Kate Moss: Labirintas

Alaisa atsiduso. Ji tegali tikėtis, kad laikui bėgant taps lengviau.

Brėkštanti šviesa, tamsos pilkšvumas, kartkarčiais kiemo medžiuose pasigirstantis paukščių čiulbesys pranašauja, kad aušra jau ne už kalnų. Ji žino jau nebenorėsianti miego.

Alaisa šmurkšteli tarp užuolaidų ir pirštų galais nutipena prie drabužių spintos tolimajame menės kampe. Grindų akmenys vėsina pėdas, šiurkštus paklotas kutena kojų pirštus. Ji atidaro spintą, nuo šūsnies drabužių nuima maišelį su levandomis ir išsirenka paprastą tamsiai žalią suknelę. Drebėdama iš šalčio ji velkasi, siauros rankovės priglunda prie rankų. Ištiesina šiek tiek drėgmės prisigėrusią suknelės medžiagą virš apatinės palaidinės, standžiai suveržia korsetą.

Alaisai septyniolika, jau šeši mėnesiai, kai ji ištekėjusi. Dar nesusiformavęs moters žavesys ir grakštumas. Suknelė ant jos prakaulaus stoto karo be formos, lyg būtų visiškai ne jos. Atsirėmusi ranka į stalą, ji įsispiria į minkštos odos apavą ir nuo kėdės atlošo pasiima savo mėgstamą raudoną apsiaustą. Apsiaustas apkraštuotas mėlynai ir žaliai išsiuvinėtu įmantriu stačiakampių ir rombų raštu, pramaišiui su mažučiais geltonais žiedais. Alaisa pati pasigamino šį rūbą vestuvėms. Savaičių savaites, visą lapkritį ir gruodį, ji siuvo paskaudusiais, nuo šalčio grumbančiais pirštais, skubėdama laiku suspėti.

Alaisa žvilgteli į ant grindų ties drabužine gulintį krepšį. Ji patikrina, ar vietoje augalų maišelis, rankinė, augalams ir šaknims suvynioti skirtos audinio atraižos, kasimo ir pjovimo įrankiai. Ji suriša apsiaustą kaspinu ties kaklu, paslepia peilį makštyje prie juosmens, užsideda gobtuvą paslėpdama ilgus nesurištus plaukus ir tyliai išslysta iš menės į tuščią koridorių. Už jos dusliai užsiveria durys.

*

Dar neišaušo pirmoji valanda3, prie gyvenamųjų menių tuščia. Alaisa sparčiai žengia koridoriumi, šiugžda akmenines grindis braukiantis apsiaustas. Priėjusi prie siaurų, stačių laiptų, ji peržengia patarnaujantį berniuką, atsirėmusį į sieną ir užmigusį prie sesers Orianos ir jos vyro kambario durų.

Leidžiantis laiptais, ją pasitinka iš rūsyje įrengtų virtuvių atsklindantys balsai. Tarnams — jau pats darbymetis. Alaisa išgirsta taukštelėjimą, o paskui riksmą: kažkurio nelaimėlio diena prasidėjo sunkios virėjo rankos kepštelėjimu per pakaušį.

Siūbuodamas į šalis artėja vandennešys, grumdamasis su masyviu puskubiliu iš šulinio ką tik pasemto vandens.

Alaisa nusišypso:

— Bonjorn .

— Bonjorn , ponia, — pasigirsta nedrąsus atsakymas.

— Štai, — sako ji, pirma jo nulipdama laiptais ir atverdama duris.

— Merce, ponia, — sako jis jau drąsiau, — grand merce.

Virtuvėje tvyro sambrūzdžio gaivalas. Iš didžiulio payrola — katilo, kabančio ant kablio virš atviros ugnies, — jau virsta garų kamuoliai. Pagyvenęs tarnas paima iš parankinio vandenį, išpila į katilą ir be žodžių švysteli kibirą jam atgal. Berniukas žvilgteli į Alaisą, tarsi mėgindamas atsiremti į ją žvilgsniu, ir vėl leidžiasi prie šulinio.

Išdarinėtos vištos, lęšiai, kopūstai sandariuose moliniuose ąsočiuose laukia savo eilės virsti patiekalais ant didelio virtuvės vidury stovinčio stalo. Taip pat čia stovi puodai sūdytos kefalės, lydekų ir ungurių. Viename stalo gale sudėti fogaqa, pudingai audeklo maišuose, žąsienos paštetas, sūdytos kiaulienos išpjovos. Kitame gale — razinų, svarainių, figų ir vyšnių dėžės. Devynių ar dešimties metų berniukas, alkūnėmis atsirėmęs į stalą, savo veido išraiška neslėpdamas rodo: dar viena diena prie kepančios mėsos karščiu tvoskiančio sukamojo iešmo būtų nuostabi. Kupolo formos duonkepėje krosnyje kaitriai liepsnoja pliauskos. Pirmoji pan de blat — kvietinės duonos — ližė jau aušta ant stalo. Kvapas pažadina Alaisos alkį.

