Kate Moss: Labirintas

Meldžiu, kad mano dienoms artėjant į pabaigą galėčiau ištaisyti, kur esu klydęs, kad galiausiai sužinočiau tiesą. Tiesa mane išlaisvins.

Vyras atsilošia krėsle. Senatvės strazdanomis išmargintos rankos romiai sudėtos ant stalo priešais save. Po tiek laiko jis tenori sužinoti, kas gi įvyko.

Tik sužinoti, nieko daugiau. III

Šartras

Šiaurės Prancūzija

Tos pačios dienos vakarą už šešių šimtų mylių į šiaurę kitas vyras sustoja blausiai apšviestame požemio tunelyje po Šartro miesto gatvėmis. Jis laukia ceremonijos pradžios.

Prakaito išpilti delnai, išdžiūvusi burna, kuo aiškiausiai jaučiamas kiekvienas kūno raumuo, kiekvienas nervas, smilkinių venose tvinkčioja kraujas. Protas skaidrus ir lengvas, tačiau nežinia, ar dėl nervinės įtampos, ar dėl ką tik išgerto vyno. Pečius gobia neįprastas baltas medvilninis apsiaustas, ant prakaulių klubų karo kanapių virvė. Vyras vogčiomis žvilgteli į abiejuose šonuose tyliai stovinčių nepažįstamųjų siluetus. Jų veidus slepia gobtuvai. Įdomu, ar jie taip pat jaučia kaustantį sąstingį, ar jau buvo šiose apeigose daug kartų? Nepažįstamieji apsivilkę panašiais, tačiau ne baltos, o aukso spalvos apsiaustais ir avi batus. Į basas pėdas dvelkia akmeninių grindų šaltis.

Aukštai virš slaptojo požemių tinklo pasigirsta didžiosios gotikinės katedros varpų gaudesys. Greta stovintys nepažįstamieji įsitempia. Tai signalas, kurio jie laukė. Vyras tučtuojau nuleidžia galvą mėgindamas susikaupti.

— Aš pasiruošęs, — sumurma jis, veikiau drąsindamas save nei konstatuodamas faktą. Palydovai stovi nebylūs.

Paskutiniams varpų gaudesio virpesiams tirpstant tyloje apeigų patarnautojas kairėje žengia žingsnį į priekį ir delne pusiau panirusiu akmeniu penkis kartus suduoda į masyvias duris. Iš vidaus pasigirsta:

— Dintrar, įeikite.

Šmėsteli mintis, kad moters balsas girdėtas, tačiau nebėra laiko spėlioti kur ir kada. Prasiveriančios durys jau atskleidžia menę, kurią jis taip ilgai troško pamatyti.

Žengdami koja į koją, trys siluetai pamažu pajuda į priekį. Viskas daug kartų rikiuota, vyras žino, kas laukia, žino, ką privaląs atlikti, tačiau kažkodėl silpnumas nepalieka jo kojų. Po koridoriaus vėsos tamsioje patalpoje karšta. Šviesą teskleidžia nišose ir ant altoriaus degančios žvakės, kurstančios šešėlių šokį ant grindų.

Nors po visą kūną pasklinda adrenalinas, vyras jaučiasi esąs keistai atsietas nuo vyksmo. Už nugaros užsitrenkus durims, jis krūpteli.

Keturi vyresnieji apeigų patarnautojai stovi šiaurinėje, pietinėje, rytinėje ir vakarinėje menės pusėse. Vyras dega noru kilstelėti akis ir apsižvalgyti, tačiau tramdo save ir, kaip buvo liepta, laiko nuleidęs galvą, neatidengdamas veido. Jis jaučia ilgaisiais keturkampės menės pakraščiais stovint išsirikiavus dvi įšventinamųjų gretas, po šešis abiejose pusėse. Junta jų kūnų skleidžiamą šilumą ir girdi kvėpavimą, nors niekas net nekrusteli ir neištaria nė žodžio.

Vyras prisimena patalpos išplanavimą iš jam įteiktų dokumentų. Žengdamas į priekį link menės viduryje įrengtos kriptos, junta nugara perbėgant žvilgsnius. Įdomu, ar kas nors jį pažįsta? Bendradarbiai, pažįstamų žmonos — bet kas galėtų būti nariais. Akimirką pasidavus mintims apie tai, kaip viską pakeisiąs priėmimas į draugiją, lūpomis nuvilnija lengvas šypsnys.

Užkliuvęs už klaupakmenio, įrengto ties kriptos pamatais, ir vos nepargriuvęs, vyras nenoromis atsipeikėja. Menė mažesnė, nei atrodė plane, ankšta, šiek tiek bauginanti erdvės uždarumu. Atstumas nuo durų iki akmens atrodė didesnis.

Klaupiantis ant akmens, kažkas greta smarkiai įkvepia. Ar kas nors atsitiko? Pradeda daužytis širdis, žvilgtelėjęs žemyn vyras pamato savo pabalusius krumplius. Susigėdęs jis mėgina paslėpti rankas, tačiau netrukus susizgrimba ir leidžia rankoms laisvai karoti iš šonų, kaip buvo liepta.

