Kate Moss - Labirintas

Iš anglų kalbos vertė

Dalius Kaminskas

Turinys

Autorės įvadas

Įžanga

Aukštutinis miestas

Knygų saugotojai

Sugrįžimas į kalnus

Epilogas

Išnašos

Mano tėvui, Richardui Mosse’ui, doram žmogui, šių laikų ševaljė

Gregui, kaip visuomet, už viską, kas buvo, yra ir dar bus

AUTORĖS ĮVADAS

Pastabos apie istoriją

1208 m. kovą popiežius Inocentas III pašaukė į kryžiaus žygį prieš Langedoko krikščionis. Dabar jie dažniausiai vadinami katarais. Jie patys save vadino Bons Chretiens — „geraisiais krikščionimis“, Bernardas Klervietis mini albigiečius, inkvizitorių užrašuose jie įvardijami kaip heretici . Popiežius Inocentas siekė išvaryti katarus iš Pietų Prancūzijos — Le Midi — ir čia atkurti Katalikų bažnyčios valdžią. Kryžiaus žygyje dalyvavę Šiaurės Prancūzijos didikai suprato galėsią pasipelnyti, užimti naujas valdas ir sustiprinti prekybines pozicijas pavergdami laisvamanius Pietų kilminguosius.

Jau besibaigiant XI a. karo žygiai tapo svarbia viduramžių krikščionybės atspirtimi. Per ketvirtąjį kryžiaus žygį 1204 m., Žaros apsiausties metu, kryžiuočiai atgręžė savo ginklus prieš bendratįkius — pirmą kartą Europos žemyne šventasis karas buvo paskelbtas krikščionims. Katarams persekioti 1233 m. juodaskvernių dominikonų rūpesčiu buvo įsteigta inkvizicija.

Nepaisant Katalikų bažnyčios ir kai kurių kryžiaus žygio vadeivų, pavyzdžiui, Simono de Monforo, brukamų religinių argumentų, kryžiaus žygis prieš albigiečius tebuvo grobikiškas karas, savaip pakreipęs šalies, dabar vadinamos Prancūzija, raidą. Sunaikinus Pietų nepriklausomybę, žlugo jų tradicijos, vertybės, pakito gyvensena.

Viduramžių dokumentuose nerasime minint katarų ar kryžiaus žygių. Kariuomenė vadinta Sostu, arba l’Ost oksitanų kalba. Tačiau nūdien šios sąvokos gerai pažįstamos, tad pasitelkiau jas siekdama didesnio aiškumo.

Pastabos apie kalbą

Viduramžiais langue d’Oc (oksitanų kalba) — iš jos kilo Langedoko, arba „oc kalbos krašto“, pavadinimas — kalbėta Prancūzijos pietuose, nuo Provanso iki Akvitanijos. Šia kalba taip pat kalbėta krikščionių Jeruzalėje, kryžiuočių nuo 1099 m. užkariautuose kraštuose, kai kuriose Šiaurės Ispanijos ir Šiaurės Italijos dalyse. Oksitanų kalba glaudžiai susijusi su provansalų ir katalonų kalbomis.

XIII a. šiuolaikinės prancūzų kalbos pirmtake oil kalba (langue doil) kalbėta šiaurinėje dabartinės Prancūzijos teritorijoje.

1209 m. prasidėjus Šiaurės invazijai Pietuose, prancūzų didikai primetė savo kalbą užkariautiems kraštams. Nuo XX a. vidurio prasidėjo oksitanų kalbos atgimimas, kurį paskatino rašytojai, poetai, istorikai — Renė Nelli, Jeanas Duvernoy, Dėodat Rochė, Michelis Roąuebert’as, Anne Brenon, Claude’as Marti ir kiti. Rašant šią knygą, Karkasonės Aukštutiniame mieste — La Cite — veikė dvikalbė oksitanų ir prancūzų kalbų mokykla, kelio ženkluose miestų ir teritorijų pavadinimai buvo rašomi ir prancūziškai, ir oksitaniškai.

„Labirinte“, siekdama atskirti Pays d’Oc — Oksitanijos — gyventojus nuo įsibrovėlių prancūzų, vartojau atitinkamai oksitanų arba prancūzų kalbą. Dėl to kai kurie vietovardžiai kartais rašomi dvejopai — prancūzų ir oksitanų kalbomis (Karkasonė ir Karkasona, Tulūza ir Toloza ir kt.).

Poezijos ištraukos ir posakiai cituojami iš Proverbes & Dictons de la langue d’Oc (surinko abatas Pierre’as Trinquier) ir iš 33 Chants Populaires du Languedoc.

Viduramžių oksitanų kalbos ir dabartinės kalbos rašyba, žinoma, skiriasi. Siekdama nuoseklumo, dažniausiai rėmiausi Andrė Lagarde’o parengtu oksitanų-prancūzų kalbų žodynu La Planqueta. Knygos pabaigoje pateikiamas nedidelis žodynėlis.

Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins.

Jn 8, 32

L’histoire est un roman qui a ete, le roman est une histoire qui auraitpu etre.

