Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Visiškai baigta, — pagaliau sušuko jis ir pasilenkęs aukštomis skaisčiai raudonomis raidėmis užrašė savo pavardę kairiajame drobės kampe.

Lordas Henris priėjo arčiau ir ėmė įdėmiai žiūrinėti paveikslą. Iš tikrųjų tai buvo nuostabus meno kūrinys, ir panašumas buvo stulbinantis.

— Mielas bičiuli, nuoširdžiai sveikinu tave, — tarė jis. — Čia puikiausias portretas, nutapytas mūsų dienomis. Ponas Grėjau, prieikit ir pats pasižiūrėkit.

Vaikinas krūptelėjo, tartum iš sapno pažadintas.

— Ar jau tikrai baigta? — tyliai paklausė jis, lipdamas nuo pakylos.

— Visiškai baigta, — atsakė dailininkas. — Šiandien jūs puikiai pozavot. Aš jums be galo dėkingas.

— Čia mano nuopelnas, — įsiterpė lordas Henris. — Ar ne, ponas Grėjau?

Dorianas nieko neatsakė, tik abejingai nuėjo prie portreto ir atsisuko į jį. Pamatęs atsitraukė atgal, ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai. Akys nušvito džiaugsmu, tartum tik dabar būtų save atpažinęs. Nekrutėdamas, apstulbęs stovėjo ir nors neaiškiai girdėjo Holvordą kažką jam sakant, žodžių nesuprato. Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas. Ligi tol niekada šito nebuvo jautęs. Bezilio Holvordo komplimentai jam atrodydavo tartum perdėtas žavus draugiškumas. Išklausydavo jų, pasijuokdavo ir užmiršdavo. Jo būdo jie nepaveikė. Ir štai — lordas Henris Votonas, kuris taip neįprastai garbina jaunystę ir taip bauginančiai įspėja dėl jos trumpumo. Jo žodžiai sukrėtė Dorianą, ir dabar, kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį, lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Taip, ateis diena, kai jo veidas suvys ir susiraukšlės, akys apsiblaus ir užges, grakštus stomuo sulinks ir susmuks. Išblės lūpų raudonis, ir laikas pavogs jo plaukų auksą. Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs.

Taip begalvojant, aštrus skausmas it peiliu persmelkė jį, ir visos kūno ląstelės sudrebėjo. Akys patamsėjo ir virto ametistais, ašarų migla apniaukė jas. Jam rodėsi, kad jo širdį suspaudė ledinė ranka.

— Ar jums nepatinka? — galų gale sušuko Holvordas, mažumėlę įžeistas vaikino tylėjimo ir nesuprasdamas, ką tai reiškia.

— Be abejonės, jam patinka, — tarė lordas Henris. — Kam galėtų nepatikti? Čia vienas didžiausių šiuolaikinio meno kūrinių. Duosiu tau už jį tiek, kiek paprašysi. Būtinai noriu jį turėti.

— Jis, Hari, man nepriklauso.

— O kam?

— Žinoma, Dorianui, — atsakė dailininkas.

— Kaip jam pasisekė.

— Kaip liūdna! — tyliai tarė Dorianas Grėjus, vis dar neatitraukdamas akių nuo portreto. — Kaip liūdna! Aš pasensiu, pasidarysiu bjaurus ir baisus. O šis portretas visada liks jaunas. Niekada nebus senesnis, negu šią birželio dieną... O jeigu būtų atvirkščiai! Jei visada jaunas galėčiau likti aš, o portretas pasentų! Už tai... Už tai viską atiduočiau. Taip, nieko pasaulyje nepagailėčiau! Savo sielą atiduočiau!

— Vargu ar tau, Bezili, tokie mainai patiktų, — juokdamasis sušuko lordas Henris. — Tavo kūriniui jie būtų nenaudingi.

— Aš, Hari, labai ryžtingai pasipriešinčiau, — tarė Holvordas.

Dorianas Grėjus grįžtelėjo ir pažvelgė į jį.

— Tikiu, kad jūs, Bezili, priešintumėtės. Savo meną jūs branginat labiau negu draugus. Jums esu maža ką vertesnis už kokią pažaliavusios bronzos statulėlę. Vargu ar ir jos esu vertas.

Dailininkas apstulbęs žiūrėjo į jį. Keista buvo girdėti Dorianą šitaip kalbant. Kas nutiko? Jis atrodė ne juokais supykęs. Veidas buvo iškaitęs, skruostai liepsnojo.

— Taip, — tęsė jis. — Mane jūs mažiau branginat negu savo dramblio kaulo Hermį ar tą sidabrinį Fauną. Jie visada jums patiks. O kiek aš jums patiksiu? Tikriausiai tol, kol įsibrėš pirmoji raukšlė. Dabar žinau, kad praradęs grožį, kad ir koks jis būtų, prarandi viską. Jūsų paveikslas man tą atskleidė. Lordas Henris Votonas visiškai teisus. Jaunystė — vienintelis turtas. Kai pastebėsiu, jog senstu, nusižudysiu.

