Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Jie atsisėdo žiūrovų minioje. Kitapus kelio tulpių lysvės liepsnojo tartum virpantys ugniniai ratai. Tvankiame ore mirgėjo baltos dulkelės — lyg debesis, pakilęs nuo irisų žiedų. Kaip milžiniški drugiai plazdėjo ir nardė margaspalviai skėčiai.

Sibilė privertė brolį pasipasakoti apie save, savo viltis, sumanymus. Jis kalbėjo lėtai, su didelėm pastangom. Juodu persimesdavo žodžiais lyg lošėjai, kurie paeiliui ritina kaulelius. Sibilė jautėsi prislėgta. Ji negalėjo dalintis su broliu savo džiaugsmu. Blankus šypsnys, išlenkęs tas rūsčias lūpas, buvo vienintelis atgarsis, kurio ji susilaukė. Pagaliau ji nutilo. Staiga šmėkštelėjo auksiniai plaukai ir šypsančios lūpos, ir Sibilė išvydo, kaip atviroje karietoje drauge su dviem damom pravažiavo Dorianas Grėjus. Ji pašoko.

— Štai jis! — suriko jinai.

— Kas? — paklausė Džimas Veinas.

— Pasakų Princas, — atsakė ji, žiūrėdama įkandin karietos.

Vaikinas pašoko ir sugriebė ją už rankos.

— Parodyk man. Kuris? Parodyk. Turiu jį pamatyti! — sušuko jis. Bet tą akimirką jiems visą reginį užstojo pravažiuojanti lordo Beriko keturkinkė, o kai tarpas vėl liko tuščias, karieta jau buvo išvažiavusi iš parko.

— Nuvažiavo, — tyliai ir liūdnai tarė Sibilė. — Gaila, kad tu jo nepamatei.

— Gaila, kad nepamačiau, nes, prisiekiu dangumi, jei jis tave nuskriaus, aš jį nudėsiu.

Su siaubu ji pažvelgė į brolį. O jis pakartojo savo žodžius. Tartum durklas jie perskrodė orą. Aplinkiniai žmonės sužiuro į juos. Greta stovėjusi moteriškė pradėjo krizenti.

— Eime, Džimai, eime, — sušnibždėjo ji. Ir nuėjo per minią, o brolis klusniai sekė įkandin. Jis džiūgavo tą pasakęs.

Kai jie priėjo Achilo statulą, mergaitė apsigręžė. Užuojauta broliui, spindėjusi akyse, lūpose virto juoku. Ji papurtė galvą, žiūrėdama į brolį.

— Na ir kvailas tu, Džimai, visiškai kvailas; tikras pikčiurna. Kaip gali taip baisiai kalbėti? Nenutuoki, ką sakai. Tu pavydus ir negeras. Ak, kaip norėčiau, kad tu ką nors pamiltum. Meilė žmones daro gerus, o tai, ką tu kalbėjai — pikta.

— Man šešiolika, — atsakė jis, — ir aš žinau, ką kalbu. Motina tau negali padėti. Ji nemoka tavęs prižiūrėti. Būtų geriau, jei nebevažiuočiau į Australiją. Man labai knieti spjauti į viską. Jei sutarties nebūčiau pasirašęs, tikrai viską mesčiau.

— Ak, Džimai, nebūk toks rimtas. Elgiesi, lyg būtum herojus iš kokios kvailos melodramos, kuriose mama taip mėgdavo vaidinti. Nesivaidysiu su tavimi. Aš jį pamačiau... ak, to gana, kad būčiau visiškai laiminga. Mes nesibarsim. Žinau, tu niekada nenuskriaustum to, kurį aš myliu.

— Tol, kol tu jį myli, — suskambo niūrus atsakymas.

— Amžinai mylėsiu! — sušuko Sibilė.

— O jis?

— Taip pat amžinai!

— Tegu tik pabando tave mesti!

Jinai atšlijo nuo jo. Paskui nusijuokė ir paėmė jį už alkūnės. Juk jis tebuvo berniukas.

Prie Marmuro Arkos jie įlipo į omnibusą, kuris juos nuvežė ligi pat skurdaus jų namelio Justeno gatvėje. Jau buvo po penkių, ir Sibilei reikėjo porą valandų pagulėti prieš spektaklį. Džimas primygtinai to reikalavo. Jis pasakė norįs su ja atsisveikinti, kol motinos nėra. Motina tikriausiai iškels sceną, o jis nekenčia jokių scenų.

Juodu atsisveikino Sibilės kambaryje. Vaikino širdyje liepsnojo pavydas ir nuožmi, mirtina neapykanta nepažįstamajam, kuris, kaip jam rodėsi, įsibrovė į jųdviejų tarpą. Tačiau, kai jos rankos apkabino jam kaklą ir pirštai ėmė kedenti plaukus, jis atlyžo ir pabučiavo ją su tikra meile. Kai jis lipo žemyn, jo akys buvo ašarotos.

Apačioje laukė motina. Jam įėjus, ji ėmė niurnėti, kad jis vėluojąs. Nieko neatsakęs, jis sėdo valgyti skurdžių pietų. Musės zyzė viršum stalo ir ropojo po dėmėtą staltiesę. Pro omnibusų ūžimą ir karietų bildesį jis girdėjo monotoniškai dūzgiantį motinos baisą, kuris ryte rijo kiekvieną jam likusią minutę.

