Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Dar šį rytą, lorde Henri, būtų buvę labai nemalonu.

— A! Šį rytą! Bet nuo to laiko jau praėjo šiek tiek jūsų gyvenimo.

Pasigirdo beldimasis į duris, tarnas įnešė padėklą su arbata ir padėjo ant mažo japoniško stalelio. Suskambo puodukai, lėkštutės, šnypštė didelis gruziniškas arbatinukas. Pažas įnešė du gaublio formos porcelianinius indelius. Dorianas Grėjus priėjo prie stalelio ir ėmė pilstyti arbatą. Abu vyrai palengva, neskubėdami priėjo prie stalo ir apžiūrėjo, kas tuose indeliuose.

— Eime šį vakarą į teatrą, — tarė lordas Henris. — Tikriausiai kur nors rasim ką žiūrėtina. Žadėjau vakarieniauti Vaito klube12, bet tik su vienu senu draugu, todėl galiu nusiųsti jam telegramą, kad susirgau ar kad man sukliudė vėlesnis pakvietimas. Manau, kad tai būtų neblogas pasiteisinimas — nustebintų savo atvirumu.

— Taip įkyru vilktis fraką, — sumurmėjo Holvordas. — O apsivilkęs jį, taip bjauriai atrodai.

— Taigi, — užsisvajojęs pritarė lordas Henris, — devynioliktojo amžiaus apdaras šlykštus. Toks niūrus, toks slegiantis. Vienintelis spalvinis elementas šiuolaikiniame gyvenime — nuodėmė.

— Hari, tau iš tikrųjų nederėtų taip kalbėti Dorianui girdint.

— Katram Dorianui? Tam, kuris pilsto arbatą, ar tam, kuris portrete?

— Ir vienam, ir antram.

— Norėčiau, lorde Henri, drauge su jumis eiti į teatrą, — tarė Dorianas.

— Na ir puiku, juk ir tu, Bezili, eisi?

— Ne, aš iš tikrųjų negaliu. Turiu daugybę darbo.

— Ką gi, tokiu atveju mudu, ponas Grėjau, eisim dviese.

— Kaip nuostabu!

Dailininkas prikando lūpą ir su puodeliu rankoje priėjo prie paveikslo.

— Aš liksiu su tikruoju Dorianu, — pasakė jis liūdnai.

— Ar tikrasis Dorianas ten? — sušuko portreto originalas, palengva eidamas prie dailininko. — Ar aš iš tiesų toks?

— Taip, visiškai toks.

— Kaip nuostabu, Bezili!

— Bent išvaizda toks. O portrete ir liksit nepasikeitęs, — atsiduso Holvordas. — Tai jau šis tas.

— Kiek triukšmo žmonės kelia dėl ištikimybės! — sušuko lordas Henris. — Juk net meilėje ištikimybė grynai fiziologinis dalykas. Ji nieko bendra neturi su mūsų valia. Jauni vyrai nori būti ištikimi, bet nebūna, seniai nori būti neištikimi, bet negali. Tai visa, ką galima pasakyti.

— Neikit, Dorianai, šį vakarą į teatrą, — paprašė Holvordas. — Likit vakarieniauti su manimi.

— Negaliu, Bezili.

— Kodėl?

— Pažadėjau lordui Henriui Votonui eiti drauge su juo.

— Nė kiek ne mažiau jam patiksit, jei pažado netesėsit. Savo pažadus jis visada laužo. Prašau jūsų — neikit.

Dorianas nusijuokė ir papurtė galvą.

— Maldauju.

Vaikinas dvejodamas pažvelgė į lordą Henrį, kuris, atsisėdęs prie arbatos stalelio, su linksma šypsena stebėjo juos abu.

— Privalau eiti, Bezili, — atsakė Dorianas.

— Na gerai, — tarė Holvordas ir, priėjęs prie stalelio, padėjo savo puoduką ant padėklo. — Jau gana vėlu, verčiau negaiškit laiko, nes jums dar reikia persirengti. Likit sveikas, Dorianai. Aplankykit mane netrukus. Ateikit rytoj!

— Būtinai.

— Ar neužmiršit?

— Jokiu būdu! — sušuko Dorianas.

— Beje... Hari!

— Ką, Bezili?

— Neužmiršk, ko prašiau, kai šįryt buvom sode.

— Jau užmiršau.

— Pasitikiu tavimi.

— O, kad galėčiau pats savimi pasitikėti, — juokdamasis atsakė lordas Henris. — Eime, ponas Grėjau. Mano karieta lauke, ir aš galiu jus nuvežti ligi pat namų. Sudie, Bezili. Maloniai praleidau popietę.

Kai jiems išėjus užsivėrė durys, dailininkas krito ant sofos, ir skausmas užtemdė jo veidą.

