Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Dorianas Grėjus? Tai jo pavardė? — paklausė lordas Henris, eidamas per dirbtuvę prie Bezilio Holvordo.

— Taip, tai jo pavardė. Nenorėjau tau sakyti.

— O kodėl?

— Ak, negaliu paaiškinti. Kai man koks žmogus labai brangus, niekam nesakau, kas jis. Man atrodo, kad pasakydamas vardą, aš tarytum jo dalį atiduodu svetimam. Pamėgau slaptingumą. Turbūt tik jis tegali mūsų nūdienį gyvenimą padaryti mįslingą ar žavų. Paprasčiausias daiktas tampa nuostabus, jeigu tiktai jį slepi. Kai išvykstu iš Londono, niekada nesakau namiškiams, kur važiuoju. Jei pasakyčiau, visas malonumas dingtų. Prisipažįstu, tai kvailas įprotis, bet gyvenimui jis savotiškai teikia daug romantikos. Tikriausiai tau visa tai atrodo nepaprastai kvaila?

— Anaiptol, — atsakė lordas Henris, — anaiptol, mielas Bezili. Berods, tu užmiršai, kad aš vedęs, o santuoka patraukli tik tuo, kad apgaulę paverčia absoliučia būtinybe abiem pusėm. Niekada nežinau, kur mano žmona, o mano žmona niekada nežino, ką aš veikiu. Kai mudu susitinkam, — juk vis dėlto vakarieniaudami svečiuos ar viešėdami pas hercogą netyčia susitinkam, — rimčiausiais veidais pasakojam vienas antram absurdiškiausias istorijas. Mano žmona puikiai sugeba tą daryti, tiesą sakant, daug geriau už mane. Ji niekada nesupainioja datų, o aš visada įkliūnu. Bet sugavusi mane, ji nekelia triukšmo. Kartais man norisi, kad ji triukšmautų, bet ji tik juokiasi iš manęs.

— Negaliu pakęsti, kai tu, Hari, taip kalbi apie savo vedybinį gyvenimą, — tarė Bezilis Holvordas, dideliais žingsniais eidamas prie durų, vedančių į sodą. — Neabejoju, kad esi tikrai labai geras vyras, tačiau baisiausiai droviesi savo dorybių. Keistas tu žmogus. Niekada nepasakai ko doro, bet niekada nepadarai ko blogo. Tavo cinizmas — paprasčiausiai poza.

— Poza paprasčiausiai tėra natūralumas, be to, tai pati įkyriausia iš visų man žinomų pozų, — juokdamasis sušuko lordas Henris.

Abu vyrai išėjo į sodą ir susėdo ant ilgo bambukinio suolo, kuris stovėjo aukšto laurų krūmo pavėsyje. Saulės šviesa slydo blizgančiais lapais. Žolėje virpėjo baltos saulutės.

Po valandėlės lordas Henris išsitraukė laikrodį.

— Man jau laikas, Bezįli, — sumurmėjo jis, — tačiau prieš išeidamas būtinai noriu, kad atsakytum į mano klausimą.

— Kokį klausimą? — paklausė dailininkas, įbedęs žvilgsnį į žemę.

— Puikiai žinai.

— Nežinau, Hari.

— Ką gi, pasakysiu. Noriu žinoti, kodėl neduosi į parodą Doriano Grėjaus portreto. Noriu žinoti tikrąją priežastį.

— Aš ją pasakiau.

— Ne, nieko panašaus. Sakei — dėl to, kad per daug savęs įdėjai į paveikslą. Bet juk tai vaikiška.

— Hari, — tarė Bezilis Holvordas, žvelgdamas jam tiesiai į akis, — kiekvienas portretas, nutapytas su įsijautimu, yra paties dailininko, o ne pozuotojo portretas. Pozuotojas — grynas atsitiktinumas, dingstis. Ne jį atvaizduoja dailininkas, spalvotoje drobėje dailininkas atvaizduoja pats save. Portrete, ko gero, būsiu atskleidęs savo sielos paslaptį, todėl ir nenoriu jo rodyti.

Lordas Henris nusijuokė.

— O kokia ta paslaptis? — paklausė jis.

— Tau pasakysiu, — atsakė Holvordas, tačiau atrodė suglumęs.

— Nekantriai laukiu, Bezili, — nerimo bičiulis, žiūrėdamas į jį.

— Ak, Hari, iš tiesų ne kažin ką tegaliu pasakyti, — tarė dailininkas, — be to, vargu ar suprasi mane. Gal net nepatikėsi.

Lordas Henris nusišypsojo, pasilenkęs nuskynė pievoje rausvažiedę saulutę ir ėmė atidžiai ją žiūrinėti.

— Tikrai suprasiu, — atsakė jis, įdėmiai žvelgdamas į mažą auksinį diską su baltomis plunksnelėmis. — Viskuo galiu patikėti, kad tiktai būtų neįtikėtina.

