Оскар Уайльд: Doriano Grėjaus portretas

— Vargšė ledi Brendon! Koks tu, Hari, jai negailestingas, — nesusimąstydamas pasakė Holvordas.

— Mielas bičiuli, ji bandė įsteigti saloną, bet jai pavyko atidaryti tik restoraną. Kaip galiu ja žavėtis? Tačiau sakyk, ką ji kalbėjo apie poną Dorianą Grėjų?

— A, rodos, „Žavus berniukas... mudvi su vargše jo motule buvom neperskiriamos. Niekaip neprisimenu, ką jis veikia... rodos... nieko neveikia... ak, teisybė, skambina fortepijonu... o gal jūs, ponas Grėjau, smuiku griežiat, brangusis?“ Mudu neištvėrėm nesusijuokę ir iš karto tapom draugai.

— Juokas visai nebloga pradžia draugystei ir pati geriausia pabaiga, — pasakė jaunasis lordas, skabydamas kitą saulutės žiedą.

Holvordas papurtė galvą.

— Tu, Hari, nesupranti, kas yra draugystė, — tyliai tarė jis, — ir todėl nesupranti, kas yra priešiškumas. Tau visi patinka, kitaip tariant, esi visiems abejingas.

— Kokia klaiki neteisybė! — sušuko lordas Henris ir, atsismaukęs skrybėlę ant pakaušio, pažvelgė į mažus debesėlius, kurie lyg susinarpliojusios blizgančio šilko gijos driekėsi per išgaubtą turkio spalvos vasaros dangaus skliautą. — Iš tiesų, kokia klaiki neteisybė. Aš labai skiriu žmones. Draugus išsirenku dėl jų gražios išvaizdos, pažįstamus dėl gero būdo, o priešus dėl proto. Renkantis priešus, atsargumo niekada nebūna per daug. Neturiu nė vieno priešo, kuris būtų kvailas. Jie visi ganėtinai intelektualūs ir, savaime suprantama, vertina mane. Ar čia mano tuštybė? Taip, tikriausiai tuštybė.

— Ir man taip atrodo, Hari. Bet pagal tavo kategorijas aš turėčiau būti tik pažįstamas.

— Mielas Bezili, tu daugiau negu pažįstamas.

— Bet daug mažiau nei draugas. Lyg ir brolis, ar ne?

— Ak, tie broliai! Tegul juos galas. Mano vyresnysis brolis niekaip nenumiršta, o jaunesnieji, matyt, tik mirti tesugeba.

— Hari! — šūktelėjo Holvordas susiraukdamas.

— Mielas drauge, aš tik juokauju. Bet savo giminaičių tikrai nemėgstu. Man rodos, giminaičių nekenčiame dėl to, kad negalim pakęsti žmonių, turinčių tas pačias ydas, kaip ir mes patys. Visiškai suprantu anglų demokratijos neapykantą vadinamosioms aukštesniųjų klasių ydoms. Masės jaučia, kad girtavimas, kvailumas bei amoralumas turėtų būti vien tik jų, ir jeigu kas iš mūsų tarpo apsijuokia, tuo pačiu pasikėsina į jų valdas. Kai vargšelis Sautvorkas atsidūrė skyrybų teisme, jų pasipiktinimui nebuvo ribų. Ir vis dėlto nemanau, kad bent dešimt procentų proletariato gyventų pavyzdingai.

— Nesutinku nė su vienu tavo žodžiu; maža to, Hari, aš neabejoju, kad ir tu pats nesutinki.

Lordas Henris pasiglostė smailią tamsiai rudą barzdą ir juodmedžio lazdele su kutu taukštelėjo per lakinio bato galą.

— Koks tu tipiškas anglas, Bezili. Štai jau antrą kartą darai tokią pat pastabą. Jeigu tikram anglui pakiši kokią idėją, o tai visada rizikinga, jam net nedingtelės pasvarstyti, ar ji teisinga, ar ne. Jam svarbu tik viena — ar pats ja tiki. Beje, idėjos vertė nieko bendra neturi su ją pareiškusio žmogaus nuoširdumu. Galimas daiktas, kad kuo žmogus nenuoširdesnis, tuo idėjos intelektualumas grynesnis, nes tuo atveju nei norai, nei prietarai jai neprideda spalvos. Šiaip ar taip, neketinu drauge su tavim nagrinėti politikos, sociologijos ar metafizikos klausimų. Žmonės man patinka labiau už principus, o užvis labiau — žmonės be principų. Papasakok dar ką nors apie Dorianą Grėjų. Ar dažnai jį matai?

— Kasdien. Negalėčiau jaustis laimingas, jei kasdien jo nematyčiau. Jis absoliučiai man būtinas.

— Kaip keista! O aš maniau, kad, išskyrus meną, tau daugiau niekas niekada nerūpi.