III SKYRIUS

Kitą dieną pusę pirmos lordas Henris Votonas žingsniavo Kerzono gatve į Olbenį13 aplankyti savo dėdės, lordo Fermoro, nuoširdaus, nors ir šiurkštoko seno viengungio, kurį žmonės, nepriklausą aukštuomenei, vadino savanaudžiu, kadangi niekada nieko iš jo negaudavo, bet aukštuomenė jį laikė dosniu, nes jis vaišindavo tuos, kurie jį linksmino. Jo tėvas buvo ambasadorius Madride, kai Izabelė14 dar buvo jauna, o Primas15 — dar buvo nežinomas, bet pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, įsižeidęs ir pasipiktinęs, kad jam nebuvo pasiūlyta pasiuntinio vieta Paryžiuje, vieta, kurią užimti tarėsi esąs vertas dėl kilmės, tingumo, taisyklinga anglų kalba rašomų pranešimų bei nežabotos aistros pramogoms. Drauge su juo pasitraukė ir sūnus, kuris buvo jo sekretorius, — tuo metu jo poelgį visi laikė kvailoku; po kelių mėnesių, paveldėjęs titulą, sūnus ėmė rimtai studijuoti didįjį aristokratų dykinėjimo meną. Jis turėjo du didelius namus mieste, tačiau jam daug labiau tiko gyventi mebliuotuose kambariuose, kad būtų mažiau rūpesčių, o valgydavo jis dažniausiai klube. Mažumėlę domėjosi ir savo anglies kasyklų, esančių Vidurio Anglijos grafystėse, reikalais, teisindamas šį nepadorų veiklumą tuo, kad, turėdamas anglies kasyklas, džentelmenas išgalįs savo židinyje deginti malkas. Politikoje jis buvo konservatorius, bet tik ne tais laikotarpiais, kai konservatoriai stovėdavo prie valdžios vairo; tada jis juos plūsdavo, vadindamas radikalų gauja. Savo tarno jis buvo garbinamas ir terorizuojamas, giminaičiams jis kėlė siaubą ir savo ruožtu juos terorizavo. Tik Anglija galėjo jį pagimdyti, o jis tuo tarpu tvirtino, kad Anglija einanti velniop. Jo principai buvo pasenę, bet apie jo prietarus vertėjo pašnekėti.

Kai lordas Henris įėjo į kambarį, dėdė sėdėjo apsivilkęs šiltą medžioklinę striukę, rūkė storą cigarą ir plūdo laikraštį The Times .

— Na, Hari, — paklausė senasis džentelmenas, — kas tave atnešė taip anksti? Maniau, kad jūs, dendžiai, anksčiau kaip antrą valandą niekada nesikeliat, o ligi penkių nosies neiškišat iš namų.

— Patikėkit, dėde Džordžai, tyriausi giminiški jausmai. Noriu paprašyti vieno dalyko.

— Tikriausiai pinigų, — spėjo lordas Fermoras ir susiraukė. — Ką gi, sėskis ir klok. Nūnai jaunimas mano, kad pinigai — viskas.

— Taip, — sumurmėjo lordas Henris, taisydamas gėlę švarko atlape. — O kai subręsta, tuo įsitikina. Bet pinigų man nereikia. Jų reikia tik tiems, kurie moka skolas, o aš, dėde Džordžai, niekad nemoku. Skola — vienintelis jaunesniojo sūnaus kapitalas, ir iš jo galima žaviai pragyventi. Be to, aš visada perku iš Dartmuro tiekėjų, todėl jie niekada nekvaršina man galvos. O paprašyti noriu vienos informacijos, ne reikšmingos, aišku, o bevertės informacijos.

— Ką gi, galiu tau, Hari, pasakyti viską, kas parašyta „Mėlynojoje knygoje“16, nors nūnai tie vyrukai visokių nesąmonių prirašo. Kai buvau diplomatas, viskas buvo geriau tvarkoma. O dabar, girdėjau, į diplomatus reikia egzaminus laikyti. Ir ko belieka laukti? Juk egzaminai, pone, nuo pradžios ligi galo gryniausia kvailystė. Jei žmogus džentelmenas, jis ir taip pakankamai žino, o jeigu ne džentelmenas, žinios jam tik kenkia.

— Pono Doriano Grėjaus nerasi „Mėlynojoje knygoje“, — vangiai tarė lordas Henris.

— Doriano Grėjaus? Kas jis? — paklausė lordas Fermoras, suraukdamas vešlius žilus antakius.

— Šito, dėde Džordžai, aš ir atėjau paklausti. Beje, kas jis per vienas, aš žinau. Jis paskutiniojo lordo Kelsou anūkas. Jo motina buvo iš Deveru šeimos, ledi Margareta Deveru. Norėčiau, kad papasakotum apie jo motiną. Kaip ji atrodė? Už ko ištekėjo? Juk tu kadaise pažinojai beveik visus, tad gal ir ją pažinojai. Šiuo metu ponas Grėjus mane labai domina. Aš ką tik su juo susipažinau.

— Kelsou anūkas! — lyg aidas pakartojo senis, — Kelsou anūkas!.. Žinoma... Gerai pažinojau jo motiną. Regis, buvau ir jos krikštynose. Neapsakomai graži mergaitė ji buvo, toji Margareta Deveru. Visi vyrai vos nepasiuto, kai ji pabėgo su tuo skurdžium, visiška niekybe, berods, kažkokio pėstininkų pulko karininkėliu. Žinoma. Prisimenu tą istoriją, tartum vakar visa būtų įvykę. Vargšą vyruką nudėjo dvikovoje Spa17 miestelyje, po poros mėnesių nuo vestuvių. Negražiai žmonės kalbėjo. Sklido gandai, kad Kelsou pasamdęs kažkokį niekšelį avantiūristą, kažkokį galviją belgą, kad tas viešai įžeistų jo žentą, — papirko jį, taip, pone, papirko, ir tas tipas nudėjo vyruką lyg kokį žvirblį. Ta istorija paskui buvo užglostyta, bet, dievaži, Kelsou po to ilgokai vienas klube valgė savo muštinį. Sako, paskui jis parsivežęs dukterį namo, bet jinai niekada daugiau nė žodžio jam nebepratarusi. O taip, bjauri buvo istorija. Dukra taip pat pasimirė, po metų. Berods paliko sūnų. Buvau užmiršęs. Koks jis užaugo? Jei panašus į motiną, turėtų būti gražus vaikinas.