Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Dorianas Orėjus susižiedavo, — tarė lordas Henris, stebėdamas jį.

Holvordas krūptelėjo, paskui susiraukė.

— Dorianas susižiedavo! — sušuko jis. — Negali būti!

— Tikrų tikriausia teisybė!

— Su kuo?

— Su kažkokia aktoryte.

— Netikiu. Dorianas pernelyg protingas.

— Mielas Bezili, Dorianas pernelyg išmintingas, kad kartkartėmis nepadarytų kvailysčių.

— Tuoktis kartkartėmis negalima, Hari.

— Amerikoje galima, — vangiai atsakė lordas Henris. — Bet aš juk nesakiau, kad jis susituokė. Sakiau, kad susižiedavo. Tai didžiulis skirtumas. Aš puikiai prisimenu, kad esu vedęs, bet visiškai neprisimenu, ar kada nors buvau susižiedavęs. Esu linkęs manyti, jog susižiedavęs nebuvau.

— Bet pagalvok apie Doriano kilmę, padėtį, turtą. Tikra nesąmonė būtų, jei jis vestų tiek žemesnę merginą.

— Jei nori, Bezili, kad jis ją vestų, pasakyk jam tą, ką man dabar sakei. Tada tikrai ves. Tik pačių kilniausių motyvų skatinamas žmogus padaro visišką kvailystę.

— Hari, aš manau, kad mergaitė gera. Nenorėčiau, kad Dorianas savo gyvenimą sujungtų su kokia nedorėle, kuri sugadintų jo būdą ir pražudytų intelektą.

— O, ji daugiau negu gera, ji — graži, — tyliai pasakė lordas Henris, gurkšnodamas vermutą su apelsinų antpilu. — Dorianas sako, kad ji gražuolė, o jis išmano apie grožį. Tavo nutapytas portretas išmokė jį jautriau suvokti kitų grožį. Net šiuo atžvilgiu, neminint kitų, portretas teigiamai jį paveikė. Šį vakarą mes ją matysim, jei vaikinas nepamirš susitarimo.

— Ar nejuokauji?

— Nėmaž, Bezili. Nenorėčiau, kad man kada nors tektų kalbėti rimčiau negu dabar.

— Bet, Hari, nejaugi tu pritari? — paklausė dailininkas, žingsniuodamas po kambarį ir kramtydamas lūpą. — Jokiu būdu negalima pritarti. Čia kažkoks kvailas apkvaitimas.

— Dabar aš niekada niekam nepritariu ir niekam neprieštarauju. Absurdiška šitaip žiūrėti į gyvenimą. Į pasaulį mes atėjom ne savo moralinių prietarų skelbti. Niekada nekreipiu dėmesio, ką šneka eiliniai žmonės, ir niekada netrukdau žaviems. Jei žmogus mane patraukia, man nesvarbu, kokį saviraiškos būdą jis pasirenka, man viskas miela. Dorianas Grėjus įsimyli gražią merginą, kuri vaidina Džuljetą, ir jai pasiperša. O kas čia blogo? Jei jis vestų Mesaliną49, irgi būtų ne mažiau įdomus. Tu žinai, aš nesu vedybų šalininkas. Didžiausias vedybų trūkumas tas, kad jos žmonėms atima egoizmą. O žmonės be egoizmo — bespalviai. Jiems stinga individualumo. Tačiau yra temperamentų, kuriuos vedybos daro dar komplikuotesnius. Jie išsaugo savo egoizmą ir jį papildo daugybe kitų „ego“. Jie priversti gyventi daugiau negu vieną gyvenimą. Jie tampa labiau organizuoti, o aukštesnis organizuotumas, mano supratimu, žmogaus egzistencijos tikslas. Be to, kiekviena patirtis vertinga, ir vedybos, kad ir ką galėtum joms prikišti, patyrimą praturtina. Manau, kad Dorianas Grėjus šią mergaitę ves, šešis mėnesius aistringai ją mylės, o paskui susižavės kita. Be galo įdomu bus jį stebėti.

— Tu pats, Hari, netiki nė vienu savo žodžiu. Jeigu Doriano Grėjaus gyvenimas būtų sugriautas, tu pats labiau už kitus apgailestautum. Esi daug geresnis, negu dediesi.

Lordas Henris nusijuokė.

— Mes linkę gerai galvoti apie kitus vien todėl, kad patys savęs bijom. Optimizmo pagrindas — paprasčiausia baimė. Tariamės esą didžiadvasiai, nes apdovanojam savo kaimyną dorybėmis, kurios ir mums duotų naudos. Giriame bankininką, kad pratęstume skolos mokėjimo terminą, randam gerų savybių plėšiko būde, vildamiesi, kad jis nepalies mūsų kišenių. Aš iš tikrųjų galvoju taip, kaip kalbu. Be galo niekinu optimizmą. O gyvenimas sugriaunamas tik tada, kai jo augimą kas sustabdo. Jei nori sugadinti žmogaus prigimtį, pradėk ją taisyti. Kai dėl vedybų — be abejonės, tai būtų kvaila, nes juk yra kitokių, įdomesnių ryšių tarp vyro ir moters. Aš, žinoma, remsiu juos. Jie žavūs savo modernumu. Bet štai ir pats Dorianas. Jis tau papasakos daugiau negu aš.