Netrukus jis atstūmė lėkštę ir rankomis pasirėmė galvą. Jautė turįs teisę žinoti. Motina jau anksčiau privalėjo jam pasakyti, jei buvo taip, kaip jis įtarė. Suakmenėjusi iš baimės motina jį stebėjo. Lūpos mechaniškai bėrė žodžius. Pirštai maigė sudriskusią mezginiuotą nosinę. Kai laikrodis išmušė šešias, jis pakilo ir nuėjo prie durų. Tada atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jų žvilgsniai susitiko. Jos akyse jis išvydo karštą meldimą pasigailėti. Tai jį įsiutino.

— Mama, noriu tave kai ko paklausti, — prabilo jis. Jos akys ėmė beprasmiškai klaidžioti po kambarį. Ji nieko neatsakė. — Pasakyk teisybę, — aš turiu teisę žinoti. Ar buvai ištekėjusi už mano tėvo?

Ji giliai atsiduso, pajutusi palengvėjimą. Baisi akimirka, akimirka, kurios daugelį mėnesių ir savaičių ji dieną naktį bijojo, pagaliau atėjo, ir vis dėlto ji nejautė jokios baimės. Iš tikrųjų ji netgi buvo mažumėlę nusivylusi. Šiurkštus klausimo tiesumas reikalavo tiesaus atsakymo. Scena nebuvo palaipsniui parengta. Taip elgtis nederėjo. Jai rodėsi, lyg čia būtų prasta repeticija.

— Ne, — atsakė ji, stebėdamasi, kad gyvenime viskas taip žiaunai paprasta.

— Vadinasi, mano tėvas buvo niekšas, — sušuko vaikinas, gniauždamas kumščius.

Ji papurtė galvą.

— Aš žinojau, kad jis nėra laisvas. Mes labai mylėjome vienas antrą. Jei jis būtų gyvas, būtų mus visus aprūpinęs. Nesmerk jo, sūnau. Jis buvo tavo tėvas, taip pat ir džentelmenas. Taip, jis priklausė aukštuomenei.

Keiksmas išsprūdo iš jaunuolio lūpų.

— Savimi aš nesirūpinu, — sušuko jis, — bet saugok, kad Sibilei... Juk ir ją, rodos, myli džentelmenas ar bent taip sako. Tikriausiai taip pat iš aukštuomenės.

Akimirką moteriškė sugniužo, baisaus pažeminimo prislėgta. Jos galva nusviro. Drebančiomis rankomis nusišluostė akis.

— Sibilė turi motiną, — tyliai tarė ji. — O aš neturėjau.

Vaikinas susigraudino. Priėjo prie jos ir pasilenkęs pabučiavo.

— Atleisk, jei įskaudinau tave, klausinėdamas apie tėvą, — tarė jis. — Bet kitaip negalėjau. Dabar turiu eiti. Lik sveika. Nepamiršk, kad nuo šiol tau teks rūpintis tik vienu vaiku. Atmink, jei šis vyriškis nuskriaus mano seserį, aš sužinosiu, kas jis per vienas, suseksiu jį ir nudėsiu kaip šunį. Prisiekiu.

Beprotiškai drąsus grasinimas, energingi mostai, melodramatiškai tūžmingi žodžiai gyvenimą jai nuspalvino ryškesnėm spalvom. Tokia atmosfera buvo jai įprasta. Ji laisviau atsikvėpė ir po daugelio mėnesių pirmą kartą tikrai gėrėjosi savo sūnumi. Mielai būtų pratęsusi šią audringą sceną, bet sūnus ją nutraukė. Reikėjo žemyn nugabenti skrynias, surasti kažkur pamestą šaliką. Namų sargas zujo ten ir atgal. Teko suderėti vežiką. Niekingos smulkmenos prarijo puikų momentą. Tik sūnui važiuojant iš namų, su atgijusiu nusivylimu jinai mojavo jam sudriskusia mezginiuota nosine. Ji jautė, kad puiki proga dingo. Tik mažumėlę pasiguodė, pasakodama Sibilei, koks vienišas būsiąs dabar jos gyvenimas, nes jai belikę rūpintis tik vienu vaiku. Šią frazę ji buvo įsiminusi. Jinai jai patiko. Bet apie grasinimą ji nieko nepasakė. O jis buvo toks ryškus ir dramatiškas! Ponia Vein neabejojo, kad vieną gražią dieną jie visi iš to grasinimo pasijuoks.

VI SKYRIUS

— Bezili, tikriausiai jau girdėjai naujieną? — paklausė lordas Henris tą vakarą, kai tarnas įvedė Holvordą į atskirą kambarį „Bristolyje“, kur stovėjo trims asmenims padengtas stalas.

— Ne, Hari, — atsakė dailininkas, atiduodamas skrybėlę ir paltą nusilenkusiam padavėjui. — Kokią naujieną? Tikiuosi, su politika ji nesusijusi. Nesidomiu politika. Bendruomenių rūmuose nėra nė vieno žmogaus, kurį būtų verta nutapyti, nors daugelį reikėtų truputėlį pabaltinti.