Kate Moss: Labirintas

Alisa, kilstelėjusi virpančią vienišą liepsnelę aukščiau, įsižiūri. Nerimą kelia keistai pažįstamas jausmas, kurio ji nepajėgia įvardyti. Jau pasirengusi leistis laipteliais, Alisa pastebi rašmenis palubės akmenyje. Palinkusi į priekį ji mėgina perskaityti. Iškaitomi tik pirmieji trys žodžiai ir paskutinė raidė — galbūt N, o gal H. Kiti rašmenys suirę arba nugremžti. Alisa pirštais nutrina nešvarumus ir perskaito balsu. Urvo tyloje grėsmingai, priešiškai nuskamba aidas.

— P-A-S A P-A-5... pas a pas .

Žingsnis po žingsnio? Žingsnis po žingsnio kur? Iš pasąmonės atvilnija gležnas atsiminimas, tarsi seniai pamirštos dainos motyvas. Ir vėl išnyksta.

— Pas a pas, — sušnibžda ji dar kartą. — Ką tai galėtų reikšti? Malda? Perspėjimas? Jokios prasmės, nežinant, kas toliau.

Suirzusi ji atsitiesia ir pradeda leistis laipteliais. Smalsumas nugali blogą nuojautą. Gležnas nuogas rankas nusėja žąsies oda — nežinia, ar tai nerimas, ar urvo šaltis.

Alisa pakelia žiebtuvėlį aukščiau, norėdama geriau pasišviesti, kad nepaslystų ir nieko nenuverstų. Ties paskutiniu laipteliu ji stabteli. Giliai įkvepia ir žengia į klampią tamsą. Ji vos tegali įžiūrėti galinę menės sieną.

Iš tolo sunku pasakyti ką tikro, tačiau atrodo, lyg menės siena išmarginta nupieštais, o gal išraižytais dideliais apskritimais ir lankais. Tačiau tai gali būti ir šviesos ar liepsnos sukeliamų šešėlių žaismas. Priešais sieną tarsi altorius įrengta maždaug keturių pėdų aukščio akmeninė pakyla.

Neatitraukdama žvilgsnio nuo sienos marginių, stengdamasi neišbarstyti nešulių, Alisa palinksta į priekį. Dabar ji aiškiau įžiūri ornamentą. Atrodo kaip labirintas, tačiau atmintis kužda kažką esant ne taip. Tai negali būti labirintas. Linijos neveda į vidurį, kaip turėtų būti. Blogai nupiešta, įsitikinusi Alisa. Ji negalėtų paaiškinti kodėl, tačiau neabejoja esanti teisi.

Žvilgsniu naršydama labirintą, Alisa pamažu eina. Koja ant grindų užkliudo kažką kieta. Pasigirsta duslus bumbtelėjimas, kažkas nurieda šalin. Turbūt kažkas nuvirto.

Alisa žvilgteli žemyn.

Kojos pradeda drebėti. Blyški liepsnelė rankoje suvirpa. Išgąstis užgniaužia kvapą. Alisa stovi ties negilaus kapo kraštu. Šis kapas — tai visai nedidelė įduba žemėje. Kape — dveji griaučiai, kadaise gyvenusiųjų palaikai. Laikas visiškai nubalino kaulus. Vienos kaukolės akiduobės nebyliai įsistebeilijusios į ją. Kita kaukolė — ką tik nublokšta į šalį spyrio — guli tarsi nusukusi savo žvilgsnį į šoną.

Palaikai sudėti greta vieni kitų, atgręžti į altorių, kaip ir raižiniai. Simetriška ir tvarkinga, tačiau kapas visiškai neskleidžia jokios ramybės. Nesijaučia jokios rimties. Vienos iš kaukolių skruostikauliai sutraiškyti, įgrūsti, lyg ji būtų kaukė iš papjė mašė. Keletas kito skeleto šonkaulių išplėšti ir skausmingai styro tarsi nudžiūvusios medžio šakos.

Jie nebepavojingi . Pasiryžusi nepasiduoti baimei, Alisa prisiverčia pritūpti, saugodamasi nieko neužkliudyti. Žvilgsniu ji perbėga per kapą. Tarp skeletų guli kardas apmūsojusia geležte. Mėtosi kelios audinio skiautės. Greta guli virvele užrišamas odinis maišelis, kuriame tilptų nedidelė dėželė ar knyga. Alisa sustingsta. Ji tikra, kad visa tai jau matė, tačiau atmintis atsisako prabilti.

Vieno iš skeletų rankoje, tarsi žnyplėse, suspaustas mažas apvalus daiktas. Nedaug trūko, kad būtų nepastebėjusi. Nesvarstydama, ar elgiasi tinkamai, ji greitai išsitraukia iš kišenės pincetą. Pasilenkusi ji kruopščiai išlaisvina radinį ir pakėlusi jį prie liepsnos atsargiai nupučia dulkes, kad būtų geriau matyti.