— Mielas Hari, mielas Bezili, sveikinkit mane! — tarė vaikinas, nusimesdamas vakarinį atlasu pamuštą apsiaustą ir spausdamas ranką savo bičiuliams. — Dar niekada nebuvau toks laimingas. Žinoma, tai nelaukta — bet visa, kas nuostabu, ateina nelauktai. Ir vis dėlto, man regis, kad visą gyvenimą aš šito ieškojau.

Iš džiaugsmo ir susijaudinimo jis buvo paraudęs ir atrodė neapsakomai gražus.

— Tikiuosi, Dorianai, kad jūs visada būsit laimingas, — pasakė Holvordas, — tačiau negaliu jums atleisti, kad man nepranešėt apie savo sužadėtuves. Hariui pranešėt.

— O aš negaliu atleisti, kad pavėlavot pietų, — įsiterpė lordas Henris, dėdamas ranką vaikinui ant peties ir šypsodamas. — Na, sėskim ir pažiūrėkim, ko vertas naujasis vyriausias virėjas, o paskui jūs mums papasakosit, kaip visa tai atsitiko.

— Beveik nėra ko pasakoti, — sušuko Dorianas, kai jie susėdo prie mažo apvalaus stalelio. — Buvo taip. Vakar vakare, kai išėjau iš jūsų, Hari, aš persirengiau, pavakarieniavau mažame itališkame restorane Ruperto gatvėje, kurį jūs man parodėt, ir aštuntą valandą nuėjau į teatrą. Sibilė vaidino Rozalindą. Aišku, dekoracijos buvo siaubingos, Orlandas — nepakenčiamas. Bet Sibilė! Ak, jei būtumėt ją matę! Kai įėjo, apsivilkusi berniuko drabužiais, buvo tiesiog nuostabi. Su samanine aksomo striuke cinamono spalvos rankovėmis, glaudžiai prigludusiom rudom kryžmai suvarstytom kelnėm, dailia žalia kepuraite su sakalo plunksna, prismeigta brangakmeniu ir su dulsvai raudona medžiaga pamuštu apsiaustu su gaubtu. Niekada ji man neatrodė tokia stebuklingai graži. Ji buvo kupina švelnaus grakštumo tarsi Tanagros50 figūrėlė, kurią jūs, Bezili, turit savo dirbtuvėje. Plaukai supo veidą lyg tamsūs lapai blyškią rožę. O vaidyba — na, jūs patys šį vakarą ją pamatysit. Ji apsigimusi menininkė. Sėdėjau skurdžioje ložėje kaip užburtas. Užmiršau, kad dabar devynioliktas šimtmetis ir aš Londone. Buvau su savo mylima miške, kokio dar niekada nebuvo regėjusios žmogaus akys. Po spektaklio nuėjau į užkulisius pasikalbėti su ja. Mums drauge besėdint, jos akys staiga pasidarė kažkokios nepaprastos — tokių dar man niekada nebuvo tekę matyti. Mano lūpos prigludo prie jos lūpų. Mes pasibučiavome. Negaliu jums apsakyti, ką jaučiau tą akimirką. Man rodėsi, kad visas mano gyvenimas susikoncentravo į vieną rausvaspalvio džiaugsmo akimirką. Jinai visa virpėjo, drebėjo lyg baltas narcizas. Paskui puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti man rankas. Jaučiu, kad neturėčiau jums viso to pasakoti, bet negaliu susilaikyti. Be abejonės, mūsų sužadėtuvės didžiausia paslaptis. Ji net motinai nieko nepasakė. Nežinau, ką sakys mano globėjai. Lordas Redlis tikriausiai užsius. Tačiau man nerūpi. Ir tegu. Greičiau kaip po metų būsiu pilnametis, o tada galėsiu daryti, ką tinkamas. Juk aš teisingai pasielgiau, Bezili, savo meilę suradęs poezijoje, o žmoną — Šekspyro pjesėse? Lūpos, kurias Šekspyras mokė kalbėti, man į ausį pašnibždėjo savo paslaptį. Mane laikė apglėbusios Rozalindos rankos, aš bučiavau Džuljetos lūpas.

— Taip, Dorianai, man atrodo, kad jūs teisus, — iš lėto tarė Holvordas.

— Ar matėt ją šiandien? — paklausė lordas Henris.

Dorianas Grėjus papurtė galvą.

— Palikau ją Ardėnų miške. Rasiu sode Veronoje51.

Lordas Henris susimąstęs gurkšnojo šampaną.

— O kurią akimirką jūs ištarėt žodį „vedybos“? Ir ką jinai atsakė? Gal užmiršot viską?

— Mielas Hari, aš į tai nežiūrėjau kaip į formalią sutartį ir oficialiai nepasipiršau. Pasakiau, kad myliu ją, o ji atsakė esanti neverta būti mano žmona. Ji neverta! Visą pasaulį už ją atiduočiau.