Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Na ir vietelė savajai deivei atrasti! — tarė lordas Henris.

— Taip! — atsakė Dorianas Grėjus. — Kaip tik čia aš ir radau ją, deivę, iškilusią virš visų mirtingųjų. Kai ji vaidins, jūs viską pamiršit. Šitie prasti, stačiokiški žmonės šiurkščiais veidais ir brutaliais mostais visiškai pasikeičia, kai ji scenoje. Nuščiuvę sėdi ir stebi ją. Jie verkia ir juokiasi pagal jos valią. Atliepia jai nelyginant smuikai. Jinai juos sudvasina, ir tada jauti, kad jie to paties kūno ir kraujo kaip ir tu.

— To paties kūno ir kraujo? Tikriausiai ne! — sušuko lordas Henris, pro žiūronus tyrinėdamas publiką balkone.

— Nepaisykit jo, Dorianai, — tarė dailininkas. — Aš suprantu, ką turit omenyje, ir tikiu mergaite. Ta, kurią jūs pamilot, turi būti nepaprasta; mergaitė, daranti žmonėms tokį poveikį, kaip jūs sakot, turi būti puiki ir kilni. Sudvasinti savo amžių — tai iš tikrųjų prasminga. Jei ši mergaitė suteikia sielą tiems, kurių gyvenimas purvinas, bjaurus, jeigu jie per ją atsižada savanaudiškumo ir lieja ašaras dėl svetimų kančių, ji verta jūsų meilės, verta, kad visas pasaulis ją garbintų. Gerai, kad vedat ją. Iš pradžių aš taip nemaniau, bet dabar suprantu. Patys dievai jums sukūrė Sibilę Vein. Be jos nebūtumėt tobulas.

— Ačiū, Bezili, — atsakė Dorianas Grėjus, spausdamas jam ranką. — Žinojau, kad mane suprasit. Haris toks cinikas, mane jis baugina. Štai ir orkestras. Jis klaikus, tačiau gros tik kokias penkias minutes.

Paskui pakils uždanga, ir jūs pamatysit mergaitę, kuriai aš ketinu atiduoti visą savo gyvenimą, kuriai jau atidaviau viską, ką turiu gero.

Po ketvirčio valandos, aidint neapsakomai audringiems aplodismentams, į sceną įžengė Sibilė Vein. Taip, iš tiesų ji buvo daili pažiūrėti, net lordas Henris pagalvojo, kad tokios dailios merginos jam nebuvo tekę matyti. Drovus jos grakštumas ir baikščios akys kažkuo priminė jauną elnę. Švelnus rausvumas, lyg rožės atspindys sidabro veidrodyje, užliejo jai skruostus, kai ji pažvelgė į pilnutėlę entuziastingą salę. Ji žengė kelis žingsnius atgal, ir jos lūpos tarytum suvirpėjo. Bezilis Holvordas pašoko ir ėmė ploti. Nekrutėdamas lyg sapne sėdėjo Dorianas Grėjus ir žiūrėjo į ją. Lordas Henris, stebėdamas pro žiūronus, šnibždėjo:

— Žavi! Žavi!

Scena vaizdavo salę Kapuiečių namuose, ir Romeo, persirengęs piligrimu, atėjo drauge su Merkucijumi ir kitais draugais. Orkestras, kaip mokėdamas, sugrojo kelis taktus, prasidėjo šokis. Nevikrių, skurdžiai apsirengusių aktorių minioje Sibilė Vein šoko tartum būtybė iš kito, kilnesnio pasaulio. Šokant jos kūnas lingavo kaip vandens augalo stiebas. Kaklo išlenkimas buvo it baltosios lelijos žiedo. Rankos atrodė lyg iš vėsaus dramblio kaulo.

Tačiau ji buvo keistai abejinga. Jos veide nebuvo nė krislelio džiaugsmo, kai ji išvydo Romeo. Kelis žodžius, kuriuos ji turėjo ištarti:

O, ne, aš jūsų rankos paspaudimą

Laikiau mostu garbingu ir kilniu.

Šventajam ranką spaudžia piligrimai,

Bet apsieina jie be bučinių54,

drauge su sekančiu trumpu dialogu, ji pasakė be galo dirbtinai. Balsas buvo nuostabus, bet intonacijos skambėjo nenatūraliai. Tonas buvo netinkamas, todėl iš žodžių dingo gyvybė. Dėl to aistra pasidarė netikra.

Dorianas Grėjus, žiūrėdamas į ją, išblyško. Jis buvo sutrikęs ir nerimavo. Nė vienas iš draugų nedrįso jam ką nors pasakyti. Jiems jinai pasirodė visiškai netikusi. Jie baisiai nusivylė.

Tačiau jie žinojo, kad kiekvienai Džuljetai tikrasis išbandymas — balkono scena antrajame veiksme. Jie laukė jos. Jeigu ir čia jai nepavyks, mergaitė tikrai neturi jokio talento.

