Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Šypsodamas jis vėl pastatė širmą priešais paveikslą, paskui nuėjo į miegamąjį, kur tarnas jau laukė jo. Po valandos Dorianas buvo operoje, ir lordas Henris sėdėjo pasilenkęs prie jo kėdės.

IX SKYRIUS

Kai kitą rytą jis sėdėjo prie pusryčių stalo, į kambarį tarnas įleido Bezilį Holvordą.

— Kaip gerai, kad radau jus, Dorianai, — tarė jis niūriai. — Vakar vakare buvau atėjęs, bet man pasakė, kad jūs operoje. Žinoma, supratau, kad tai netiesa. Bet būtų buvę geriau, jei būtumėt pasakęs, kur iš tikrųjų nuėjot. Visą vakarą nuogąstavau, kad paskui vieną tragediją nepasektų kita. Manau, kad būtumėt galėjęs atsiųsti man telegramą, vos tik apie tai išgirdot. Visai atsitiktinai perskaičiau klube vakariniam „Gloubo“ numeryje. Tučtuojau atėjau čionai ir labai nusiminiau jūsų neradęs. Negaliu apsakyti, kaip man skaudu dėl to, kas nutiko. Žinau, kaip jūs kenčiat. Bet kurgi buvot? Gal buvot nuėjęs pas mergaitės motiną? Jau ketinau važiuoti jums įkandin. Laikraštyje buvo adresas. Rodos, kažkur Justeno gatvėje, ar ne? Bet pabūgau sutrukdyti — juk skausmo palengvinti aš negaliu. Vargšė moteriškei Kokia jos būklė! Juk tai vienintelė jos dukra! Ką ji sakė?

— Mano mielas Bezili, iš kur aš galiu žinoti? — sumurmėjo Dorianas Grėjus, baisiausiai nuobodžiaujančiu veidu gurkšnodamas gelsvą vyną iš dailios Venecijos stiklo taurės, inkrustuotos auksiniais karoliukais. — Buvau operoje. Gaila, kad neatvažiavot. Susipažinau su ledi Gvendolina, Hario seserimi. Sėdėjom jos ložėje. Ji nepaprastai žavinga, o Pati dainavo dieviškai. Nekalbėkit apie baisybes. Jei apie ką nekalbi, atrodo, kad nieko ir neįvyko. Haris teigia, kad tik žodžiai daiktams suteikia realumo. Galiu pasakyti, kad ji nebuvo vienintelis tos moters vaikas. Yra dar sūnus, tikriausiai šaunus vaikinas. Bet jis ne aktorius. Rodos, jūrininkas. O dabar papasakokit apie save. Ką šiuo metu tapot?

— Jūs buvot operoje? — nustebo Holvordas. Jis kalbėjo iš lėto, o balsas buvo pilnas skausmingos įtampos. — Nuėjot į operą, tuo tarpu Sibilė Vein gulėjo negyva kažkokiam skurdžiam kambarėly! Galit kalbėti apie tai, kokios žavios kitos moterys, kaip dieviškai dainavo Pati, o tuo tarpu mergaitė, kurią mylėjot, dar nenunešta į kapus ilsėtis ramybėje. Žmogau, ar žinot, kokios baisybės laukia mažo balto jos kūnelio!

— Liaukitės, Bezili. Nenoriu klausytis! — sušuko Dorianas pašokdamas. — Neturit teisės apie tai kalbėti. Kas įvyko, įvyko. Kas buvo, praėjo.

— Vakar diena jums praeitis?

— Kuo čia dėtas laikas? Tik lėkštiems žmonėms reikia daugelio metų, kad jie galėtų atsikratyti kokiu jausmu. Žmogus, kuris geba save valdyti, skausmą gali įveikti taip pat lengvai, kaip ir rasti naują malonumą. Nenoriu vergauti savo jausmams. Noriu jais naudotis, mėgautis ir juos valdyti.

— Dorianai, tai klaiku! Kažkas jus visiškai permainė. Atrodot visai taip, kaip tas nuostabus berniukas, kuris kasdien ateidavo į mano dirbtuvę pozuoti paveikslui. Bet tada buvot paprastas, natūralus, širdingas. Buvot pats tyriausias visame pasaulyje. O dabar aš nesuprantu, kas jums? Kalbat, lyg neturėtumėt širdies, nepažintumėt užuojautos. Čia Hario įtaka. Matau.

Vaikinas iškaito ir, priėjęs prie lango, valandėlę žvelgė į žalią, mirguliuojantį, saulės nutviekstą sodą.

— Hariui aš daug už ką dėkingas, Bezili, — galų gale pasakė jis. — Daugiau negu jums. Jūs mane išmokėt tiktai tuštybės.

— Ką gi, ir už tai esu nubaustas, Dorianai, ar būsiu kada nors nubaustas.

— Nežinau, Bezili, ką turit omeny! — sušuko Dorianas atsigręždamas. — Nežinau, ko norit! Sakykit, ko norit!

— Noriu to Doriano Grėjaus, kurį tapydavau, — liūdnai pasakė dailininkas.

— Bezili, — tarė jaunuolis, prieidamas prie jo ir dėdamas ranką jam ant peties, — per vėlai atėjot. Vakar, išgirdęs, kad Sibilė Vein nusižudė...

