Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Dorianui įėjus, jinai pažvelgė į jį, ir begalinis džiaugsmas nušvietė jai veidą.

— Kaip prastai aš šį vakarą vaidinau, Dorianai, — sušuko ji.

— Klaikiai! — žvelgdamas į ją, atsakė jis nustebęs. — Klaikiai! Buvo baisu. Ar tu sergi? Neįsivaizduoji, kas dėjosi. Neįsivaizduoji, kaip aš kankinausi.

Mergaitė nusišypsojo.

— Dorianai, — pasakė ji, ir lėtai tariamas jo vardas skambėjo kaip muzika, tarytum rausviems jos lūpų žiedlapiams jis būtų saldesnis už medų. — Dorianai, tu turėjai suprasti. Bet dabar jau supranti, ar ne?

— Ką suprantu? — piktai paklausė jis.

— Kodėl šį vakarą taip prastai vaidinau. Kodėl aš nuo šiol visada prastai vaidinsiu. Kodėl jau niekada gerai nebevaidinsiu.

Jis trūktelėjo pečiais.

— Turbūt sergi. Sirgdama neturėtum vaidinti. Tu apsijuokei. Mano draugams įsipyko. Man taip pat.

Ji tarsi negirdėjo jo kalbos. Džiaugsmas ją buvo mainyte permainęs. Ją laikė pagavusi laimės ekstazė.

— Dorianai, Dorianai! — sušuko ji. — Kol tavęs nepažinojau, vaidyba buvo vienintelė realybė mano gyvenime. Gyvenau tiktai scenoje. Galvojau, kad ten viskas tikra. Vieną vakarą buvau Rozalinda, kitą — Porcija, Beatričės džiaugsmas buvo mano džiaugsmas, Kordelijos55 sielvartas — mano sielvartas. Aš viskuo tikėjau. Paprasti žmonės, vaidinę drauge su manim, man atrodė kaip dievai. Pieštos dekoracijos buvo mano pasaulis. Aš nieko nepažinojau, tik šešėlius, ir laikiau juos tikrais. Atėjai tu, o mano nuostabioji meile, ir išvadavai mano sielą iš kalėjimo. Tu parodei, kas yra tikrovė. Šį vakarą pirmą sykį gyvenime aš kiaurai peržvelgiau beprasmybę, apgaulę ir kvailumą to tuščio karnavalo, kuriame visą laiką vaidinau. Šį vakarą pirmą sykį suvokiau, kad Romeo bjaurus, senas, nusigrimavęs, kad mėnesiena sode netikra, dekoracijos vulgarios, ir žodžiai, kuriuos turėjau tarti, netikri žodžiai, ne mano žodžiai, ne tie, kuriuos norėjau tarti. Tu man atnešei kažką aukštesnio, ką menas tiktai atspindėti tegali. Išmokei mane suprasti, kas yra meilė. Mano meile! Mano meile! Pasakų Prince! Gyvenimo Prince! Man koktūs tie šešėliai. Menas niekada man nebus toks brangus, koks esi tu. Kas mane riša su negyvom lėlėm scenoje? Kai šį vakarą atėjau į teatrą, negalėjau suprasti, kodėl visa man tapo svetima. Maniau, kad būsiu nuostabi. Pamačiau, kad nieko nepajėgiu. Ir staiga suvokiau, ką visa tai reiškia. O kai supratau, man pasidarė nepaprastai gera. Girdėjau, kaip jie švilpia, ir šypsojausi. Ką jie žino apie tokią meilę kaip mūsų? Pasiimk mane, Dorianai, pasiimk mane su savimi ten, kur mudu būsim vieni. Nekenčiu scenos. Galėčiau suvaidinti aistrą, kurios nejaučiu, bet negaliu vaidinti tokios aistros, kuri degina mane lyg ugnis. Ak, Dorianai, Dorianai, ar supranti dabar, ką visa tai reiškia? Net jeigu pajėgčiau, šventvagiška būtų vaidinti tuo metu, kai aš myliu. Tu man atvėrei akis.

Jis parkrito ant sofos ir nusigręžė.

— Tu nužudei mano meilę, — sumurmėjo jis.

Nustebusi ji pažvelgė į jį ir nusijuokė. Dorianas nieko nesakė. Ji priėjo prie jo ir mažais piršteliais ėmė glostyti jam plaukus. Paskui atsiklaupė ir prispaudė jo rankas sau prie lūpų. Jis atitraukė jas, ir virpulys perbėgo jo kūnu. Tada jis pašoko ir nuėjo prie durų.

— Taip! — sušuko jis. — Tu nužudei mano meilę. Tu įaudrindavai mano vaizduotę. O dabar nesužadini net smalsumo. Jokio įspūdžio nepalieki. Mylėjau tave, nes buvai nuostabi, buvai geniali, protinga, įkūnijai didelių poetų svajones ir bekūniams meno šešėliams suteikdavai pavidalą ir gyvybę. Visa tai tu nusviedei į šalį. Esi lėkšta ir kvaila. Dieve mano! Kokia beprotybė buvo mylėti tave! Koks aš kvailys! Tu man dabar niekis. Daugiau niekada į tave nežiūrėsiu. Niekada apie tave nebegalvosiu. Niekada nepaminėsiu tavo vardo. Tu nežinai, kuo man buvai kadaise. Taip, kadaise... Ak, negaliu apie tai pagalvoti! Verčiau mano akys niekada nebūtų tavęs regėjusios! Tu sužalojai mano gyvenimo romantiką. Kaip maža išmanai apie meilę, jei gali tvirtinti, kad ji griauna tavo meną! Be savo meno tu niekis. Mano padedama, būtum tapusi garsia, nepaprasta, didele aktore. Pasaulis būtų tave dievinęs, ir tu būtum turėjusi mano pavardę. O kas tu dabar? Trečiaeilė aktorėlė dailiu veideliu.