Akmens viduryje yra nedidelė įduba. Per ploną drabužio audeklą keliai jaučia kietumą ir šaltį. Vyras atsargiai pasimuisto, mėgindamas įsitaisyti patogiau. Diskomfortas atitraukia dėmesį ir jam palengvėja. Vyras vis dar jaučia svaigulį, sunku susikaupti, prisiminti numatytą veiksmų seką, nors viskas jau daugybę kartų kartota mintyse.

Menėje pasigirsta skardus varpelio skambesys. Jį lydi žemi giedančiųjų balsai. Giedojimas tylus, tačiau pamažu garsėja, prisidedant vis daugiau balsų. Ausyse kartkarčiais suskamba žodžių ir frazių atplaišos: montanhas — kalnai, Noblesa — kilmingieji, libres — knygos, graal — Gralis...

Šventike nužengia nuo altoriaus pakylos ir eina mene. Vyras girdi švelnų jos kojų šiugždesį ir mintyse regi auksaspalvę mantiją, plevėsuojančią ir mirgančią žvakių šviesoje. Jis taip ilgai laukė šios akimirkos.

— Je suis pret 1 — pakartoja jis atsikvėpdamas. Dabar jau tvirtai.

Šventike priėjusi sustoja priešais vyrą. Jis užuodžia lengvus ir subtilius jos kvepalus, prasiskverbiančius pro aštrų smilkalų aromatą. Šventikei pasilenkus ir suėmus jo ranką, vyras sulaiko kvėpavimą. Jos vėsūs, dailiais nagais pirštai įspaudžia į vyro delną kažką mažą ir apvalų. Tarsi elektros srovė persmelkia visą ranką — dar truputėlį, ir virstų geismu. Labiau už viską norėtųsi žvilgtelėti į jos veidą, tačiau vyras laiko nuleidęs akis, kaip ir buvo įsakyta.

Ketvertas vyresniųjų apeigų patarnautojų pajuda iš savo vietų ir prieina prie šventikės. Vyro galva atsargiai atlošiama, pro lūpas bėga tirštas saldus skystis. Jis laukė to, tad nesipriešina. Po kūną pasklidus šilumai, jis ištiesia rankas ir lydėtojai apgobia jį geltona mantija. Dalyviams ritualas pažįstamas, tačiau vyras vis tiek jaučia jų nerimą.

Staiga jis pajunta, lyg gerklę būtų suveržusi plieno juosta, traiškydama trachėją. Rankos ūmiai kimba vaduotis iš dusinančių gniaužtų. Vyras bando šaukti, tačiau negali nieko ištarti. Vėl pasigirsta skardus, pamažu atkakliai migdantis varpelio skambesys. Apima šleikštulys. Vyras išsigąsta nualpsiąs ir sugniaužia rankoje laikomą daiktą taip smarkiai, kad nagai perrėžia delno odą. Skausmas šiek tiek išblaivo. Dabar jis supranta, kad rankos ant pečių — ne palaikančios, bet neleidžiančios atsikelti. Vėl užplūsta šleikštulys, apačioje, regis, slinkteli ir susiūbuoja klaupakmenis.

Vyrui niekaip nepavyksta sutelkti savo apsvaigusio žvilgsnio, tačiau jis įžiūri šventikę laikant peilį, nors ir nesupranta, iš kur jos rankose atsirado šis sidabriniais ašmenimis žvilgantis įnagis. Vyras mėgina stotis, tačiau svaigioji medžiaga pernelyg stipri ir pasiglemžia visas jo jėgas. Kojos ir rankos nebeklauso.

— Non! — mėgina sušukti jis, tačiau jau per vėlu.

Iš pradžių jis pajunta tik lengvą bakstelėjimą tarp menčių, tačiau netrukus bukas skausmas persmelkia kūną, nugara teka kažkas šilta.

Be jokio perspėjimo jį laikiusios rankos paleidžia ir vyras krinta kniūbsčias, be valios, tarsi skudurinė lėlė, niekaip negalėdamas pasipriešinti artėjančioms grindims. Galvai trenkiantis į grindinį jis nejaučia skausmo. Akmens vėsuma atgaivina odą ir apramina. Triukšmas, sąmyšis ir išgąstis išsisklaido. Užmerktose akyse mirga. Jis nieko daugiau nesuvokia — tik jos balsą, atsklindantį iš begalinės tolybės.

— Gera pamoka. Visiems, — atrodo, lyg sakytų ji, nors tai skamba visiškai be prasmės.

Paslapčių išdavyste apkaltintas vyras, kalbėjęs, kai derėjo tylėti, rankoje gniaužia geistąjį daiktą, kol jį apleidžia gyvybė, pažirdama gęstančios sąmonės šukėmis. Grindimis nurieda mažas, ne didesnis negu moneta, pilkas diskas.