Оскар Уайльд: Doriano Grėjaus portretas

— Vasaros dienos ilgos, Bezili, — tyliai tarė lordas Henris. — Gal tau greičiau įkyrės negu jam. Liūdna, kai pagalvoju, tačiau, be jokios abejonės, Genijus gyvena ilgiau už Grožį. Štai kodėl ir stengiamės persotinti savo protą. Norim išsaugoti ką nors pastovaus nuožmioje kovoje už būvį, todėl ir prisikemšam galvas visokiausio šlamšto ir faktų, kvailai vildamiesi išsaugoti savo vietą gyvenime. Šiuolaikinis idealas — visapusiškai informuotas žmogus. O visapusiškai informuoto žmogaus protas — baisus daiktas. Jis panašus į smulkių senienų parduotuvę, pilną dulkių ir sujauktą, kur visų prekių kaina aukštesnė už tikrąją jų vertę. Ir vis dėlto, man regis, tau pirmajam pabos. Vieną dieną pažvelgsi į savo draugą, ir jis tau pasirodys truputį neproporcingas arba tau nebepatiks jo veido atspalvis ar dar kas nors. Širdyje jam karčiai priekaištausi ir ne juokais galvosi, kad jis blogai elgiasi su tavimi. Kai jis kitą kartą tave aplankys, būsi jam visiškai šaltas ir abejingas. Ir bus labai gaila, nes tu pasikeisi. Tai, ką man papasakojai, — tikras romanas, meno romanas, kaip galėtum jį pavadinti, bet visa bėda, kad po kiekvieno pergyvento romano mes liekame tokie neromantiški.

— Nekalbėk taip, Hari. Dorianas Grėjus man darys poveikį iki pat mirties. Tu nesupranti, ką aš jaučiu. Tu pernelyg nepastovus.

— Ak, mielas Bezili, juk kaip tik dėl to aš ir galiu tave suprasti. Ištikimieji pažįsta tik banaliąją meilės pusę, meilės tragedijas patiria tik neištikimieji.

Lordas Henris dailiu sidabriniu žiebtuvėliu užsidegė cigaretę ir patenkintas užsirūkė, neabejodamas savo teisumu, tarytum vienu sakiniu būtų susumavęs visą pasaulio išmintį. Tarp žalių, blizgančių lyg lakas gebenės lapų čirkšdami šlamėjo žvirbliai, mėlyni debesų šešėliai tartum kregždės gainiojo kits kitą po žolę. Kaip puiku sode! Ir kokie žavūs kitų žmonių jausmai, daug žavesni už jų mintis, — galvojo lordas Henris. Tavo siela ir tavo draugų aistros — štai kas labiausiai vilioja gyvenime. Su tyliu pasitenkinimu jis įsivaizdavo nuobodžius priešpiečius pas tetą, į kuriuos jau pavėlavo, užgaišęs pas Bezilį Holvordą. Jei būtų nuėjęs pas tetą, aišku, būtų susitikęs lordą Hudbodį ir visos kalbos suktųsi apie valgyklas skurdžiams ir būtinybę įsteigti pavyzdinius nakvynės namus. Kiekviena grupė būtų gyrusi tas dorybes, kurios jiems patiems gyvenime nereikalingos. Turtingieji būtų postringavę apie taupumo svarbą, o dykaduoniai gražbyliavę apie garbingą darbą. Kaip malonu viso to išvengus! Begalvojant apie tetą, jam šovė viena mintis. Jis atsisuko į Holvordą ir tarė:

— Mielas drauge, aš kai ką prisiminiau.

— Ką, Hari?

— Kur girdėjau Doriano Grėjaus vardą.

— O kurgi? — paklausė Holvordas truputį susiraukdamas.

— Nežiūrėk taip piktai, Bezili. Tai buvo pas mano tetą, ledi Agatą... Ji man pasakojo radusi nuostabų jaunuolį, kuris žada jai padėti Ist Ende8, jo pavardė — Dorianas Grėjus. Bet, man regis, ji nieko neužsiminė apie jo gražią išvaizdą. Moterys, bent dorovingosios, nevertina gražios išvaizdos. Tik sakė, kad jis rimtas, gražios dvasios. Ir aš tučtuojau įsivaizdavau akiniuotą žmogelį suglostytais plaukais, baisiausiai strazdanotą, žirglojantį milžiniškom kojom. Gaila, nežinojau, kad tai tavo draugas.

— Džiaugiuosi, Hari, kad nežinojai.

— Kodėl?

— Nenoriu, kad su juo susipažintum.

— Nenori, kad susipažinčiau?

— Nenoriu.

— Ponas Dorianas Grėjus laukia dirbtuvėje, — pranešė tarnas, atėjęs į sodą.

— Dabar turėsi mane supažindinti, — juokdamasis sušuko lordas Henris.

Dailininkas atsigręžė į tarną, kuris stovėjo markstydamasis nuo saulės.

— Parkeri, paprašykit, kad ponas Grėjus palauktų. Aš tučtuojau ateisiu.

