Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Ponia Vein krūptelėjo ir uždėjo savo liesas bismuto išbalintas rankas dukrai ant galvos.

— Laiminga! — kaip aidas atkartojo ji. — Aš tik tada laiminga, Sibile, kai matau tave vaidinant. Tau nevalia apie nieką kitą galvoti, tik apie vaidybą. Ponas Aizeksas buvo mums labai geras, ir mes jam skolingos pinigų.

Mergaitė pakėlė galvą ir papūtė lūpas.

— Pinigų, mama? — sušuko ji. — Ką reiškia pinigai? Meilė svarbiau už pinigus.

— Ponas Aizeksas avansu davė mums penkiasdešimt svarų skoloms apmokėti ir Džeimsui išleisti į kelionę. Nepamiršk to, Sibile. Penkiasdešimt svarų labai didelė suma. Ponas Aizeksas buvo mums labai malonus.

— Jis ne džentelmenas, mama, ir aš negaliu pakęsti, kaip jis su manimi kalba, — pasakė mergaitė ir atsistojusi nuėjo prie lango.

— Nežinau, kaip mes be jo išsiverstume, — irzliai atsakė senesnioji moteris.

Sibilė Vein atmetė galvą ir nusijuokė.

— Mums, mama, jo nebereikia. Dabar Pasakų Princas viešpatauja mūsų gyvenime.

Paskui ji nuščiuvo. Kraujas užliejo jai skruostus ir nudažė juos lyg rožes. Nuo tankaus alsavimo prasiskyrė jos lūpų žiedlapiai. Jie virpėjo. Karštas aistros vėjas padvelkė į ją ir sujudino dailias jos suknelės klostes.

— Aš jį myliu, — pasakė ji paprastai.

— Kvailute, kvailute, — kaip papūga sutarškėjo motina. Ji judino sukumpusius, netikrais brangakmeniais apmaustytus pirštus, ir nuo to jos žodžiai atrodė juokingi.

Mergaitė vėl nusijuokė. Jos balse skambėjo narve uždaryto paukščio džiaugsmas. Akys pagavo balso melodiją ir džiugiai suspindo; paskui ji užsimerkė, lyg nenorėdama išduoti savo paslapties. Kai netrukus akys vėl atsimerkė, pro jas buvo praplaukusi svajonių migla.

Plonalūpė išmintis, sėdinti aptrintame fotelyje, kalbėjo apie nuovokumą, citavo frazes iš bailumo knygos, kurios autorius dangstosi sveiku protu. Mergaitė nesiklausė. Ji buvo laisva savo aistros kalėjime. Jos princas, Pasakų Princas, buvo drauge su ja. Pasitelkta atmintis buvo atkūrusi jo paveikslą. Pasiųsta jo ieškoti siela buvo jį čia atvedusi. Jo bučinys vėl degino jai lūpas. Akių vokai kaito nuo jo alsavimo.

Tada Išmintis pakeitė taktiką ir ėmė postringauti apie būtinybę išsiaiškinti ir ištyrinėti. Gal tas vaikinas turtingas. Jei taip, vertėtų pagalvoti apie vedybas. Bet žmonių gudrybės bangos dužo, atsimušusios į mergaitės ausų kriaukles. Klastos strėlės lėkė pro šalį. Ji matė judant plonas lūpas ir šypsojo.

Staiga ji pajuto poreikį kalbėti. Žodžių pritvinkusi tyla ją trikdė.

— Mama, mama, — sušuko ji, — kodėl jis taip mane myli? Žinau, kodėl aš myliu jį. Myliu todėl, kad jis toks, kokia turėtų būti pati Meilė. Bet ką jis mato manyje? Nesu jo verta. Ir vis dėlto — kodėl, nežinau, — nors jaučiuosi daug menkesnė už jį, pažeminta nesijaučiu. Aš didžiuojuos, neapsakomai didžiuojuos. Mama, ar tu mylėjai mano tėvą taip, kaip aš myliu Pasakų Princą?

Vyresniosios moters veidas po storu pudros sluoksniu, dengiančiu skruostus, išblyško, o išdžiūvusias lūpas iškreipė skausmas. Sibilė puolė prie jos, apkabino kaklą ir pabučiavo.

— Atleisk man, mama. Žinau, kaip tau skaudu kalbėti apie mano tėvą. Bet tik todėl skaudu, kad tu jį taip labai mylėjai. Nežiūrėk taip liūdnai. Šiandien aš tokia laiminga, kaip ir tu prieš dvidešimt metų. Ak, leisk man visada būti laimingai.

— Vaikeli mano, tu per jauna galvoti apie meilę. Be to, ką tu žinai apie šį vaikiną. Net vardo nežinai. Viskas labai neįprasta, ir iš tikrųjų tokiu metu, kai Džeimsas išvyksta į Australiją, o aš turiu tiek rūpesčių, mano supratimu, tu būtum galėjusi būti atidesnė. Bet jeigu, kaip sakiau, jis turtingas...

— Ak, mama, leisk man būti laimingai!

