Kate Moss: Labirintas

Vienoje disko pusėje įbrėžtos raidės NV. Kitoje — išraižytas labirintas. IV

Sularako viršukalnė

Sabarto kalnai

Akimirką viešpatauja tyla.

Netrukus tamsa išsisklaido — Alisa jau ne urve. Ji tarsi sklendžių besvoriame šviesos pasaulyje, rami, tyli ir permatoma.

Ji laisva ir saugi.

Alisa jaučiasi lyg būtų išslydusi iš laiko, lyg skrietų iš vienos erdvės į kitą. Belaikėje bekraštėje erdvėje išblunka praeities ir dabarties riba.

Staigus trūktelėjimas — lyg kartuvių angos dangčio — ir Alisa tarsi sviedinys nušokuoja giedra padange artėdama prie mišku apaugusių kalnų. Ausyse šaižiai švilpiant orui, ji vis greičiau neria artėdama prie žemės paviršiaus.

Smūgio nėra. Nesutraška į pilką skalūną ir uolas lūžtantys kaulai. Alisa nusileidžia ir klupdama nubėga stačiu, nelygiu miško takeliu, abipus kurio stūkso miško siena. Tankiai išsirikiavę aukšti medžiai užgožia vaizdą anapus.

Per greitai.

Alisa stveriasi šakų, lyg jos galėtų ją sustabdyti ir nutraukti šį strimgalvį lėkimą į nežinomybę, tačiau rankos užčiuopia tik tuščią erdvę, lyg ji būtų vaiduoklis ar bekūnė dvasia. Rankose pasilieka kuokštai lapų, lyg iš šepečio išvalyti plaukų gniužulai. Alisa nejaučia jų, tačiau syvai žaliai nudažo pirštų galiukus. Pakėlusi rankas prie veido Alisa mėgina įkvėpti subtilų rūgštų aromatą, tačiau bergždžiai — ji nieko neužuodžia.

Alisa jaučia diegiant šoną, tačiau negali sustoti, nes kažkas vejasi ir vis artėja. Takelis labai nuolaidus. Minkštą gruntą, spyglius ir samanas pakeičia sudžiūvusios medžių šaknys ir akmenys. Jokio garso. Nesigirdi giedant paukščių, jokių kitų balsų — tik jos trūkčiojantis kvėpavimas. Takas vinguriuoja, apsisukęs grįžta į tą pačią vietą, Alisa blaškosi ten ir šen, kol galiausiai įveikusi posūkį išvysta nebylią ugnies sieną, užkertančią kelią į priekį. Ugnies versmė kyla lyg stulpas, plaikstosi balti, geltoni ir raudoni liepsnos liežuviai, nuolatos keičiantys formą.

Alisa nevalingai pakelia rankas prie veido, tarsi norėdama apsisaugoti nuo karščio, kurio nejaučia. Šokančiose liepsnose ji mato įkalintus veidus ir bežadės agonijos iškreiptas burnas.

Alisa mėgina sustoti. Ji privalo sustoti. Kraujuoja sužeistos pėdos, sušlapę ilgi drabužiai trukdo bėgti. Persekiotojas jau mina ant kulnų ir Alisa neįstengia pasipriešinti jėgai, bloškiančiai ją į mirtiną ugnies glėbį.

Vienintelis būdas išvengti ugnies — peršokti ją. Alisa suktuku pakyla į orą, prasklęsdama aukštai virš geltonai oranžinio šėlsmo. Atrodo, lyg vėjas neštų ją išvaduodamas iš žemės priklausomybės.

Kažkas pašaukia ją moterišku balsu, keistai tardamas vardą.

Alais.

Ji saugi ir laisva.

Staiga — pažįstamas šaltų pirštų, sugniaužiančių čiurnas, jausmas, prirakinantis prie žemės. Ne, tai ne pirštai, o grandinės. Alisa suvokia kažką laikanti rankose. Tai knyga odiniais viršeliais. Ji supranta — štai ko nori persekiotojai. Tik sugrąžinus jiems knygą galima išsigelbėti nuo jų pykčio.

Jeigu galėtų kalbėti, galbūt susitartų. Tačiau galvoje visiškai tuščia, negali ištarti nė žodžio. Ji draskosi, spardosi, tačiau negali ištrūkti. Kojas laikantis plieno gniaužtas pernelyg tvirtas. Ji klykia tempiama į ugnį, tačiau aplink tvyro tyla.

Ji dar kartą sušunka, jausdama savo balsą kažkur viduje, tarsi besistengiantį ištrūkti į laisvę. Šį kartą atskamba garsas. Ji jaučia grįžtant tikrąjį pasaulį. Garsas, šviesa, kvapas, prėskas kraujo skonis burnoje. Akimirksnį ji stabteli apgobta vaiskaus šalčio. Tai ne pažįstama urvo vėsuma, tačiau kažkas kita, ryšku ir šviesu. Alisa įžiūri neryškius dailius veido bruožus. Balsas vėl ištaria jos vardą.

Alais .

Pašaukia dar kartą. Balsas draugiškas, nesiekiantis jai pakenkti. Alisa stengiasi atmerkti akis suvokdama — jeigu matytų, suprastų. Tačiau ji negali.