— Nusižudė! O viešpatie! Nejaugi tai teisybė? — sušuko Holvordas, siaubo iškreiptu veidu atsigręžęs į Dorianą.

— Mielas Bezili. Negi manot, kad ten būta niekingo atsitiktinumo? Žinoma, ji nusižudė.

Holvordas užsidengė veidą rankomis.

— Kaip baisu, — sušnibždėjo jis, ir drebulys perbėgo jo kūnu.

— Ne, — tarė Dorianas Grėjus, — nieko baisaus čia nėra. Tai viena didžiųjų romantinių mūsų amžiaus tragedijų. Paprastai aktoriai gyvena patį banaliausią gyvenimą. Tai geri vyrai, ištikimos žmonos. Žodžiu, nuobodybės. Jūs mane suprantat — visos tos vidurinių klasių dorybės. Kokia skirtinga buvo Sibilė! Ji pergyveno nuostabiausią savo tragediją. Visada buvo herojė. Paskutinį vakarą — tą vakarą, kai jūs ją matėt, — ji vaidino prastai, nes jau buvo pažinusi tikrą meilę. Kai suprato savo nerealumą, mirė taip, kaip būtų mirusi Džuljeta. Iš gyvenimo ji vėl grįžo į meno sferą. Kažkuo ji panaši į kankinę. Kankinio mirties beprasmybė, veltui išeikvotas grožis glūdi jos mirtyje. Bet, kaip sakiau, nemanykit, kad aš nesikankinau. Jei būtumėt atėjęs vakar atitinkamu metu — pusę šešių ar be penkiolikos šešios, — būtumėt radęs mane ašaromis paplūdusį. Net Haris, kuris buvo čia ir pranešė tą žinią, nenumanė, ką aš pergyvenau. Neišpasakytai kentėjau. Paskui viskas praėjo. Jausmo pakartoti nebegaliu. To niekas negali, išskyrus senti — mentalistus. O jūs, Bezili, baisiai neteisingas. Ateinat manęs paguosti. Tai miela. Bet, radęs mane nurimusį, nirštat. Štai kokia žmonių užuojauta! Jūs man primenat istoriją, pasakotą Hario apie kažkokį filantropą, kuris dvidešimt savo gyvenimo metų stengėsi atlyginti už kažkokią skriaudą ar pakeisti kažkokį neteisingą įstatymą — tiksliai nebeprisimenu. Galų gale jam pavyko, tačiau jo nusivylimas buvo beribis. Jis visiškai nebeturėjo ką veikti, vos nenumirė iš nuobodulio ir pasidarė nepataisomu mizantropu. O be to, mielas mano Bezili, jeigu iš tikrųjų norit mane paguosti, verčiau išmokykit pamiršti, kas įvyko, arba pažvelgti į viską menininko akimis. Ar ne Gotjė64 rašė apie la consolation des arts 65 ? Prisimenu, kaip vieną dieną jūsų dirbtuvėje radau knygelę pergamento viršeliais ir joje užtikau tą žavią frazę. Aš nesu panašus įvaikiną, apie kurį jūs man pasakojot, kai buvom drauge nuvykę į Marlou66, vaikiną, kuris sakydavo, jog geltonas atlasas galįs numaldyti visas gyvenimo padarytas nuoskaudas. Mėgstu gražius daiktus, kuriuos galima paliesti, paimti į rankas. Seną brokatą, pažaliavusią bronzą, lako dirbinius, raižytą dramblio kaulą, rafinuotą aplinką, prabangą, pompastiškumą, nes visa tai labai praturtina žmogų. Bet už viską man brangesnis meninis temperamentas, kurį jie sukuria ar bent atskleidžia. Tapęs savojo gyvenimo žiūrovu, kaip sako Haris, pabėgi nuo gyvenimo kančių. Žinau, stebitės, girdėdamas mane taip kalbant. Jūs nesuvokiat, kaip aš subrendau. Kai mes susipažinom, buvau mokinukas. Dabar esu vyras. Turiu naujų aistrų, naujų minčių, naujų idėjų. Aš kitoks, bet mylėkit mane kaip mylėjęs. Pasikeičiau, tačiau jūs privalot likti mano draugas. Žinoma, Harį aš labai branginu, bet žinau, kad jūs geresnis už jį. Nesat stipresnis, per daug bijotės gyvenimo, bet geresnis. O kokie laimingi mudu buvom drauge! Nepalikit manęs, Bezili, ir nesiginčykit su manimi. Esu toks, koks esu. Nieko nepadarysi.

Dailininką jo kalba keistai sujaudino. Vaikinas jam buvo be galo brangus, o pažintis su juo tapo posūkiu jo kūryboje. Apie priekaištus jis nė galvoti nebegalėjo. Pagaliau gal Doriano abejingumas tik laikina nuotaika, kuri veikiai praeis. Juk Dorianas turi tiek gerų savybių, tiek taurumo.

— Ką gi, Dorianai, — galų gale tarė dailininkas, liūdnai šypsodamas. — Nuo šiol su jumis daugiau nebekalbėsiu apie tą baisų įvykį. Tikiuosi, kad ryšium su juo nebus minima jūsų pavardė. Kvota įvyks šiandien po pietų. Ar jie kvietė jus?