Mergaitė išblyško, ėmė drebėti, jai užgniaužė gerklę.

— Juk tu, Dorianai, kalbi nerimtai? — sušnibždėjo susidėjusi rankas. — Tu vaidini. “

— Vaidinu! Vaidybą tau palieku. Tu taip nuostabiai sugebi vaidinti! — karčiai tarė jis.

Ji pakilo ir su gailiu, skausmo kupinu veidu priėjo prie Doriano, uždėjo ranką jam ant peties ir pažvelgė į akis. Jis atstūmė ją.

— Neliesk manęs! — sušuko jis.

Tyliai suvaitojusi, ji puolė jam po kojų ir liko gulėti, parkritusi lyg sutrypta gėlė.

— Dorianai, Dorianai, nepamesk manęs! — šnibždėjo ji. — Aš taip gailiuosi prastai vaidinusi. Visą laiką galvojau apie tave. Bet aš stengsiuos, tikrai stengsiuos. Mano meilė atėjo taip nelauktai. Man rodos, aš niekada nebūčiau jos pažinusi, jei tu nebūtum manęs bučiavęs, jei mudu nebūtumėm vienas antro bučiavę. Pabučiuok, mielas, mane dar sykį. Neišeik. Mano brolis... Ne, nesvarbu. Jis taip negalvojo. Tik juokavo... Ak, nejau tu negali man atleisti už šį vakarą? Aš labai daug dirbsiu, stengsiuos geriau vaidinti. Nebūk man žiaurus, nes myliu tave labiau už viską pasaulyje. Pagaliau aš tik vieną kartą neįtikau tau. Bet tavo teisybė, Dorianai. Turėjau nepamiršti, jog esu aktorė. Kvailai pasielgiau, bet kitaip negalėjau. Ak, nepalik, nepalik manęs.

Nesuvaldoma rauda užsmaugė ją. Ji susigūžė ant grindų lyg sužeistas žvėrelis, o Dorianas Grėjus savo gražiomis akimis žvelgė žemyn į ją, ir išdidi panieka iškreipė dailias jo lūpas. Kančios tų, kuriuos lioveisi mylėjęs, visada atrodo kažkokios juokingos. Sibilė Vein jam atrodė nepakenčiamai melodramatiška. Jos ašaros ir rauda jį erzino.

— Einu, — pagaliau tarė jis ramiu, aiškiu balsu. — Nenoriu tavęs skaudinti, bet mylėti nebegaliu. Tu mane apvylei.

Sibilė nieko neatsakė, tik’ tyliai verkdama prislinko arčiau prie jo. Lyg akla ji ištiesė mažas rankas, tartum jo ieškodama. Bet jis apsisuko ir išėjo iš kambario. Bematant jis jau buvo lauke.

Ėjo beveik nežinodamas kur. Vėliau prisiminė klaidžiojęs apytamsėmis gatvėmis, ėjęs pro nykias juoduojančias tarpuvartes ir įtartinai atrodančius namus. Šaižiai kvatojančios moterys užkimusiais balsais kažką šaukė jam įkandin. Girtuokliai lyg milžiniškos beždžionės svyrino pro šalį, keikdamiesi ir bambėdami sau po nosimi. Jis matė liguistus vaikus, kiurksančius ant laiptų, girdėjo, kaip iš niūrių kiemų sklido klyksmai ir plūdimai.

Auštant atsidūrė netoli Kovent Gardeno56. Tamsa išsisklaidė, ir blyškių žarų nutviekstas dangus išsigaubė į tyriausią perlą. Didžiuliai vežimai, pilni linguojančių lelijų, palengva dardėjo lygia tuščia gatve. Ore tvyrojo gėlių kvapas, o jų grožis tarytum vaistas maldė jam skausmą. Jis nusekė paskui vežimus į turgų ir ten žiūrėjo, kaip vyrai juos iškrauna. Baltai apsivilkęs vežėjas pasiūlė jam vyšnių. Dorianas padėkojo ir nusistebėjo, kodėl šis nesutiko imti pinigų, o paskui atsainiai pradėjo valgyti. Vyšnios buvo skintos vidurnaktį ir prisigėrusios mėnesienos vėsos. Ilga virtinė berniukų, nešinų krepšiais su margadryžėm tulpėm, geltonom ir raudonom rožėm, praėjo pro šalį ir nuvingiavo pro milžiniškas ryškiai žalių daržovių krūvas. Po portalu, paremtu pilkomis saulės nublukintomis kolonomis, stoviniavo pulkas nevalyvų vienplaukių merginų, laukiančių, kada gaus prekių išnešiojimui. Kitos būriavosi prie besivarstančių kavinės durų Pjacoje57. Sunkūs krovininiai arkliai, slysdami ir kanopomis kliūdami už nelygaus grindinio, žvangino pakinktais ir žvangučiais. Keli vežėjai miegojo sugulę ant maišų krūvos. Rausvakojai balandžiai rainais kaklais bėgiojo aplinkui, lesinėdami grūdelius.