Istorija — tai romanas, kuris iš tiesų buvo. Romanas — tai istorija, kuri galėjo būti.

E. ir J. de Goncourt’ai

Ten perdu, jhamai se recobro.

Prarastas laikas niekuomet negrįžta.

Viduramžių oksitanų patarlė

ĮŽANGA I

Sularako viršukalnė

Sabarto kalnai

Pietvakarių Prancūzija

2005 M. LIEPOS 4 D., PIRMADIENIS

Dilbio apačia nuvinguriavusi kraujo srovelė atrodo tarsi raudona siūlė baltoje rankovėje.

Alisa iš pradžių nekreipia dėmesio manydama, kad tai musė. Kasinėjimuose vabzdžiai — kaip ir kitos žalingos darbo sąlygos. Pakilus kalnu aukščiau, kur ji šiuo metu dirba, jų kažkodėl daugiau negu pagrindinėje kasinėjimų aikštelėje apačioje. Kraujo lašas nuvarva ant nuogos kojos, ištykšdamas tarsi fejerverkas danguje Laužų naktį.

Šį kartą ji žvilgteli — žaizda vidinėje alkūnės pusėje vėl atsivėrė. Giliai įpjauta, visai nenori gyti. Atsidususi ji geriau prispaudžia prie odos plaušinį tvarstį ir pleistrą. Nulaižo rausvą dėmelę nuo riešo — juk niekas nemato. Iš po kepurėlės išslysta cukranendrių cukraus spalvos plaukai. Ji sukiša sruogas už ausų ir nusišluosto kaktą nosinaite, tada vėl tvirtai suriša plaukus.

Dėmesys išblaškytas. Alisa atsistoja, ištiesia lieknas, švelniai įdegusias kojas. Apsivilkusi nurėžtais džinsiniais šortais, prigludusiais baltais berankoviais marškinėliais ir su kepuraite ji atrodo lyg paauglė. Anksčiau tai erzindavo, tačiau bėgant metams pastebėjo: atrodydama jaunesnė, negu yra, įgyja pranašumą. Vienintelė puošmena — dailūs sidabro auskarai, spindintys tarsi žvaigždutės.

Alisa atsuka gertuvės kamštį. Vanduo sušilęs, tačiau ji pernelyg ištroškusi, todėl geria dideliais gurkšniais. Apačioje virš duobėto kelio ore mirguliuoja karštis. Virš jos — bekraštis mėlynas dangus. Be atokvėpio savo sutartines čirpina išdžiūvusioje žolėje pasislėpusios cikados.

Pirėnuose ji pirmą kartą, tačiau jaučiasi beveik kaip namie. Girdėjusi, kad žiemą dantytas Sabarto kalnų keteras užkloja sniegas. Pavasarį uolynai, kiek akis užmato, pasipuošia iš slėptuvių pasirodžiusiais trapiais rausvais, violetiniais ir baltais žiedais. Vasaros pradžioje sužaliuoja geltonais vėdrynais apkaišytos ganyklos. Tačiau dabar saulė privertė atsitraukti visą gyvastį, visa, kas buvo žalia, parudo. Graži vieta, pamano ji, tačiau nesvetinga. Pilna paslapčių, per daug mačiusi, per daug slepianti, neturinti ramybės.

Žemiau tarp atšlaičių įsikūrusioje pagrindinėje stovykloje, didžiulėje brezento pavėsinėje, būriuojasi Alisos bendradarbiai. Ji net įžiūri Šeilą firminiais juodais drabužiais. Keista, kad jie nebedirba. Pertraukai dar gerokai per anksti, tačiau matyti, kad drausmė truputėlį pašlijusi.

Šis darbas varginamai kruopštus ir monotoniškas: kasti, grandyti, rūšiuoti, užrašinėti. Kol kas rezultatai pernelyg menki, kad atsvertų pastangas. Pavyko rasti vos keletą ankstyvųjų viduramžių puodynių ir dubenų šukių, kelis dvylikto amžiaus pabaigos ar trylikto pradžios strėlių antgalius, tačiau neaptikta jokių ankstyvojo akmens amžiaus gyvenvietės — kasinėjimų tikslo — pėdsakų.

Alisa panūsta nusileisti pas bičiulius ir bendradarbius, kad galėtų susitvarkyti tvarstį. Gelia žaizdą, nuo tupinėjimo maudžia blauzdas, pečių raumenys pernelyg įsitempę. Tačiau ji žino, kad sustojus vėliau vėl reikėtų įsibėgėti.

Norėtųsi tikėti, kad dar aplankys sėkmė. Jau gerokai anksčiau ji pastebėjo kažką žibant iš po didžiulio, į kalno šlaitą besiremiančio riedulio — švaraus ir tvarkingo, lyg jį čia būtų rūpestingai padėjusi milžino ranka. Kol kas ji dar negali įžiūrėti, koks tai daiktas, nei apčiuopti, kokio jis dydžio. Tačiau ji kasa jau visą rytą — nesinori tikėti, kad dar ilgai užtruks, kol jį pasieks.