Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Galų gale į kambarį įėjo to meto apdaru apsivilkusi tikrovė tarno pavidalu ir pranešė hercogienei, kad jos laukianti karieta. Tariamos nevilties apimta, ji laužė rankas.

— Kaip apmaudu! — sušuko ji. — Privalau važiuoti. Turiu užsukti pas savo vyrą į klubą ir važiuoti su juo į kažkokį kvailą susirinkimą Viliso salėse24, kuriam jis pirmininkaus. Jei pavėluosiu, jis tikriausiai įnirš, o su šia skrybėle jokios scenos negalėčiau pakęsti. Ji pernelyg gležna. Šiurkštus žodis ją suplėšytų. Ne, brangioji Agata, turiu važiuoti. Likite sveiki, lorde Henri, jūs labai mielas ir siaubingai visus demoralizuojat. Iš tiesų, nežinau nė ką sakyti apie jūsų pažiūras. Būtinai atvažiuokit kada pas mus vakarienės. Gal antradienį? Ar jūs laisvas antradienį?

— Dėl jūsų, hercogiene, visko atsisakysiu, — nusilenkdamas tarė lordas Henris.

— Ak, tai labai malonu ir labai neteisinga, — sušuko jinai, — todėl būtinai ateikit, — ir iščiuožė iš kambario, lydima ledi Agatos ir kitų damų.

Kai lordas Henris vėl atsisėdo, ponas Erskinas priėjo prie jo ir, šalimais pasistatęs kėdę, uždėjo ranką jam ant peties.

— Kalbat kaip iš rašto, — pasakė jis. — Kodėl pats knygų nerašot?

— Per daug mėgstu knygas skaityti, ponas Erskinai, kad pats rašyčiau. Žinoma, norėčiau parašyti romaną, kuris būtų toks pat gražus ir toks pat nerealus kaip persiškas kilimas. Bet Anglijoje publika nieko kita neskaito, tik laikraščius, elementorius ir enciklopedijas. Iš visų pasaulio tautų anglai menkiausiai tesuvokia grožį literatūroje.

— Turbūt neklystat, — atsakė ponas Erskinas. — Aš pats esu turėjęs literatūrinių ambicijų, bet jau seniai jų atsisakiau. O dabar, mano mielas jaunasis drauge, jei leisit jus taip vadinti, sakykit, ar iš tikrųjų taip manot, kaip kalbėjot prie stalo?

— Visiškai nebeprisimenu, ką kalbėjau, — nusišypsojo lordas Henris. — Ar prišnekėjau ką bloga?

— Tai, ką sakėt, iš tikrųjų labai bloga. Mano supratimu, jūs itin pavojingas žmogus, ir jei kas ištiks mūsų gerąją hercogienę, mes jus laikysim svarbiausiu kaltininku. Bet aš norėčiau pasišnekėti su jumis apie gyvenimą. Karta, kuriai priklausau, labai nuobodi. Kada nors, kai jums pakyrės Londonas, atvažiuokit į Tredlį ir išdėstykit man savo pomėgių filosofiją prie puikaus burgundiško vyno, kurio, laimei, turiu į valias.

— Mielai. Viešnagė Tredlyje — didelė garbė. Ten puikus šeimininkas ir puiki biblioteka.

— Jums atvykus, viskas bus dar puikiau, — atsakė senasis džentelmenas, mandagiai nusilenkdamas. — O dabar turiu atsisveikinti su jūsų nuostabiąja teta. Privalau būti Ateneume25. Tokiu metu mes visi ten miegam.

— Ar visi, ponas Erskinai?

— Visi keturiasdešimt, susėdę į keturiasdešimt fotelių. Praktikuojamės, kaip bus įsteigus Anglijos Literatūros Akademiją26.

Lordas Henris nusijuokė ir pakilo.

— Einu į Parką, — sušuko jis.

Kai jis ėjo pro duris, Dorianas Grėjus palietė jam ranką.

— Leiskit man eiti drauge, — tyliai tarė jis.

— Bet, rodos, jūs Beziliui Holvordui žadėjot jį aplankyti, — atsakė lordas Henris.

— Mieliau eičiau su jumis; taip, jaučiu, kad privalau eiti su jumis. Leiskit, labai prašau. Ir visą laiką kalbėkit, gerai? Niekas nemoka taip nuostabiai kalbėti kaip jūs.

— Ak, šiandien aš ligi soties prikalbėjau, — šypsodamas atsakė lordas Henris. — Dabar noriu tik stebėti gyvenimą. Jei jums įdomu, eime jį stebėti drauge.

