Kate Moss: Labirintas

Sudorojusi visą šventagaršvės derlių, Alaisa apsidairo, ar čia yra dar ko nors naudingo. Ji pastebi šiek tiek tolėliau prieš srovę augančią vaistinę taukę. Keisti augalo lapai dygsta tiesiai iš stiebo, kekėmis telkiasi varpelio formos rožiniai ir purpuriniai žiedai. Taukė padeda gyti sumušimams, žaizdoms, suaugti kaulams. Dar šiek tiek atidėjusi pusryčius, Alaisa vėl pasiima įrankius ir kimba į darbą. Ji sustoja tik visiškai pripildžiusi krepšį ir sunaudojusi visas audeklo skiautes.

Nunešusi krepšį ant kranto, ji atsisėda po medžiais ir ištiesia kojas. Nugaroje, pečiuose ir pirštuose jaučiasi stingulys, tačiau ji patenkinta savo darbo vaisiais. Ji pasilenkia į priekį ir pasiima iš drevės Žako parūpintą vyno ąsotį. Dusliai paukštelėjęs iš kakliuko ištrūksta kamštis. Šaltam skysčiui nubėgant liežuviu ir gerkle, Alaisą nukrečia šiurpulys. Ji išvynioja šviežios duonos kepalą ir atsilaužia gabalą. Keistai sumišę, tačiau malonūs kviečių, druskos, upės vandens ir laukinės žolės skoniai. Ji negalėtų įsivaizduoti geresnio valgio.

Dangus jau nusidažė šviesiai mėlynai, lyg neužmirštuolių žiedlapiai. Alaisa suvokia, kad prabėgo nemažai laiko, kai ji išėjusi. Tačiau stebėdama saulės spindulių žaismą vandens bangelėse, vėjui glostant odą, ji visiškai nenori skubėti atgal į Karkasonės gatvių erzelį ir ankštą namų erdvę. Ramindama save, kad užtruks dar tik keletą akimirkų, atsigula ant žolės ir užsimerkia.

*

Alaisą pažadina aukštai čirškiantis paukštis.

Ji staigiai atsisėda. Žvelgdama į medžių lajos šešėliuose mirguliuojančius saulės spindulius, ji negali atsiminti, kur esanti. Staiga jai sugrįžta atmintis.

Apimta išgąsčio ji pašoka ant kojų. Saulė jau aukštai giedrame danguje. Jos jau ilgai nėra namuose. Kas nors tikrai bus jos pasigedęs.

Skubėdama kuo greičiau susidėti daiktus, Alaisa greitai nuplauna įrankius upės vandenyje ir pašlaksto drobės atraižas, kad neišdžiūtų augalai. Ji jau buvo benusigręžianti, kai žvilgsnis užkliūva už kažko, įstrigusio nendrėse. Daiktas atrodo lyg rąstas ar didelės šakos drūtgalis. Alaisa pridengia nuo saulės akis ir nustemba, kaip nepastebėjusi jo anksčiau.

Upės srovėje plūduriuojantis daiktas visiškai nepanašus į kietą medį, jis juda pernelyg lengvai ir greitai. Alaisa palinksta arčiau.

Dabar ji jau įžiūri, kad daiktas sunkios tamsios medžiagos, išburkęs vandenyje. Minutėlę padvejojus, smalsumas ima viršų ir ji brenda į vandenį, dabar jau giliau, už seklumos, į tamsią sraunios upės vagą. Brendant giliau vanduo vis šaltėja. Alaisa stengiasi išlaikyti pusiausvyrą. Vandeniui skalaujant blyškias lieknas šlaunis ir jau siekiant sijono kraštus, Alaisa stengiasi kojų pirštais apčiuopti atramą dumbliname upės dugne.

Ji jau įsibridusi beveik iki upės vidurio, kai staiga sustoja — ima pašėlusiai daužytis širdis, delnus išpila išgąsčio prakaitas.

— Payre Sant , šventasis tėve, — išsprūsta žodžiai.

Upėje veidu į dugną plūduriuoja vyro kūnas, aplink jį vandens paviršiuje išsidraikęs apsiaustas. Alaisa sunkiai nuryja išgąstį. Vyriškis dėvi rudo aksomo palaidinę aukšta apykakle, apkraštuotą juodo šilko juosta ir siuvinėtą auksiniais siūlais. Po vandeniu ji įžiūri žvilgant auksinę grandinėlę, o gal apyrankę. Vyras be galvos apdangalo, tad matyti jo juodi garbanoti plaukai su žilomis sruogomis. Atrodo, lyg jis būtų pasirišęs kaklą raudonu kaspinu ar kažkuo panašiu.

Ji žengia dar arčiau. Pirmiausia ji pagalvoja, kad vyras tamsoje paslydo, įkrito į upę ir paskendo. Ji jau buvo besiekianti lavono, tačiau jos ranka sustoja — vyro galva kažkaip keistai klesčioja vandenyje. Ji giliau įkvepia, lyg stengtųsi įveikti plūduriuojančio negyvėlio sukeltą baimę. Kartą ji jau matė skenduolį. Išpampęs jūreivio kūnas išburkusia oda, visas išmėtytas mėlynomis ir purpurinėmis gyjančius sumušimus primenančiomis dėmėmis. Tačiau šis negyvėlis visiškai kitoks, neįprastas.

