Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Išėjęs į sodą, lordas Henris rado Dorianą Grėjų veidu įsikniaubusį į didelius vėsius alyvų žiedus, karštligiškai geriantį jų kvapą, tarsi tai būtų vynas. Priėjęs uždėjo ranką Dorianui ant peties.

— Taip ir reikia daryti, — tyliai tarė jis. — Niekas kitas neišgydys sielos, tik pojūčiai, kaip ir pojūčių niekas neišgydys, tik siela.

Vaikinas krūptelėjo ir atsitraukė. Jis buvo vienplaukis, lapų sutaršytom neklusniom garbanom ir sunarpliotom auksinėm jų gijom. Jo žvilgsnis buvo išgąstingas lyg staiga iš miego pažadinto žmogaus. Dailiai išlenktos šnervės virpčiojo, o kažkoks slaptas nervas palietė raudonas jo lūpas, ir dabar jos drebėjo.

— Taip, — tęsė lordas Henris, — tai viena didžiausių gyvenimo paslapčių — gydyti sielą pasitelkus pojūčius, o pojūčius — pasitelkus sielą. Jūs nuostabus žmogus. Žinot daugiau, negu tariatės žinąs, bet mažiau, negu norėtumėt žinoti.

Dorianas Grėjus susiraukė ir nusigręžė. Jį traukte traukė tas aukštas grakštus jaunas vyras, kuris stovėjo šalia. Romantiškas tamsaus gymio veidas ir nuvargusi išraiška domino jį. Tylus ilgesingas balsas kerėte kerėjo. Net vėsios baltos, į gėlės žiedus panašios jo rankos buvo savotiškai žavios. Jam šnekant, jos judėjo, lyg būtų kupinos muzikos ir kalbėtų sava kalba. Tačiau Dorianas jo bijojo ir tuo pat metu drovėjosi savo baimės. Kodėl svetimam žmogui lemta atskleisti jam jo paties sielą? Bezilį Holvordą jis pažinojo daugelį mėnesių, tačiau jų draugystė nėmaž jo nepakeitė. Staiga į jo gyvenimą atėjo šitas žmogus ir tarytum atskleidė jam gyvenimo paslaptį. Ir vis dėlto ko jam bijoti? Juk jis ne mokinukas ir ne mergaitė. Kvaila būgštauti.

— Eime, atsisėsim pavėsyje, — tarė lordas Henris. — Parkeris atnešė gėrimus, o jeigu jūs dar ilgiau stovėsit atokaitoj, suges odos spalva, ir Bezilis jūsų niekada nebetapys. Jums negalima įdegti. Tai jums netiktų.

— Negi tai svarbu? — sušuko juokdamasis Dorianas Grėjus, kai jie susėdo ant suolo gale sodo.

— Jums, ponas Grėjau, viskas turėtų būti svarbu.

— Kodėl?

— Todėl, kad jūs turite stebuklingąją jaunystę, o jaunystė — vienintelis turtas, kurį verta branginti.

— Man taip neatrodo, lordai Henri.

— Ne, dabar jums taip neatrodo. Bet kada nors, kai būsit senas, surukęs ir bjaurus, kai mintys bus raukšlėmis išvagojusios kaktą ir aistros baisia liepsna nudeginusios lūpas, pajausite tai visu baisumu. Dabar, kad ir kur eitumėt, jūs visus žavit. Ar visada taip bus?.. Jūsų neapsakomai gražus veidas, ponas Grėjau. Nesiraukykit. Iš tiesų gražus. O Grožis — tam tikra genialumo forma, iš teisybės ji net aukščiau už genialumą, nes Grožio net aiškinti nereikia. Tai vienas iš didingiausių reiškinių pasaulyje, kaip saulės šviesa, pavasario metas ar to mėnuliu vadinamo sidabrinio kiaukuto atspindys tamsiame vandenyje. Dėl to nėra jokių abejonių. Grožiui suteikta dieviška teisė pirmauti. Kas jį turi, tie tampa princais. Jūs šypsotės? Nebesišypsosit, kai jį prarasit... Žmonės kartais sako, kad Grožis tuščias. Galbūt. Tačiau jis bent nėra toks tuščias kaip Mintis. Man Grožis — stebuklų stebuklas. Tik paviršutiniški žmonės nesprendžia pagal išvaizdą. Tikroji pasaulio paslaptis — tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma... Taip, ponas Grėjau, dievai jums buvo dosnūs. Bet ką dievai duoda, tą veikiai ir atsiima. Jūs teturit vos kelerius metus tikram, tobulam, pilnutiniam gyvenimui. Kai praeis jūsų jaunystė, dings ir grožis, ir tada staiga pamatysit, kad nebėra jokių pergalių arba kad reikia tenkintis tomis niekingomis pergalėmis, kurios nuo praeities prisiminimų taps kartesnės už pralaimėjimus. Kiekviena nauja mėnulio delčia vis labiau priartina kažką baisaus. Laikas jums pavydi ir puola jūsų rožes bei lelijas. Jūs nublykšite, skruostai įdubs, akys užges. Jūs baisiai kankinsitės... Ak, naudokitės jaunyste, kol ją turit. Nešvaistykit savo dienų aukso, klausydamas nuobodžių plepių, mėgindamas pataisyti, kas nepataisoma, ar eikvodamas gyvenimą neišmanėliams, niekingiesiems ir nevykėliams. Tai liguisti mūsų epochos tikslai, klaidingi idealai. Gyvenkit! Gyvenkit nuostabų gyvenimą, kuris glūdi jumyse. Nieko nepalikit neišbandęs. Visada ieškokit naujų pojūčių. Nieko nebijokit... Naujasis hedonizmas — štai ko reikia mūsų amžiui. O jūs galėtumėt tapti akivaizdžiu jo simboliu. Nieko nėra, ko toks žmogus kaip jūs negalėtų atlikti. Pasaulis kurį laiką priklauso jums... Vos jus pamatęs supratau, kad visiškai nesuvokiat, kas iš tikrųjų esat ir kuo galėtumėt tapti. Jūs daug kuo taip mane sužavėjot, kad aš pajutau turįs jums kai ką pasakyti apie jus patį. Pagalvojau, kaip būtų tragiška, jeigu jūsų gyvenimas žūtų veltui. Juk tokia trumpa jūsų jaunystė, tokia trumpa. Paprastos kalvų gėlės vysta, bet jos ir vėl pražysta. Kitą birželį akacijos bus tokios pat geltonos kaip ir dabar. Po mėnesio raganė pasipuoš purpurinėmis žvaigždėmis, kasmet purpurinės žvaigždės žiba žalioje jos lapų naktyje. Bet savo jaunystės mes nebeatgausim. Džiaugsmo pulsas, kuris plaka, kai mums dvidešimt, ima silpti. Sąnariai suglemba, pojūčiai atbunka. Mes virstam šlykščiomis marionetėmis, negalinčiomis atsikratyti prisiminimų apie aistras, kurių per daug bijojome, apie nuostabias pagundas, kurioms pasiduoti pritrūkom drąsos. Jaunystė! Pasaulyje nieko daugiau nėra, tik Jaunystė!

