dorianas valandėlę nieko neatsakė. Jis buvo apkvaitęs iš siaubo. Galų gale užsmaugtu balsu pralemeno:

— Hari, jūs sakot — tardymas? Ką tai reiškia? Ar Sibilė?.. O Hari, aš nebepakelsiu... Nedelskit. Tučtuojau viską pasakykit.

— Esu įsitikinęs, Dorianai, kad ten nebūta nelaimingo atsitikimo, nors šitaip turi būti pranešta visuomenei. Išeidama iš teatro su motina maždaug apie pusę pirmos, ji staiga pasakė pamiršusi kažką viršuje. Kurį laiką jie jos laukė, tačiau ji negrįžo. Galiausiai rado ją grimo kambaryje nebegyvą ant grindų. Per klaidą ji buvo išgėrusi kažkokių nuodų, kuriuos teatre kažkam vartoja. Nežinau, kas ten į jų sudėtį įeina — ar ciano rūgštis, ar švino baltalas. Veikiausiai ciano rūgštis, nes ji, regis, mirė tučtuojau.

— Hari, Hari, tai klaiku! — sušuko vaikinas.

— Taip, žinoma, tai labai tragiška, bet jums į tą istoriją nereikia veltis. „The Standard rašo, kad jai buvę septyniolika metų. Maniau, kad ji dar jaunesnė. Atrodė visiškas vaikas ir taip menkai nutuokė apie vaidybą. Dorianai, neimkit taip į širdį. Eime su manimi pietų, o paskui užsuksim į operą. Šiandien dainuoja Pati58, ir visi suvažiuos. Galėsit užeiti į mano sesers ložę. Ten bus kelios elegantiškos damos.

— Tad aš nužudžiau Sibilę Vein, — beveik pats sau pasakė Dorianas Grėjus. — Nužudžiau taip, lyg būčiau jai gerklę peiliu perpjovęs. O vis dėlto rožės tokios pat gražios. Ir paukščiai mano sode čiulba taip pat linksmai. Šiandien pietausiu su jumis, paskui eisiu į operą ir turbūt vėliau kur nors vakarieniausiu. Koks neišpasakytai dramatiškas gyvenimas! Jei visa tai būčiau knygoje perskaitęs, Hari, tikriausiai būčiau verkęs. Tačiau kažkodėl dabar, kai tai ištiko mane patį, atrodo taip nepaprasta, jog verkti nebeįmanoma. Štai pirmas aistringas meilės laiškas, kurį parašiau savo gyvenime. Keista, kad pirmas aistringas meilės laiškas skirtas negyvai mergaitei. Kažin, ar jie ką jaučia, tie tylūs išblyškę žmonės, kuriuos vadinam negyvėliais? Sibilė!.. Ar ji jaučia, supranta, girdi? O Hari, kaip aš kadaise ją mylėjau! Dabar atrodo, kad visa tai buvo prieš daugelį metų. Ji man buvo viskas. Paskui atėjo tas klaikus vakaras — nejau tai buvo tik vakar, — kai ji taip prastai vaidino, ir širdis man vos neplyšo. Ji man viską paaiškino. Buvo be galo graudu. Bet manęs nėmaž nesujaudino. Galvojau, kad ji lėkšta. Staiga atsitiko vienas dalykas ir išgąsdino mane. Negaliu pasakyti kas, bet buvo baisu. Nusprendžiau grįžti pas ją. Pajutau blogai pasielgęs. O dabar ji nebegyva. Dieve mano, dieve mano! Hari, ką man daryti? Jūs nežinot, koks pavojus man gresia, ir niekas negali man padėti. Ji būtų padėjusi. Ji neturėjo teisės nusižudyti. Tai egoistiška.