Sapnas blunka, pagaliau laisvė.

Prabusk , reikia prabusti.

Galvoje pasigirsta kitas balsas, kitoks negu pirmasis. Alisa vėl pajunta kojas ir rankas, nubrozdintus kelius, žaizdą odoje, kurią patyrė krisdama. Ji jaučia, kaip kažkas sugniaužia petį ir ima purtyti.

— Alisa! Alisa, prabusk!

AUKŠTUTINIS MIESTAS 1 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. LIEPA

Alaisa krūptelėjusi nubunda, atsisėda ir žvelgia plačiai atmerktomis akimis. Krūtinėje blaškosi išgąstis — lyg tinkle įkliuvęs paukštelis, besiveržiantis į laisvę. Spausdama ranką prie šonkaulių išvagotos krūtinės, ji mėgina nuraminti pašėlusiai besidaužančią širdį.

Akimirką ji nei pabudusi, nei miega, lyg dalis jos būtų pasilikusi sapne. Ji prisimena skridusi, žvelgusi į save iš didžiulio aukščio, kaip akmeninės chimeros ant Šv. Nazarijaus katedros stogo, pasitinkančios savo grimasomis praeivius.

Pamažu kambarys sugrįžta į regėjimo lauką. Ji visiškai saugi savo lovoje, Komtalio pilyje. Ilgainiui akys pripranta prie tamsos. Naktį persekioję prakaulūs tamsiaakiai žmonės, kibiais pirštais mėginę įsitverti į ją, nepavojingi. Jų čia nėra . Akmenyse išraižyta kalba — veikiau vaizdiniai negu žodžiai — išnyko lyg dūmas rudens danguje. Išblėso ir ugnies gaisai, palikdami vos menamą prisiminimą.

Blogas ženklas? Ar tik košmaras?

Kaip ji galėtų tai sužinoti? Iš tiesų ji bijotų sužinoti.

Alaisa siekteli aplink lovą kabančių naktinių užuolaidų, lyg liesdama kažką medžiagiško ji jaustųsi pati labiau apčiuopiama. Sudėvėtas audeklas, prisigėręs dulkių ir pažįstamų pilies kvapų, padrąsinamai šiurkštus.

Kasnakt vis tas pats sapnas. Visą vaikystę ji prisimena nubusdavusi tamsoje apimta siaubo, išbalusi, paplūdusi ašaromis. Prie lovos budi tėvas, palinkęs žvelgia į ją taip, lyg ji būtų sūnus. Vienai žvakei sutirpus, uždegama kita, ir jis pusbalsiu tęsia pasakojimą apie savo nuotykius Šventojoje Žemėje. Jis pasakoja apie beribę dykumą, išlakius minaretus ir saracėno2 šauksmą maldai. Jo kalboje atgyja prieskonių aromatas, spalvų ryškumas ir ugninis maisto skonis. Šiurpus virš Jeruzalės besileidžiančios ryškiai raudonos saulės švytėjimas.

Daugelį metų šiomis vilko valandomis tarp nakties ir aušros, seseriai miegant šalia, tėvas kalbėdavo ir kalbėdavo, savo kalbomis išvaikydamas visus ją apnikusius demonus. Jis neleido net prisiartinti juodaskverniams katalikų dvasininkams su savo prietarais ir pramanytais vaizdiniais.

Jo žodžiai ją saugojo.

— Gijomai? — sušnibžda ji.

Jos vyras giliai įmigęs, plačiai išskėstos rankos užkariavusios beveik visą lovą. Ilgi juodi plaukai, pakvipę dūmais, vynu ir arklidėmis, pasklidę ant pagalvės. Pro atvirą langą krinta mėnulio šviesa, į menę sklinda vėsus nakties oras. Auštančioje šviesoje ji mato smakrą nusėjusius besikalančius šerius. Gijomui per miegus besivartant, sužvilga ant kaklo kabanti grandinėlė.

Alaisa norėtų, kad jis nubustų ir pasakytų, jog viskas yra gerai, kad jai nieko nereikia bijoti. Tačiau Gijomas miega ir jai nesinori jo žadinti. Alaisa nepatyrusi santuokoje ir vis dar jo drovisi, nors visa kita jai nekelia baimės. Nuramina save perbraukdama pirštais glotnias, įdegusias jo rankas ir tvirtus pečius, užgrūdintus valandų valandas trunkančių kardų pratybų ir riterių turnyrų. Alaisa net ir jam miegant jaučia jame pulsuojant gyvastį. Prisiminus, kaip jie praleido ankstyvąją nakties dalį, nors ir niekas nematė, ją užplūsta raudonis.

Gijomo sukeliami jausmai tiesiog užlieja Alaisą. Jai patinka širdies dūžių padažnėjimas, kai žvilgsnis netikėtai aptinka Gijomą. Jam nusišypsojus, lyg žemė susiūbuoja po kojomis. Tačiau jai atgrasus bejėgiškumas. Ji bijo, kad meilė nepaverstų jos silpna ir išdrikusia. Ji neabejoja mylinti Gijomą, tačiau žino neatsiduodanti visa.