Holvordas išblyško ir pačiupo jo ranką.

— Dorianai! Dorianai! — sušuko jis. — Nekalbėkite šitaip. Niekada nesu turėjęs tokio draugo kaip jūs ir kito tokio niekada nebeturėsiu. Nejau pavydit daiktams? Juk jūs nuostabesnis už juos visus.

— Pavydžiu viskam, kieno grožis nemiršta. Pavydžiu portretui, kurį jūs nutapėt. Kodėl jam lemta išlaikyti tai, ką aš turiu prarasti? Kiekviena prabėganti akimirka kažką atima iš manęs ir kažką atiduoda jam. O, jeigu būtų atvirkščiai! Jei portretas galėtų keistis, o aš likčiau toks, koks esu! Kodėl jūs jį nutapėt? Kada nors jis tyčiosis iš manęs, siaubingai tyčiosis!

Karštos ašaros užtvindė jam akis, jis išplėšė ranką iš Holvordo, puolė ant kanapos ir įsikniaubė veidu į pagalves tartum melsdamasis.

— Čia tavo darbas, Hari, — su kartėliu tarė dailininkas.

Lordas Henris truktelėjo pečiais.

— Čia tikrasis Dorianas Grėjus — štai ir viskas.

— Ne, čia ne jis.

— Jeigu ne, tai kuo aš dėtas?

— Tau reikėjo išeiti, kai aš prašiau, — tyliai tarė dailininkas.

— Aš likau, kai tu paprašei, — atsakė lordas Henris.

— Hari, juk aš negaliu iš karto susivaidyti su dviem geriausiais savo draugais, bet judu abu privertėt mane nekęsti geriausio savo kūrinio, ir aš jį sunaikinsiu. Galų gale juk čia tik drobė ir dažai. Neleisiu jam įsibrauti į mūsų trijų gyvenimą ir jį sugriauti.

Dorianas Grėjus pakėlė nuo pagalvės auksaplaukę galvą ir atgręžė išblyškusį veidą ir ašarotas akis į Holvordą, o šis priėjo prie darbo stalo, kuris stovėjo po aukštu langu, uždengtu užuolaida. Ką jis ten veikė?

Jo pirštai, lyg ko ieškodami, grabinėjo tarp suverstų metalinių tūbelių, sudžiūvusių teptukų. Taip, jie ieškojo ilgos mentelės plonais ir lanksčiais lyg skustuvo ašmenimis. Pagaliau rado. Jis ketino suraižyti drobę.

Slopindamas raudą, vaikinas pašoko nuo kanapos, pripuolė prie Holvordo ir, išplėšęs mentelę jam iš rankos, nusviedė į dirbtuvės galą.

— Ne, Bezili, ne! — sušuko jis. — Tai būtų žmogžudystė.

— Džiaugiuosi, Dorianai, kad jūs galų gale įvertinot mano darbą, — šaltai tarė dailininkas, atsitokėjęs iš nustebimo. — Nebesitikėjau.

— Įvertinau? Aš, Bezili, jį įsimylėjau. Jis mano paties dalis. Jaučiu tą.

— Na ką gi, kai tik išdžiūsit, nulakuosiu jus, įrėminsiu ir nusiųsiu į namus. Tada ką tinkamas galėsit daryti su savimi.

Dailininkas perėjo per kambarį ir paskambino, kad atneštų arbatos.

— Jūs, Dorianai, be abejo, išgersit arbatos? Ir tu, Hari? O gal tu neigi tokius paprastus malonumus?

— Dievinu paprastus malonumus, — atsakė lordas Henris. — Jie paskutinis prieglobstis sudėtingiems žmonėms. Bet scenų nemėgstu, tik teatre jas pakenčiu. Jūs tikri puspročiai, abu! Įdomu, kas pasakė, kad žmogus — protingas gyvūnas. Tai labiausiai neapgalvotas apibrėžimas, koks gali būti. Daug ką žmogus turi, tik ne protą. Galų gale aš netgi džiaugiuosi, kad jis neturi proto, nors pageidaučiau, kad judu, vyručiai, dėl paveikslo nesikivirčytumėt. Verčiau tu, Bezili, man jį atiduotum. Tam kvailam berniūkščiui iš tikrųjų jo nė nereikia, o aš labai jo noriu.

— Jeigu jį ne man atiduosit, Bezili, — sušuko Dorianas Grėjus, — niekada jums to neatleisiu. Be to, nepakęsiu, kad mane vadintų kvailu berniūkščiu.

— Juk žinot, Dorianai, kad paveikslas jūsų. Dovanojau dar nepradėjęs tapyti.

— Taip pat žinot, ponas Grėjau, kad elgiatės kvailokai ir kad jums iš tikrųjų nėra nemalonu, kai kas primena jūsų nepaprastą jaunumą.