Kate Moss: Labirintas

Žinoma, ji turėtų ką nors pasikviesti. Bent jau pasakyti kasinėjimų viršininkei Šeilai — savo geriausiai draugei. Alisa ne archeologė — tik savanorė, prasmingai leidžianti vasaros atostogas. Tačiau šiandien paskutinė diena perkasoje. Norėtųsi įrodyti, kad ji ne bergždžia. Dabar sugrįžus stovyklon ir pranešus, kad kažką aptiko, visi norės įsikišti. Atradimas nebebus jos.

Bėgs dienos ir savaitės, tačiau Alisa vis prisimins šią akimirką. Ji prisimins ypatingą dienos šviesą, prėską kraujo ir dulkių skonį burnoje, stebėsis, kaip viskas būtų buvę, jeigu ji butų nusprendusi ne pasilikti, o eiti. Jeigu būtų žaidusi pagal taisykles.

Išvarvinusi paskutinius lašus iš gertuvės, paslepia ją kuprinėje. Alisa pluša dar apie valandą, saulei kopiant dangaus skliautu ir oro temperatūrai vis kylant. Tesigirdi akmenį brėžiantis metalas, vabzdžių dūzgimas, kartkarčiais tolumoje praskrendantis nedidelis lėktuvas. Ji jaučia prakaito lašus ant viršutinės lūpos ir tarpkrūtyje. Alisa darbuojasi, kol plyšys po rieduliu galiausiai tampa pakankamai erdvus, kad tilptų ranka.

Atsiklaupusi ant žemės, Alisa skruostu bei pečiu atsiremia į uolą. Netverdama iš smalsumo ji suleidžia pirštus giliai į akliną gruntą. Akimirksniu ji supranta, kad juslės neapgavo — aptikta kažkas vertingo. Tai ne akmuo — metalas, lygus ir glotnus. Tvirtai sugriebusi radinį, kartodama sau nesitikėti pernelyg daug, ji pamažu ištraukia daiktą dienos švieson. Atrodo, žemė net virpteli nenorėdama paleisti radinio.

Sodrus drėgno grunto kvapas smelkiasi į nosį ir gerklę, tačiau Alisa to nejaučia. Delnuose gniauždama istorijos atplaišą, ji visiškai susilieja su praeitimi. Tai sunki apvali segė, laiko ir dirvožemio išmarginta juodais ir žalsvais taškeliais. Alisa patrina radinį pirštais, nusišypso po nešvarumais išvydusi ryškėjančias sidabro ir vario detales. Iš pirmo žvilgsnio segė atrodo esanti viduriniųjų amžių, tokiomis susegdavo mantiją ar apsiaustą. Alisa kažką panašaus jau matė.

Ji žino, kaip pavojinga daryti skubotas išvadas ar pasiduoti pirmo įspūdžio pagundai. Tačiau Alisa negali atsispirti savo vaizduotei, jau reginčiai radinio savininką, kadaise gyvenusį, galbūt net mynusį šią žemę. Nepažįstamasis, kurio gyvenimas jai dar tik atsiveria.

Jausmas toks stiprus, kad Alisa, visiškai pasidavusi jam, nepastebi, kaip akmens luitas slysteli pamatu. Staiga kažkas, tikriausiai nuojauta, priverčia ją žvilgtelėti viršun. Sekundės dalį pasaulis, regis, pakimba nebūtyje už laiko ir erdvės ribų. Tarsi užburta ji žvelgia į akmenį, atkeliavusį iš senovės, pamažu svyrantį ir pradedantį gracingai virsti.

Tik paskutinę akimirką — šviesos blyksnis. Burtai išsisklaido. Alisa metasi šalin, klupdama, slidinėdama į šonus, vos spėdama pasitraukti iš kelio traiškančiam akmeniui. Riedulys dunksteli žemėn pakeldamas blyškiai rusvų dulkių debesį. Paskui nurieda žemyn, virsdamas lyg sulėtintame kine, kol randa prieglobstį atokiau kalno atšlaitėje.

Alisa desperatiškai tveriasi krūmynų norėdama sustoti ir nebeslysti žemyn. Kai pagaliau suvokia, kiek nedaug tetrūko, kad būtų sutraiškyta, ją nukrečia šiurpas. Dar truputėlį — ir visiška ramybė , pamano ji. Reikia luktelėti, kol pasaulis liausis skriejęs.

Pamažu tvinkčiojimas galvoje nurimsta. Apmalšta pykinimas, viskas ima grįžti į įprastas vėžes. Alisa įstengia atsisėsti ir apsižiūrėti. Keliai nubrozdinti, pasruvę krauju. Nepatogiai krintant susitrenktas riešas, tačiau rankoje gniaužiama segė išsaugota. Vos keletas įbrėžimų ir sumušimų. Gyva .