Ponia Vein pažvelgė į ją ir apkabino, — tai buvo vienas iš tų nenatūralių teatrališkų mostų, kurie taip dažnai aktoriui tampa savotiška antrąja prigimtimi. Tą akimirką atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo vaikinas šiurkščiais kaštoniniais plaukais. Jis buvo kresnas, stambių rankų ir kojų, kiek nerangių judesių. Anaiptol ne taip dailiai sudėtas kaip jo sesuo. Sunku buvo patikėti, kad jie tokie artimi giminaičiai. Ponia Vein įsmeigė žvilgsnį į jį ir ėmė plačiau šypsotis. Mintyse ji sūnų pavertė garbingąja publika. Ji neabejojo, kad tableau 47 įdomus.

— Gal ir man kelis bučinius paliktum, Sibile, — geraširdiškai suniurnėjo vaikinas.

— Bet juk tu, Džimai, nemėgsti bučinių, — sušuko Sibilė. — Tu baisus senas lokys, — ir, perbėgusi per kambarį, jį apkabino.

Džeimsas Veinas meiliai pažiūrėjo seseriai į veidą.

— Eime, Sibile, pasivaikščioti. Nebesitikiu dar kada išvysti tą bjaurų Londoną. Bet ir nenoriu.

— Sūnau, nekalbėk tokių baisių dalykų, — sumurmėjo ponia Vein; ji atsiduso ir, paėmusi pigiais blizgučiais papuoštą teatrinį kostiumą, pradėjo jį lopyti. Ji truputį nusivylė, kad sūnus neprisijungė prie jų. Reginys būtų buvęs dar teatrališkesnis.

— O kodėl ne, mama? Aš taip galvoju.

— Tu skaudini mane, sūnau. Tikiu, kad tu grįši iš Australijos visko pertekęs. Kolonijose nėra to, ką aš vadinu gera draugija, todėl pralobęs turėsi grįžti į Londoną ir čia išsikovoti sau vietą.

— Gera draugija! — burbtelėjo vaikinas. — Nenoriu apie ją girdėti. Norėčiau kiek užsidirbti, kad galėčiau tave ir Sibilę ištraukti iš teatro. Nekenčiu jo.

— Ak, Džimai, — juokdamasi tarė Sibilė. — Koks tu negeras. Bet nejaugi tu tikrai nori pasivaikščioti su manimi? Kaip puiku! O aš bijojau, kad tu eisi atsisveikinti su savo draugais — Tomu Hardžiu, kuris tau davė tą šlykščią pypkę, ar Nedu Lengtonu, kuris šaiposi, kad ją rūkai. Koks tu geras, kad man paskiri paskutinę savo popietę. Kur eisim? Eime į Parką.

— Aš per daug apskuręs, — atsakė jis susiraukdamas. — Į Parką eina tik dabitos.

— Niekai, Džimai, — sušnibždėjo ji, glostydama jam švarko rankovę.

Akimirką jis dvejojo.

— Na gerai, — tarė jis pagaliau. — Tik greitai apsirenk.

Šokio žingsniu ji išėjo pro duris. Buvo girdėti, kaip ji dainuoja, bėgdama laiptais aukštyn. Paskui mažos jos kojelės ėmė bildėti viršuje.

Džeimsas du ar tris kartus perėjo per kambarį. Tada atsigręžė į tylią figūrą kėdėje.

— Mama, ar mano daiktai paruošti? — paklausė jis.

— Viskas paruošta, Džeimsai, — atsakė ji, nepakeldama akių nuo siuvinio.

Keletą pastarųjų mėnesių ji jausdavosi nesmagiai, likusi viena su savo šiurkščiu, niūriu sūnumi. Lėkštą slapukišką jos sielą apimdavo nerimas, kai jų akys susitikdavo. Ji klausdavo savęs, ar jis ką nors įtaria. Tyla — Džeimsas daugiau nieko nebesakė — pasidarė jai nebepakeliama. Ji ėmė skųstis. Moterys ginasi puldamos, o puola staigiai ir nesuprantamai pasiduodamos.

— Manau, kad tau, Džeimsai, jūreivio gyvenimas patiks, — prašneko ji. — Bet nepamiršk, kad pats jį pasirinkai. Galėjai dirbti advokato kontoroje. Advokatų luomas labai garbingas, ir provincijoje geriausios šeimos dažnai kviečia juos pietų.

— Nekenčiu kontorų ir raštininkų, — atsakė jis. — Bet tavo teisybė. Pats pasirinkau savo kelią. Tik vieno dalyko prašau tavęs — saugok Sibilę. Žiūrėk, kad jos neištiktų kokia nelaimė. Mama, tu privalai ją saugoti.

— Džeimsai, kaip keistai tu kalbi. Aš juk saugau Sibilę.

— Sako, kad kas vakarą į teatrą ateina kažkoks džentelmenas ir eina į užkulisius pas ją. Ar teisybė? Ką tai reiškia?

— Tu, Džeimsai, kalbi apie tai, ko neišmanai. Mes, aktoriai, pripratę prie dėkingų žiūrovų dėmesio. Buvo metas, kai ir aš gaudavau daugybę puokščių. Anais laikais, kai žmonės mokėjo vertinti teatrą. O kai dėl Sibilės, dabar dar nežinau, ar jos jausmas rimtas. Tačiau nekyla jokių abejonių, kad minėtas jaunas vyras tikras džentelmenas.