— Mielas Dorianai, — tarė lordas Henris, imdamas cigaretę iš savo portsigaro ir išsitraukdamas degtukų dėžutę su aukso plokštelių šonais. — Moteris gali pataisyti vyrą tik įkyrėdama jam tiek, kad jis prarastų norą gyventi. Jei būtumėt vedęs šitą mergaitę, būtumėt buvęs nelaimingas. Be abejo, jūs būtumėt jai malonus. Su žmonėmis, kuriems esi abejingas, visada gali maloniai elgtis. Bet netrukus ji būtų supratusi, kad jūs jai visiškai abejingas. O kai moteris tą sužino apie savo vyrą, ji arba ima baisiai neskoningai rengtis, arba nešioti itin elegantiškas skrybėles, už kurias turi mokėti kitos moters vyras. Nekalbu jau apie tos santuokos socialinę nelygybę — tai būtų buvusi baisi klaida, ir aš tikrai nebūčiau leidęs jai įvykti, bet užtikrinu, kad, šiaip ar taip, toji santuoka būtų buvus visiškai nesėkminga.

— Tikriausiai, — sumurmėjo Dorianas, kuris išblyškęs kaip drobė vaikštinėjo po kambarį. — Bet aš maniau, kad ją vesti mano pareiga. Nesu kaltas, kad ta šiurpi tragedija man sutrukdė teisingai pasielgti. Prisimenu, kaip kartą jūs sakėt, kad visi geri norai turi kažkokio lemtingumo — jie visi pavėluoti. Mano tikrai tokie buvo.

— Geri norai yra beprasmis bandymas kištis į mokslo dėsnius. Jie kyla iš gryniausios tuštybės. O jų rezultatas — absoliutus nulis. Kartkartėmis jie suteikia mums tų retų bevaisių emocijų, kurios kokią savaitę išlaiko savo žavesį. Tai ir viskas, ką apie juos galima pasakyti. Jie paprasčiausi čekiai banke, kuriame nėra tavo sąskaitos.

— Hari, — sušuko Dorianas, eidamas artyn ir sėsdamas greta. — Kodėl aš negaliu tos tragedijos išgyventi taip, kaip norėčiau? Nemanau, kad būčiau beširdis. O ką jūs galvojat?

— Jūs, Dorianai, per pastarąsias dvi savaites per daug kvailysčių iškrėtėt, kad galėtumėt save vadinti beširdžiu, — atsakė lordas Henris, maloniai, melancholiškai šypsodamas.

Vaikinas susiraukė.

— Nepatinka man toks aiškinimas, Hari, — atsakė jis, — bet aš džiaugiuosi, kad nelaikot manęs beširdžiu. Nesu toks, žinau, kad nesu. Bet vis dėlto turiu prisipažinti, kad tai, kas įvyko, nejaudina manęs taip, kaip turėtų jaudinti. Man rodosi, kad čia tėra nuostabios pjesės nuostabi pabaiga. Ji kupina šiurpaus graikų tragedijos grožio. Man toje tragedijoje buvo skirtas svarbus vaidmuo, tačiau aš likau nesužeistas.

— Įdomus klausimas, — pasakė lordas Henris, kuriam buvo neapsakomai malonu žaisti vaikino nesąmoningu egotizmu, — be galo įdomus klausimas. Man regis, štai kaip galima jį paaiškinti. Dažnai tikros gyvenimo tragedijos įvyksta taip neestetiškai, jog žeidžia mus savo grubia prievarta, visišku nenuoseklumu, absurdiška beprasmybe, absoliučia stiliaus stoka. Jos bjaurios mums, kaip ir visa, kas vulgaru. Matom jose tik šiurkščią jėgą ir prieš ją sukylam. Bet gyvenime kartais tenka patirti tragediją, kurioje slypi meninio grožio elementai. Jei tie grožio elementai tikri, tragedija paveikia mūsų slaptą dramatizmo pojūtį. Staiga pasijuntam esą nebe veikėjai, o žiūrovai. O gal veikiau ir vieni, ir kiti. Stebime save, reginio žavumas mus pagauna. Kas gi iš tikrųjų šiuo atveju atsitiko? Kažkas nusižudė iš meilės jums. Gaila, kad man neteko to patirti. Tai būtų mane privertę mylėti meilę ligi pat mirties. Tos, kurios mane mylėjo, — jų nebuvo labai daug, tačiau kelios buvo, — gyvena sau sveikos dar ilgai ir po to, kai aš jomis ar jos manimi paliovė domėtis. Jos nutuko, pasidarė nuobodžios ir, kai mes susitinkam, leidžiasi į prisiminimus. Klaiki moterų atmintis! Kokia ji siaubinga! Ir apie kokį beribį intelekto sustingimą ji byloja! Reikia sugerti gyvenimo spalvas, bet niekada neprisiminti detalių. Detalės visada vulgarios.