Alisa atsistoja ir nusipurto dulkes. Jaučiasi lyg puskvaišė. Neįtikėtina, kaip ji galėjo padaryti tokią paprastą klaidą — nesutvirtino riedulio. Alisa pažvelgia apačion į pagrindinę stovyklą. Nustebusi ir kartu su palengvėjimu ji suvokia, kad stovykloje niekas nieko negirdėjo ir nematė. Alisa jau buvo bemojanti ranka, kad atkreiptų kieno nors dėmesį, kai pastebi siaurą angą kalno šlaite, kur ką tik dunksojo akmuo. Anga atrodo lyg durys, iškirstos į kalno vidų.

Kalbama, kad šiuose kalnuose apstu slaptų tunelių ir urvų, tad ji visiškai nesistebi. Vis dėlto, pamano Alisa, ji nujautė čia esant angą, nors išorėje nebuvo jokių ženklų. Ji tikrai žinojo. Atspėjau , pagiria save.

Alisa dvejoja. Ji žino, kad privalo ką nors pasikviesti. Eiti į vidų vienai, niekam nebudint išorėje, kvaila ir galbūt netgi pavojinga. Ji žino daugybę nelaimių, kurios galėtų atsitikti. Apskritai ji neturėtų būti čia užsiropštusi ir kasinėti. Šeila nieko apie tai nežino. Bet ją kažkas traukte traukia vidun. Kažkas asmeniško, lyg tai būtų jos atradimas.

Alisa nuramina save, kad nėra prasmės kelti sumaištį, sužadinti viltis — galbūt be jokios priežasties. Jei aptiks ką nors verta tyrimo, tuomet ir praneš jiems. Pati juk nieko nedarys, ji tik nori pažiūrėti.

Užtruksiu tik valandėlę .

Ji vėl užsiropščia viršun. Grunte ties urvo anga — gili įduba, kurioje gulėjo paslaptį saugantis akmuo. Drėgnoje žemėje knibždėte knibžda kirminų ir vabzdžių, po tiek laiko juos netikėtai aptiko šviesa ir karštis. Kepurė guli ant žemės, kur ir nukrito. Taip pat ir kasinėjimo mentelė.

Alisa įsistebeilija į tamsą. Ne daugiau kaip penkių pėdų aukščio, apie trijų pėdų pločio, rantytais, grubiais kraštais anga atrodo veikiau esanti gamtinės kilmės negu žmogaus rankų darbas. Tačiau čiuopdama uolą Alisa aptinka keistai glotnius plotelius, į kuriuos rėmėsi nusiritęs akmuo.

Akys pamažu apsipranta prieblandoje. Aksomo juodybę pakeičia granitinė pilkuma, dabar Alisa jau įžiūri ilgą, siaurą koridorių. Ant sprando pasišiaušia plaukeliai, lyg norėdami perspėti apie kažką, slypintį tamsoje, ko geriau netrikdyti. Vaikiškos baimės — nugina šį jausmą šalin Alisa. Ji netiki nei vaiduokliais, nei bloga nuojauta.

Rankoje lyg talismaną gniauždama segę, Alisa giliai įkvepia ir žengia pirmuosius žingsnius tuneliu. Uždaroje erdvėje užsibuvęs požemio oras pripildo burną, gerklę ir plaučius specifinio kvapo. Drėgna ir tamsu, visiškai nesausa, kaip būtų hermetiškame urve susikaupus nuodingoms dujoms, apie kurias Alisą perspėjo. Kažkaip čia turėtų patekti grynas oras, spėja Alisa. Norėdama apsidrausti, panaršiusi šortų kišenėse, ji susiranda žiebtuvėlį. Įžiebusi liepsną, atkiša ją tamson, norėdama įsitikinti, kad yra deguonies. Liepsnelė suvirpa, tačiau neužgęsta.

Alisa jaučia nerimą ir šiek tiek — kaltę. Ji suvynioja segę į nosinę ir paslėpusi kišenėje atsargiai žengia priekin. Žiebtuvėlio skleidžiama šviesa vargiai išsklaido prieblandą, tačiau apšviečia taką po kojomis. Ant pilkų gruoblėtų sienų šokčioja šešėliai.

Eidama toliau ji jaučia vėsų orą, lyg katinas besiglaustantį prie nuogų kojų ir rankų. Tunelis nuožulnus. Pėdomis jaučia nuolydį, gruoblėtą, glitų paviršių. Uždaros erdvės tyloje aidi akmenų ir žvyro girgždesys. Einant tolyn ir leidžiantis vis giliau, blunka už nugaros likusi dienos šviesa.

Staiga ji pajunta nebenorinti eiti toliau. Ji visiškai nebenori čia būti. Tačiau ore tvyro kažkas neišvengiama, kažkas traukte traukia ją gilyn į kalno ertmę.

Dar po dešimties žingsnių tunelis baigiasi. Alisa suvokia atsidūrusi ties slenksčiu, vedančiu į kalne esančią uždarą menę. Ji stovi ant natūralios akmens pakopos. Tiesiai priešais ją — du neaukšti erdvūs laipteliai, vedantys į centrinę menės dalį lygiomis suplūktomis grindimis. Ertmė apie dešimties metrų ilgio ir kokių penkių metrų pločio. Kuriant menę neabejotinai dalyvavo žmogus — ne tik gamtos jėgos. Lubos žemos, skliautuotos, tarsi kriptoje.