— Dabar jis mano menas, — rimtai tarė dailininkas. — Kartais, Hari, man atrodo, kad pasaulio istorijoje buvo tiktai dvi reikšmingos eros. Pirmoji — naujų priemonių suradimas mene, antroji — naujos asmenybės atradimas taip pat meno srityje. Tai, kuo Venecijos mokyklai tapo aliejinės tapybos išradimas, o vėlyvajai graikų skulptūrai — Antinojaus7 veidas, tuo man kada nors taps Doriano Grėjaus veidas. Aš jį ne tik tapau, piešiu, darau eskizus. Be abejo, visa tai aš darau. Bet man jis daug daugiau negu modelis, pozuotojas. Nepasakysiu, jog būčiau nepatenkintas tuo, ką, jam pozuojant, esu sukūręs, ar kad meno kūrinys negalėtų perteikti jo grožio. Nieko nėra, ko menas negalėtų perteikti, ir aš žinau, kad darbai, kuriuos sukūriau, pažinęs Dorianą, geri darbai, patys geriausi darbai mano gyvenime. Bet kažkaip savotiškai — vargu ar tu mane suprasi — Doriano asmenybė parodė man visiškai naują kelią mene, visiškai naują stilių. Aš kitaip regiu viską, kitaip galvoju. Dabar galiu atkurti gyvenimą taip, kaip ligi šiol nesugebėjau. „Svajonė apie formą minties epochoje“. Kas taip sakė? Neprisimenu, tačiau tuo man tapo Dorianas Grėjus. Vien galimybė matyti tą berniuką — jis man atrodo maža ką augesnis už berniuką, nors jam jau daugiau nei dvidešimt, — vien galimybė jį matyti... ak, vargu ar suprasi, ką visa tai man reiškia? Pats nieko nenumanydamas, jis brėžia man naujos mokyklos kontūrus, mokyklos, kurioje glūdės visa romantinės dvasios aistra ir visas graikų dvasios tobulumas. Sielos ir kūno harmonija — kaip tai daug. Beprotybės pagauti, mes atskyrėm vieną nuo kito ir sugalvojom realizmą, kuris pasirodė esąs vulgarus, sukūrėm idealą, kuris pasirodė esąs tuščias. Hari! Jei žinotum, kuo man tapo Dorianas Grėjus! Ar prisimeni mano peizažą, už kurį Egniu pasiūlė tokią didžiulę sumą, tačiau aš nepanorau su juo skirtis? Tai vienas geriausių paveikslų, kokį esu sukūręs. O kodėl? Todėl, kad man jį tapant greta sėdėjo Dorianas Grėjus. Kažkokia nematoma srovė dvelkė iš jo į mane, ir pirmą kartą gyvenime tam paprastam miške aš įžvelgiau stebuklą, kurio visada ieškodavau ir niekada nerasdavau.

— Bezili, juk tai nuostabu! Turiu pamatyti tą Dorianą Grėjų.

Holvordas pakilo nuo suolo ir ėmė vaikštinėti po sodą. Netrukus jis sustojo.

— Hari, — tarė jis, — Dorianas Grėjus mano kūrybai tiktai stimulas. Galbūt tu nieko jame neįžvelgsi. Aš matau viską. Ir tada, kai mano paveiksle nerasi nė menkiausio Doriano Grėjaus bruoželio, jo ten daugiausia. Jis, kaip sakiau, man akstinas naujai manierai. Randu jį tam tikrų linijų vingiuose, tam tikrų spalvų grožyje ir subtilume. Štai ir viskas.

— Tai kodėl nenori duoti į parodą jo portreto? — paklausė lordas Henris.

— Todėl, kad visai nejučia portrete išreiškiau dalelę šito savo keisto dievinimo, apie kurį aš, be abejonės, niekada jam neužsiminiau. Jis nieko nežino ir niekada nesužinos. Bet žmonės gali atspėti, o aš nenoriu apnuoginti savo sielos jų lėkštiems, smalsiems žvilgsniams. Niekada mano širdis negulės po jų mikroskopu. Į šį kūrinį, Hari, įdėjau per daug savęs, per daug savęs.

— Poetai nebūna tokie skrupulingi kaip tu. Jie žino, kaip naudinga viešumai parodyti savo aistras. Nūdienis kūrinys apie plyštančią širdį susilaukia ne vieno leidimo.

— Dėl to aš jų ir neapkenčiu, — sušuko Holvordas. — Menininkas turėtų kurti gražius kūrinius, bet į juos nedėti nieko iš savo gyvenimo. Gyvename epochoje, kai žmonės žiūri į meną tarsi į savotišką autobiografiją. Mes praradom abstraktų grožio pojūtį. Kada nors aš parodysiu pasauliui, kas tai, ir kaip tik dėl to pasaulis niekada nepamatys mano nutapyto Doriano Grėjaus portreto.

— Man regis, tu, Bezili, klysti, bet nesiginčysiu. Ginčijasi tik tie, kurių intelektas beviltiškas. Sakyk, ar Dorianas Grėjus labai tave myli?

Dailininkas valandėlę pamąstė.

— Aš jam patinku, — atsakė patylėjęs. — Žinau, kad patinku. Aišku, aš jam baisiausiai pataikauju, giriu jį. Jaučiu keistą malonumą, sakydamas jam tokius dalykus, dėl kurių, žinau, gailėsiuos. Jis man visada labai malonus. Mudu sėdime mano dirbtuvėje ir šnekamės apie šimtus visokiausių dalykų. Tačiau kartkartėmis jis būna klaikiai nejautrus, ir, rodos, jam labai smagu mane įskaudinti. Tada, Hari, pajuntu atidavęs visą savo sielą tam, kuris su ja elgiasi taip, lyg tai būtų gėlė švarko atlape, gražus niekutis tuštybei paglostyti, puošmena vienai vasaros dienai.