— Ar pavaišinsite duona?

Virėjas atsigręžia nė nemėgindamas slėpti moters įsiveržimo į jo valdas sukelto įtūžio. Tačiau pamačius, kas yra įsibrovėlis, pykčio grimasą tuojau pakeičia gudri šypsena, parodanti eilutę sukirmijusių dantų.

— Ponia Alaisa, — nutaiso malonų balsą virėjas, šluostydamas rankas į prijuostę. — Benvenguda . Kokia garbė! Ilgokai mūsų nelankėte. Pradėjome jūsų ilgėtis.

— Žakai, — atsiliepia ji šiltai, — nesinorėjo jums pintis po kojomis.

— Jums? Pintis po kojomis? — nusijuokia virėjas. — Argi jūs galėtumėte trukdyti? — Vaikystėje Alaisa praleisdavo daug laiko virtuvėje, stebėdama ir mokydamasi — ji buvo vienintelis vaikas, kurį Žakas įsileido į savo vyrišką viešpatiją. — Tai kuo gi galėčiau jus pamaloninti, ponia Alaisa?

— Truputėliu duonos ir vyno, jeigu galite tai leisti.

Žako veide šmėkšteli susirūpinimas.

— Atleiskite, bet juk nesirengiate iškylauti prie upės? Tik ne šiuo paros metu, be palydos. Jūsų padėties moteriai... Juk dar net neprašvito. Žmonės kalba...

Alaisa suima jo ranką.

— Žakai, labai malonu, kad rūpinatės. Žinau, kad širdyje trokštate man gero. Bet nieko neatsitiks. Galiu duoti jums savo žodį. Jau beveik išaušo. Gerai žinau vietą, kur einu. Nukeliausiu ir greitai grįšiu, niekas net nespės pastebėti, tikrai.

— Ar jūsų tėvas žino?

Ji sąmoksliškai prideda prie lūpų pirštą.

— Suprantama, kad ne, tačiau prašau jus išsaugoti mūsų paslaptį. Aš būsiu labai atsargi.

Žakas toli gražu neatrodo įtikintas, tačiau pasakė tiek, kiek galėjo išdrįsti, ir liaujasi ginčijęsis. Jis palengva prieina prie stalo ir į baltą lino skepetą suvynioja apvalų kepalaitį duonos, liepia parankiniui atnešti ąsotį vyno. Alaisa stebi, negalėdama nusikratyti širdį užgulusio sunkumo. Virėjas pastarosiomis dienomis juda gerokai lėčiau, pastebimai šlubuodamas kairiąja koja.

— Ar koją vis dar skauda?

— Beveik ne, — sumeluoja jis.

— Vėliau galėčiau sutvarstyti, jeigu norėtumėte. Atrodo, žaizda neskuba gyti.

— Nėra taip jau blogai.

— Ar tepėte tepalu, kurį jums paruošiau? — paklausia ji, iš veido išraiškos matydama, kad ne.

Žakas skėsteli savo trumpomis rankomis, tarsi pasiduodamas:

— Tiek daug privalau nuveikti, visi šie papildomi svečiai, šimtai žmonių, jei priskaičiuosime tarnus, ginklanešius, arklininkus, dvaro damas, o kur dar konsulai su šeimomis. Šiais laikais viską taip sunku gauti. Štai tik vakar pasiunčiau tarną...

— Viskas puiku, — pertraukia jį Alaisa, — tačiau jūsų koja savaime neišgis. Giliai įpjauta.

Staiga ji pastebi, kad triukšmas virtuvėje beveik nuščiuvo. Apsidairiusi ji pamato, kad visa virtuvė klausosi jų pokalbio. Jaunesnieji berniūkščiai, pasirėmę alkūnėmis ant stalo, stebeilijasi praviromis burnomis, kaip jų karštuolį šeimininką nutildo moteris.

Apsimetusi, kad nieko nepastebi, Alaisa ima kalbėti tyliau.

— Gal vėliau galėčiau grįžti prie to? — Ji paplekšnoja duoną: — Tegul tai būna mūsų antroji paslaptis, oc? Gerai?

Akimirką ji pamano buvusi pernelyg įžūli ir per daug sau leidusi. Tačiau Žakas netrukus šypteli.

— Ben, — atsako ji. — Gerai. Grįšiu įdienojus ir viską sutvarkysiu. Dins d’abord. Iki greito.

Išėjusi iš virtuvės ir kopdama laiptais Alaisa girdi Žaką riaumojant visiems liautis vėpsojus ir grįžti prie darbo — juk niekas nepaskelbė pertraukos. Ji nusišypso.

Viskas kaip ir turėtų būti.

*

Trūktelėjusi sunkias į didįjį kiemą vedančias duris, Alaisa įžengia į užgimstančią dieną.