Atrodo, gyvybė šį vyrą apleido dar prieš atsiduriant vandenyje. Jo negyvos rankos ištiestos į priekį, lyg vyras mėgintų plaukti. Kairioji ranka, nešama srovės, plaukia artyn. Akį patraukia kažkas ryškaus ir spalvingo, visiškai negiliai po vandeniu. Toje vietoje, kur turėtų būti nykštys, matyti netaisyklingos formos žaizda, panaši į apgamą, savo raudoniu ryškiai atsispindinti nuo išbalusios odos. Ji pažvelgia į negyvėlio kaklą.

Alaisa pajunta nevalingai linkstant kelius.

Viskas aplinkui pradeda pamažu suktis, šokčioti ir siūbuoti, lyg atsidūrus audringoje jūroje. Šerpetota raudona juosta, kurią ji palaikė apykakle ar kaspinu, iš tiesų yra gilus pjūvis, besidriekiantis nuo vyro kairiojo užausio visa pasmakre ir beveik atskiriantis galvą nuo kūno. Pjūvio pakraščiais besidraikančios odos atplaišos po vandeniu atrodo žalsvos. Žaizdoje knibžda sidabrinių avižėlių ir storų juodų siurbėlių, puotaujančių netikėtu grobiu.

Akimirką Alaisai atrodo, kad liovėsi plakti širdis. Sukrėtimas nė kiek ne mažesnis už išgąstį. Greitai apsigręžusi ji leidžiasi bėgte į krantą, slysta ir klumpa vandenyje, trokšdama atsidurti kuo toliau nuo aptikto kūno. Ji jau permirkusi iki pat juosmens, išmirkusi ir apsunkusi suknia pinasi aplink kojas, traukia į dugną.

Upė atrodo dvigubai platesnė. Besirungdama su srove dėl saugaus kranto, ji pajunta artėjant ūmų šleikštulį ir nebegali susivaldyti. Vynas, apvirškinta duona, upės vanduo...

Pusiau eidama, pusiau ropomis pagaliau pasiekia aukštesnę kranto vietą ir medžių šešėlyje griūna ant žemės. Galva sukasi, perši išdžiūvusią burną, tačiau ji suvokia turinti nešdintis. Alaisa pamėgina atsistoti, tačiau kojos lyg tuščiavidurės ir visiškai nenori laikyti. Tvardydamasi, kad nepravirktų, ji nubraukia burną atgalia plaštaka ir pasilaikydama medžio kamieno dar sykį mėgina atsistoti.

Šį kartą jai pavyksta išsilaikyti ant kojų. Drebančiomis rankomis nukabinusi nuo šakos apsiaustą, Alaisa purvinomis kojomis šiaip ne taip įsispiria į apavą. Tuomet, pamiršusi visa kita, ji leidžiasi mišku namo, lyg ją vytųsi visas pragaras.

*

Vos išėjusią iš miško į atvirą pelkę, Alaisą pasitinka tvoskiantis karštis. Saulė, atrodo, erzina ją gnaibydama kaklą ir skruostus. Šiluma sukvietė uodus ir kitus vabzdžius, būriais besisukančius virš stovinčio vandens akivarų abipus tako, kuriuo klupdama skubėjo išeiti iš nesvetingos žemės Alaisa.

Išvargusios kojos atsisako paklusti, dusulys gniaužia gerklę ir krūtinę, tačiau Alaisa bėga nesustodama. Ji galvoja tik apie tai, kaip atsidurti kuo toliau nuo negyvėlio ir kuo greičiau pranešti tėvui.

Užuot grįžusi keliu, kuriuo atėjo — dabar šie vartai jau gali būti užrakinti, — Alaisa nejučiomis pasuka link San Viseno ir Rodezo vartų, jungiančių priemiestį su Karkasone.

Gatvėse pilna žmonių ir Alaisa turi brautis į priekį. Artėjant prie miesto, vis garsiau aidi gyvenimui atsibundančio pasaulio klegesys, jis vis atkakliau skverbiasi į ją. Alaisai norisi užsikimšti ausis ir galvoti tik apie tai, kaip kuo greičiau atsidurti prie vartų. Melsdama nusilpusias kojas pakentėti, Alaisa juda į priekį.

Per petį paplekšnoja moteris.

— Ponia, jūsų galva... — sako ji tyliai. Balsas malonus, tačiau atrodo, kad atsklinda iš labai toli.

Prisiminusi, kad jos plaukai palaidi ir išsidraikę, Alaisa sparčiai užsimeta ant pečių apsiaustą ir drebančiomis nuo sukrėtimo bei nuovargio rankomis užsideda gobtuvą. Pasilenkusi į priekį ji pamėgina po apsiaustu paslėpti suknelę ir dumblo, vėmimo bei upės augalų paliktas žymes.