Tai mažas akmens žiedas, paprastas, niekuo neypatingas, glotniu, lygiu paviršiumi. Jis taip pat atrodo keistai pažįstamas. Alisa pažvelgia iš arčiau. Vidinėje pusėje kažkas išraižyta. Iš pradžių ji pamano, kad tai kažkoks antspaudas. Staiga ji suvokia. Kilsteli akis į ženklus ant menės galinės sienos, paskui pažvelgia į žiedą.

Viskas atitinka.

Alisa nedievobaiminga. Ji netiki rojumi ir pragaru, netiki nei Dievu, nei velniu, nei esą šiuos kalnus apsėdusiomis būtybėmis. Tačiau pirmą kartą gyvenime ji patiria užplūstant nepaaiškinamą antgamtišką jausmą, pranokstantį visą jos patyrimą ar gebėjimą suvokti. Ji pajunta piktą valią skverbiantis pro apavo padus, lendant po oda, braunantis į mintis.

Alisos narsa gęsta. Urvas staiga padvelkia šalčiu. Šaltis užgniaužia gerklę, sustingdo kvėpavimo takus. Sukaupusi jėgas, ji atsistoja. Jai nedera būti šioje senvietėje. Ji beprotiškai norėtų ištrūkti iš menės, kuo toliau nuo smurto ženklų ir mirties tvaiko, į saugią šiltos saulės atokaitą.

Per vėlu.

Kažkur virš jos ar už nugaros — ji nebegali suprasti — pasigirsta žingsniai. Uždaroje erdvėje skardena garsas, atšokdamas nuo akmeninio olos paviršiaus. Kažkas artinasi.

Alisa, apimta išgąsčio, greitai atsigręžia. Žiebtuvėlis iškrinta. Urvas paskęsta tamsoje. Ji mėgina bėgti, tačiau tamsoje visiškai nesiorientuoja, negalėtų netgi surasti kelio atgal. Ji suklumpa. Kojos nebeklauso.

Alisa krinta žemėn, žiedas nuskrieja atgal į kaulų krūvą — savo ankstesnę buveinę. II

Los Seresas

Pietvakarių Prancūzija

Už kelių mylių paukščio skrydžio į rytus, apleistame Sabarto kainų kaime, prie kruopščiai nupoliruoto tamsaus medinio stalo sėdi aukštas, prakaulus vyras blyškiu drabužiu.

Patalpoje didelėmis keturkampėmis kalnų raudonžemio spalvos plytelėmis klotomis grindimis ir aukštomis lubomis, nepaisant lauke tvyrančio karščio, vėsu. Vienintelio lango langinės uždarytos, tad viduje tamsu, tik nedidelį lopinėlį apšviečia ant stalo stovinti alyvinė lempa. Greta jos — beveik iki briaunos raudono skysčio pripildytas stiklas.

Ant stalo pažirę keletas sunkaus kreminės spalvos popieriaus lapų, eilutė po eilutės prirašytų dailia rašysena juodu rašalu. Kambaryje tylu, tesigirdi plunksnakočio krebždesys ir ledukų skimbčiojimas į stiklą, kai rašantysis kartkarčiais gurkšteli. Tvyro švelnus alkoholinio gėrimo ir vyšnių aromatas. Laikrodžiui skaičiuojant laiko tėkmę, vyras sustoja atokvėpio, pamąsto ir vėl įninka rašyti.

Po mūsų liks tik atminimas apie tai, kas buvome ir ką padarėme. Tik atspaudas — daugiau nieko. Daug sužinojau, įgijau nemažai išminties. Tačiau ar pakeičiau ką nors? Nežinau. Pas a pas, se va luenh. Žingsnis po žingsnio laikas eina tolyn.

Mačiau, kaip vasaros auksas pakeičia pavasario žalumą, kaip rudens varį nutvilko žiemos baltuma. Blėstant šviesai regėjau tai ir nuolat klausiau savęs — dėl ko? Jei būčiau žinojęs, ką reiškia gyventi tokioje vienumoje, tapti gimimo, gyvenimo ir mirties rato liudytoju, ką būčiau daręs tuomet? Alaisa, mano vienatvės našta — nepakeliamai skaidri. Visas gyvenimas prabėgo palikęs širdyje tuštumą. Ji plito bėgant metams ir dabar aš joje jau nebeaptinku širdies.

Stengiausi tesėti tau duotus pažadus. Vienas išpildytas, kitas — dar ne. Vienas pažadas dar netesėtas. Jaučiu tave esant kažkur greta. Regis, lyg laikas sustoja. Neįmanoma nepastebėti ženklų. Urvas netrukus bus atvertas. Jaučiu visur tvyrant neišvengiamybės dvasią. Tiek amžių neliečiama knyga bus surasta.

Vyras liaujasi rašyti ir siekteli stiklo. Akis užtvindo prisiminimai. Tačiau stiprus ir saldus ginjoletas sparčiai atgaivina.

Radau ją. Galų gale radau. Ar pažins jos rankos knygą? Ar jos esybė išgirs knygos atbalsį? Ar ji prisimins, kaip spindi knygos viršelis ir kaip pasikeičia jo spalva? Jeigu ji atriš ir atvers viršelį — atsargiai, kad nepažeistų sauso, trapaus pergamento, — ar ji prisimins išpraamžių ataidinčius žodžius?