— Reikės sode aguonų59 pasisėti! — atsiduso Dorianas.

— Nebūtina, — atsakė jo bičiulis. — Aguonų pilnas gyvenimas. Be abejonės, kartais viskas kiek užtrunka. Sykį ištisą sezoną švarko atlape nešiojau vien žibutes kaip gražų gedulą dėl meilės, kuri nieku būdu nenorėjo mirti. Pagaliau ji numirė. Nebeprisimenu, kas ją nužudė. Atrodo, mylimosios pasiūlymas visą pasaulį dėl manęs paaukoti. Tai visada siaubinga akimirka. Ji pribloškia mus amžinybės baime. Ką gi, ar patikėsit — prieš savaitę pietaudamas pas ledi Hempšyr, prie stalo atsidūriau greta minimos damos, ir ji primygtinai norėjo vėl viską pradėti iš naujo, atkasti praeitį ir iš nuolaužų sulipdyti ateitį. Buvau palaidojęs savo romaną asfodelių60 žiedais išklotame kape. Jinai vėl jį ištraukė ir ėmė įtikinėti mane, kad aš sugriovęs jai gyvenimą. Turiu pasakyti, kad pietus ji kirto su apetitu, todėl nejaučiau jokio nerimo. Bet kokį ji parodė skonio neturėjimą! Praeitis žavi vien tuo, kad ji praeitis. O moterys niekada nepastebi, kada nusileidžia uždanga. Jos visada nori šeštojo veiksmo, o kai tik visiškai prapuola susidomėjimas spektakliu, tuoj siūlo jį pratęsti. Jei joms kas duotų valią, kiekviena komedija baigtųsi tragiškai, o farsas būtų kiekvienos tragedijos apogėjus. Moterys nenatūralios, todėl meno natūros nejaučia. Jūs už mane laimingesnis. Patikėkit, Dorianai, kad nė viena moteris, kurią pažinojau, nebūtų dėl manęs padariusi to, ką dėl jūsų padarė Sibilė Vein. Eilinės moterys pačios save paguodžia. Kai kurios ima rengtis sentimentalių spalvų drabužiais. Niekada nepasitikėkit moterim, kuri dėvi rausvai violetinius drabužius, nesvarbu kokio ji amžiaus, arba tokia, kuri, persiritusi per trisdešimt penkerius, mėgsta rausvus kaspinus. Tai jau byloja, kad jos turi praeitį. Kitos guodžiasi, netikėtai atrasdamos savo vyrų dorybes. Jos visiems kaišioja į akis savo šeimyninę laimę, tartum čia būtų pati patraukliausia nuodėmė. Kai kurias nuramina religija. Religijos paslaptys jas žavi kaip koks flirtas, — taip sykį man pasakojo viena moteris, ir aš tą galiu suprasti. Be to, niekada taip nepaglostysi žmogaus tuštybės, kaip pavadindamas jį nusidėjėliu. Sąžinė mus visus paverčia egoistais. Taip, nesuskaičiuosi galimybių pasiguosti, kurias moterys randa nūdieniam gyvenime. Teisybė, nepaminėjau pačios svarbiausios.