Ji atrodė žaviai, kai mėnesienoje išėjo į balkoną. Šito nepaneigsi. Tačiau jos vaidyba buvo nepakenčiamai teatrališka ir juo toliau, tuo darėsi prastesnė. Judesiai tapo absurdiškai nenatūralūs. Visa, ką ji sakė, buvo baisiai perdėta. Puikųjį monologą:

Man dengia veidą kaukė tamsumos, —

Kitaip — matytum, kaip raustu iš gėdos,

Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai —

ji išpylė pedantiškai tiksliai lyg mokinukė, kurią deklamuoti mokė koks nors antraeilis deklamavimo mokytojas. Kai persilenkusi per balkoną ėmė sakyti nuostabiąsias eiles:

Nors tu man mielas, —

Bijau aš mūsų sandoros naktinės.

Per daug jinai ūmi, per daug greita,

Per daug ji panaši į žaibo liepsną,

Kuri užgęsta danguje anksčiau,

Negu suspėji riktelėti: „žaibas!“

Labanaktis! Labanakt, mylimasis.

Lai mūsų meilės pumpuras švelnus

Nuo vasaros gaivinančio dvelkimo

Rytoj pražysta žiedu stebuklingu...

žodžius ji tarė taip, lyg jie būtų visai beprasmiai. Tai nebuvo jaudinimasis. Anaiptol, ji atrodė visai rami. Tai buvo tik netikusi vaidyba. Ji buvo visiška nevykėlė.

Net paprasta, neišsilavinusi publika parteryje ir balkone liovėsi domėtis scena. Žmonės ėmė nerimauti, balsu kalbėtis ir švilpti. Žydas savininkas, stovėdamas beletažo gale, iš pykčio trypė kojomis ir keikėsi. Vienintelis abejingas žmogus buvo pati mergaitė.

Antrajam veiksmui pasibaigus, visi pratrūko švilpti, o lordas Henris pakilo nuo kėdės ir apsivilko apsiaustą.

— Ji iš tikrųjų graži, Dorianai, bet vaidinti nesugeba. Eime.

— Aš liksiu ligi pabaigos, — atsakė vaikinas atkakliu, kartėlio pilnu balsu. — Man labai gaila, kad sugaišinau jums vakarą, Hari. Atsiprašau jūsų abiejų.

— Mielas Dorianai, tikriausiai panelė Vein serga, — įsiterpė Holvordas. — Ateisim čia kitą vakarą.

— O, kad ji sirgtų! — tarė Dorianas. — Bet, man regis, ji tiesiog bejausmė ir šalta. Ji visiškai pasikeitė. Vakar vakare ji buvo didelė artistė. Šiandien — eilinė, prasta aktorėlė.

— Dorianai, nekalbėkit šitaip apie tą, kurią mylit. Meilė nuostabesnė už Meną.

— Tiek menas, tiek ir meilė — tik imitacijos formos, — pasakė lordas Henris. — Tačiau eime, Dorianai. Jums negalima čia ilgiau pasilikti. Žiūrėti blogą vaidybą kenkia žmogaus moralei. Beje, manau, nenorėtumėt, kad jūsų žmona vaidintų. Tad argi svarbu, jei ji Džuljetą vaidina lyg medinė lėlė? Ji labai graži, ir jeigu apie gyvenimą teišmano tik tiek, kiek apie vaidybą, jūsų laukia nuostabūs pergyvenimai. Tikrai pakerėti mus gali tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie žino absoliučiai viską, ir tie, kurie absoliučiai nieko nežino. Dėl dievo, mielas vaikine, kam taip sielvartauti! Jaunystės išlaikymo paslaptis — niekada nepatirti jausmų, kurie netinka. Eime su manimi ir Beziliu į klubą. Rūkysim cigaretes ir gersim už Sibilės Vein grožį. Ji graži. Ko dar bereikia?

— Išeikit, Hari! — sušuko vaikinas. — Noriu likti vienas. Bezili, eikit ir jūs. Ak, nejau nematot, kad man plyšta širdis?

Karštos ašaros užliejo jam akis, lūpos drebėjo; puolęs į ložės galą, jis atsirėmė į sieną ir užsidengė veidą rankomis.

— Eime, Bezili, — tarė lordas Henris, ir jo balsas buvo keistai švelnus. Abu vyrai išėjo.

Po kelių akimirkų sužibo rampos šviesos, ir pakilo uždanga trečiajam veiksmui. Dorianas Grėjus grįžo į savo vietą. Buvo išbalęs, atrodė išdidus ir abejingas. Spektaklis slinko be galo lėtai ir, rodės, niekada nepasibaigs. Pusė žiūrovų išėjo, trinksėdami sunkiais batais ir juokdamiesi. Tai buvo tikras fiasko. Paskutinis veiksmas buvo vaidinamas beveik tuščiai salei. Nusileidžiant uždangai, publika kikeno, o kažkas net suvaitojo.

Vos tik pasibaigė spektaklis, Dorianas Grėjus nuskubėjo už scenos į artistų kambarį. Mergaitė stovėjo viena triumfuojančiu veidu. Akys liepsnojo nuostabia ugnimi. Ji visa spindėte spindėjo. Pravertos lūpos šypsojo, slėpdamos jai vienai težinomą paslaptį.