IV SKYRIUS

Po mėnesio vieną popietę Dorianas Grėjus sėdėjo atsilošęs prabangiame fotelyje lordo Henrio namų Meifere27 mažojoje bibliotekoje. Tai buvo savotiškai žavus kambarys aukštais gelsvai žaliais ąžuoliniais paneliais, kreminiais frizais, lipdiniais papuoštomis lubomis; ant plytų spalvos keltinio kilimo gulėjo išmėtyti persiški šilkiniai patiesalai ilgais kutais. Ant mažyčio atlaso medžio stalelio stovėjo Klodiono28 darbo statulėlė, o šalia jos gulėjo „ Les Cent Nouvelles“ egzempliorius, Klovio Evo įrištas Margaritai Valua29 nubarstytas mažytėmis auksinėmis saulutėmis — karalienės emblema. Keli dideli mėlyni porceliano ąsočiai su margaspalvėmis tulpėmis stovėjo ant lentynos viršum židinio; pro mažus švino groteliais išpintų langų stiklus sruvo rausva Londono vasaros dienos šviesa.

Lordas Henris dar nebuvo grįžęs. Jis visada vėluodavo, laikydamasis principo, kad punktualumas — laiko vagis. Todėl Dorianas, gerokai apniukęs, atsainiai vartė puikiai iliustruotą „Manon Lescaut“ 30 leidinį, kurį rado vienoje iš knygų spintų. Lygus monotoniškas Liudviko XIV stiliaus laikrodžio tiksėjimas erzino jį. Kelis kartus jis jau buvo bekyląs išeiti.

Pagaliau anapus durų pasigirdo žingsniai, ir durys atsidarė.

— Kaip jūs vėluojat, Hari, — tyliai tarė Dorianas.

— Deja, ponas Grėjau, čia ne Haris, — atsiliepė šaižus balsas.

Jis skubiai apsidairė ir atsistojo.

— Atleiskit, aš maniau...

— Jūs manėt, kad tai mano vyras, o čia tik jo žmona. Leiskit man prisistatyti. Aš jus puikiai pažįstu iš nuotraukos. Bene septyniolika jų turi mano vyras.

— Nejaugi septyniolika, ledi Henri?

— Na, gal aštuoniolika. Mačiau judu drauge aną vakarą operoje.

Kalbėdama ji nervingai juokėsi ir stebėjo jį atsainiomis neužmirštuolių akimis. Ji buvo keista moteris, visada apsirengusi taip, lyg jos drabužiai būtų buvę sumanyti per įtūžį, o apsivilkti per audrą. Ji nuolatos būdavo ką nors įsimylėjusi, tačiau kadangi jos aistra likdavo be atsako, ji buvo išlaikiusi visas iliuzijas. Ji stengėsi atrodyti efektinga, tačiau sugebėjo būti tik netvarkinga. Vardu buvo Viktorija ir turėjo maniją eiti į bažnyčią.

— Tai buvo „Lohengrinas“, ledi Henri, ar ne?

— Taip, tai buvo mielasis „Lohengrinas“. Vagnerio muziką mėgstu labiausiai. Ji tokia garsi, jog galima visą laiką šnekėtis, ir žmonės negirdi, ką tu sakai. Juk tai didelis privalumas, ar ne, ponas Grėjau?

Toks pats nervingas trūkčiojantis juokas išsiveržė iš plonų jos lūpų, o pirštai ėmė žaisti ilgu vėžlio kiauto peiliu popieriui pjaustyti.

Dorianas nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Deja, ledi Henri, negaliu jums pritarti. Niekada nesišneku prie muzikos, bent jau prie geros. Tik blogą muziką privalu užgožti pokalbiais.

— A, čia Hario požiūris, ar ne, ponas Grėjau? Hario požiūrius išgirstu tik iš jo draugų lūpų. Tai vienintelis būdas juos sužinoti. Nemanykit, kad aš geros muzikos nemėgstu. Dievinu ją, tačiau bijau. Pernelyg romantiška darausi nuo jos. Pianistus tiesiog dievinu, kartais, kaip sako Haris, iš sykio net du. Nežinau, kuo jie taip traukia. Gal todėl, kad visi užsieniečiai. Juk jie visi užsieniečiai, ar ne? Net tie, kurie gimę Anglijoje, ilgainiui tampa užsieniečiais. Tai labai išmintingą, be to, ir menui naudinga. Daro jį kosmopolitišką, ar ne? Jūs, ponas Grėjau, niekada nesat buvęs mano pobūviuose? Būtinai ateikit. Orchidėjų nupirkti neišgaliu, bet užsieniečių nešykščiu. Jie suteikia tiek vaizdingumo svetainei. Štai ir Haris! Hari, atėjau ieškodama tavęs, norėjau kai ko paklausti — jau užmiršau ko, ir radau čia poną Grėjų. Mudu taip maloniai pasišnekučiavom apie muziką. Mūsų mintys visiškai sutampa. Ne, rodos, mūsų mintys visai skirtingos. Bet jis buvo be galo mielas. Džiaugiuosi, jį sutikusi.

— Puiku, brangioji, labai puiku, — tarė lordas Henris, pakeldamas tamsius lenktus antakius ir su linksma šypsena žvelgdamas į juodu. — Atleiskit, Dorianai, kad pavėlavau. Buvau nuėjęs į Vordoro gatvę31 pasižiūrėti seno brokato gabalo, ir teko kelias valandas derėtis. Nūnai žmonės žino visų daiktų kainas, tačiau nežino nė vieno daikto vertės.