Tarnas nusilenkė ir nuėjo takeliu.

Tada dailininkas pažvelgė į lordą Henrį.

— Dorianas Grėjus — geriausias mano draugas, — tarė jis. — Jis atviras ir tyros širdies. Tavo teta neklydo, taip apie jį kalbėdama. Negadink jo. Nesistenk jo paveikti. Tavo įtaka būtų bloga. Pasaulis platus, daug puikių žmonių jame gyvena. Neatimk iš manęs vienintelio žmogaus, kuris mano menui įkvepia visą jo grožį. Mano kūrybinė egzistencija priklauso nuo jo. Nepamiršk, Hari, aš pasitikiu tavimi.

Jis kalbėjo labai lėtai, žodžiai tartum prieš jo valią veržėsi jam iš lūpų.

— Kokius niekus čia dabar šneki, — šypsodamas tarė lordas Henris ir, paėmęs Holvordą už parankės, veste nuvedė jį į vidų.

II SKYRIUS

Įėję jie pamatė Dorianą Grėjų. Sėdėjo prie fortepijono, nugara į juos, ir sklaidė Šumano „Girios paveikslėlių“ pjesių rinkinį.

— Turėsit man paskolinti, Bezili, — sušuko jis. — Noriu išmokti. Neapsakomai žavu.

— Pareis nuo to, kaip jūs šiandien pozuosit, Dorianai.

— Ak, nusibodo pozuoti, man visai nereikia to portreto visu ūgiu, — atsakė vaikinas ir nekantriai, įnoringai apsisuko ant fortepijono taburetės. Pamatęs lordą Henrį, pašoko, ir jo skruostai parausvėjo. — Atleiskit, Bezili, nežinojau, kad turit svečių.

— Čia lordas Henris Votonas, Dorianai, senas mano bičiulis iš studijų dienų Oksforde. Aš ką tik pasakojau jam, kaip puikiai pozuojat, o štai jūs ir sugadinot viską.

— Tačiau man nesugadinot malonumo jus pažinti, ponas Grėjau, — tarė lordas Henris, žengdamas artyn ir tiesdamas ranką. — Mano teta ne kartą pasakojo apie jus. Esat vienas iš jos numylėtinių ir tikriausiai vienas iš jos aukų.

— Šiuo metu esu netekęs ledi Agatos malonės, — atsakė Dorianas Grėjus juokingai atgailaujančiu veidu. — Žadėjau su ja nuvažiuoti į klubą Vaitčepelyje9 pereitą antradienį, bet visiškai užmiršau. Mudu turėjom keturiom rankom paskambinti, rodos, tris duetus. Nežinau, ką ji man pasakys. Bijau pas ją ir nueiti.

— O, aš sutaikysiu jus su savo teta. Jūs labai jai patinkat. Nemanau, kad neatvykdamas būtumėt koncertui pakenkęs. Klausytojai tikriausiai manė, kad skambinama keturiom rankom. Kai teta Agata atsisėda prie fortepijono, ji kelia triukšmą už du.

— Tai žiauru jos atžvilgiu, bet ir man garbės nedaro, — juokdamasis tarė Dorianas Grėjus.

Lordas Henris žiūrėjo į jį. Taip, iš tikrųjų jis buvo neapsakomai gražus — dailiai išlenktom raudonom lūpom, atvirom mėlynom akim, garbanotais auksiniais plaukais. Kažkodėl jo veidas skatino juo pasitikėti. Visas jaunystės nuoširdumas ir nerimastingas tyrumas glūdėjo jame. Jautei, kad pasaulis dar jo nesuteršęs. Nenuostabu, kad Bežibs Holvordas jį dievino.

— Jūs, ponas Grėjau, per žavus filantropijai, taip, per daug žavus.

Lordas Henris klesterėjo ant kanapos ir atidarė portsigarą. Tuo tarpu dailininkas maišė dažus ir ruošė teptukus. Jis atrodė susirūpinęs, o išgirdęs paskutinę lordo Henrio pastabą, žvilgterėjo į jį ir, akimirką padvejojęs, tarė:

— Hari, noriu šiandien baigti paveikslą. Gal nepalaikytum manęs baisiu storžieviu, jei paprašyčiau tave išeiti.

Lordas Henris nusišypsojo ir pažvelgė į Dorianą Grėjų.

— Ar man išeiti, ponas Grėjau? — paklausė jis.

— Ak, lorde Henri, neišeikit jokiu būdu. Matau, kad Bezilis šiandien suniurzgęs, o suniurzgusio aš jo negaliu pakęsti. Be to, noriu sužinoti, kodėl aš netinku filantropijai.

— Vargu ar aš tą jums išaiškinsiu, ponas Grėjau. Tema tokia nuobodi, jog tektų rimtai kalbėti. Bet aš tikrai nebeišeisiu, jeigu jūs mane paprašėt pasilikti. Bezili, juk tu neprieštarausi? Ne kartą esi man sakęs, jog tau patinka, kai pozuotojai gali su kuo nors pasišnekučiuoti.