Dorianas Grėjus klausėsi apstulbęs, plačiai atmerkęs akis. Alyvos šakelė, išslydusi jam iš rankos, nukrito ant žvyro. Atlėkė širšė ir valandėlę zvimbdama suko aplink ją. Paskui ėmė ropštis per žvaigždinį mažų žiedelių gaublį. Dorianas stebėjo ją labai įdėmiai — toks nepaprastas dėmesys menkniekiui kyla tada, kai žmogus išsigąsta ko nors ypatingai svarbaus, kai jį sukrečia naujas jausmas, kurio jis nemoka išreikšti, kai sąmonę netikėtai apninka bauginančios mintys ir reikalauja pasiduoti. Po valandėlės širšė nuskrido. Dorianas matė, kaip ji įropojo į margą vijoklio žiedo tūtelę. Gėlė suvirpėjo ir ėmė švelniai linguoti.

Staiga dirbtuvės duryse pasirodė dailininkas ir energingais mostais ėmė kviesti juos į vidų. Dorianas ir lordas Henris susižvalgė ir nusišypsojo.

— Aš laukiu, — sušuko dailininkas. — Grįžkit. Šviesa kuo puikiausia, o savo gėrimus galit atsinešti.

Jie pakilo ir palengva nuėjo taku. Du baltžaliai drugiai plasnojo jiems įkandin, o sodo kampe, kriaušėje, pragydo strazdas.

— Jūs džiaugiatės mane sutikęs, ponas Grėjau, — tarė lordas Henris, žvelgdamas į jį.

— Taip, dabar džiaugiuosi. Tik kažin, ar visada džiaugsiuosi?

— Visada? Koks baisus žodis! Šiurpas mane nukrato jį išgirdus. Moterys jį labai mėgsta. Jos sugadina kiekvieną meilę, siekdamos, kad ji truktų amžinai. Beje, šis žodis irgi beprasmis. Kaprizas ir visą gyvenimą trunkanti aistra skiriasi tik tuo, kad kaprizas užsitęsia kiek ilgėliau.

Kai jie įėjo į dirbtuvę, Dorianas Grėjus palietė lordui Henriui ranką.

— Tebūna mūsų draugystė kaprizas, — tyliai tarė jis ir nukaito, susigėdęs savo drąsos; paskui užlipo ant pakylos ir atsistojo reikiama poza.

Lordas Henris patogiai atsisėdo į platų pintą fotelį ir ėmė jį stebėti. Kambaryje buvo visiškai tylu, tik teptukas brūkšėjo į drobę ir kartkartėmis Holvordas žingtelėdavo atgal, norėdamas iš tolo pasižiūrėti į savo darbą. Įžambiuose saulės spinduliuose, kurie krito pro atviras duris, dulkės mirguliavo ir spindėjo auksu. Sodrus rožių kvapas tarytum buvo apglėbęs viską aplinkui.

Už kokio ketvirčio valandos Holvordas liovėsi tapęs ir ilgai žiūrėjo į Dorianą Grėjų, o paskui vėl ilgai žiūrėjo į paveikslą, suraukęs kaktą, kramtydamas didžiulio savo teptuko galą.