Vėjas nupurtė nuo medžių kelis žiedus, sunkios alyvų kekės tartum žiedų žvaigždynai lingavo slogiame ore. Prie namo sienos ėmė čirkšti žiogas, ir ilgas plonas laumžirgis lyg mėlynas siūlas praplaukė pro šalį, plasnodamas rusvais perregimais sparnais. Lordas Henris tarėsi girdįs, kaip plaka Bezilio Holvordo širdis, ir susidomėjęs laukė, kas bus toliau.

— Buvo taip, — palūkėjęs prašneko dailininkas. — Prieš du mėnesius dalyvavau pokylyje ledi Brendon namuose. Juk žinai, mes, vargšai menininkai, turim kartkartėmis pasirodyti žmonėms, kad primintume nesą laukiniai. Su vakarine eilute ir baltu kaklaraiščiu kiekvienas žmogus, kaip tu kartą sakei, net ir biržos makleris, gali būti laikomas kultūringu. Ką gi, buvau svetainėje jau gal dešimt minučių, šnekėjausi su apkūniomis išsipusčiusiomis senyvomis damomis bei nuobodžiais akademikais ir staiga pajutau, kad kažkas žiūri į mane. Atsigręžiau ir pirmą sykį išvydau Dorianą Grėjų. Kai mudviejų akys susitiko, pajutau, kad blykštu. Keista baimė apėmė mane. Supratau sutikęs žmogų, kurio asmenybė tokia kerinti, kad jis, jei tik nesipriešinsiu, gerte sugers mano prigimtį, mano sielą, net mano meną. Niekada gyvenime nenorėjau pašalinės įtakos. Tu, Hari, žinai, koks aš nepriklausomas iš prigimties. Visada buvau pats sau viešpats, bent tol, kol sutikau Dorianą Grėjų. Paskui... bet nemoku tau paaiškinti. Tarsi koks balsas būtų sakęs, jog atsidūriau ant baisios savo gyvenimo krizės slenksčio. Mane pagavo keistas jausmas, rodėsi, kad Likimas man žada nepaprastų džiaugsmų ir nepaprastų sielvartų. Aš pabūgau ir jau gręžiausi eiti iš svetainės. Ne sąžinė privertė mane taip elgtis, tai buvo savotiškas bailumas. Nesiginsiu — bandžiau pabėgti.

— Iš teisybės, Bezili, sąžinė ir bailumas tas pats. Sąžinė, tai firmos ženklas. Štai ir viskas.

— Netikiu tuo, Hari, ir netikiu, kad tu taip manytum. Šiaip ar taip, kokie ten buvo mano motyvai, o galėjo būti ir išdidumas, nes esu labai išdidus, aš iš tikrųjų pasukau durų link. Ten, žinoma, susidūriau su ledi Brendon. „Ponas Holvordai, nejaugi ketinat taip anksti pabėgti?“— suspigo jinai. Juk prisimeni, koks keistas ir šaižus jos balsas?

— Taip, išskyrus grožį, ji visais atžvilgiais panaši į povą, — pasakė lordas Henris, ilgais nervingais pirštais pešiodamas saulutės žiedą.

— Negalėjau jos atsikratyti. Ji nusivedė mane prie kilmingųjų, prie žvaigždėmis ir ordinais apsisagsčiusių ponų, prie senyvų damų milžiniškomis tiaromis ir papūgų nosimis. Vadino mane brangiausiu savo draugu. Nors tik vieną sykį buvom iš viso matęsi, ji užsimanė rodyti mane lyg kokią žymenybę. Tuo metu, man regis, kažkoks mano paveikslas turėjo didžiulį pasisekimą, bent jau pigūs laikraštukai apie jį buvo prirašyti, o mūsų devynioliktame amžiuje tai lygu nemirtingumui. Staiga kaktomuša susidūriau su tuo vaikinu, kurio asmuo buvo taip keistai mane sujaudinęs. Stovėjom beveik liesdami vienas kitą. Mūsų akys vėl susitiko. Pasielgiau beprotiškai, paprašęs ledi Brendon mane supažindinti su juo. O gal tai ir nebuvo beprotybė. Šitai tiesiog buvo neišvengiama. Mes ir nesupažindinti būtume pradėję šnekėtis. Neabejoju. Ir Dorianas man tą patį sakė. Jis taip pat pajuto, kad mudviem lemta pažinti vienas antrą.

— O kaip ledi Brendon apibūdino tą žavų jaunuolį? — paklausė bičiulis. — Juk ji mėgsta greitai duoti tikslų kiekvieno savo svečio precis 6 . Prisimenu, kaip sykį jinai privedė mane prie irzlaus seno džentelmeno raudonu veidu, apsikarsčiusio ordinais ir juostomis, ir ėmė kuždėti man į ausį tragišku balsu, kurį tikriausiai puikiai girdėjo visi, buvę kambaryje, baisiausiai stulbinančius dalykus. Aš pabėgau. Mėgstu pats perprasti žmones. Tačiau ledi Brendon su savo svečiais elgiasi lyg aukcionatorius su prekėmis. Ji arba išnarsto kiekvieną kaulelį, arba iškloja apie juos viską, tik nepasako to, ką jums rūpi sužinoti.