Kate Moss - Labirintas

Uždaro kiemo viduryje blėstančioje naktyje juodai šmėžuoja guobos, po kuria vikontas Trenkavelis vykdė teisingumą, lapai. Šakose šurmuliuoja vieversiai ir karetaitės, priešaušryje raiškiai sklinda jų ulbesys.

Reimono Rožė Trenkavelio senelis Komtalio pilį pasistatė daugiau nei prieš šimtą metų kaip savo besiplečiančių teritorijų valdymo vietą. Jo žemės driekėsi nuo Albi miesto šiaurėje ir Narbono pietuose iki Bezjė miesto rytuose ir Karkasonos vakaruose.

Pilis juosia didelį keturkampį kiemą, vakarinėje jo dalyje stūkso ankstesnės pilies likučiai. Komtalio pilis — tai Aukštutinio miesto, La Cite , vakarinės gynybinės sienos dalis. Tvirtu akmens žiedu apsuptas pilynas rymo iškilęs aukštai virš Odo upės ir už jos plytinčių šiaurinių pelkių.

Gerai saugomas donžonas — svarbiausias pilies bokštas, kuriame susitikdavo konsulai ir buvo pasirašomi svarbūs dokumentai — suręstas pietvakariniame kiemo kampe. Blausioje šviesoje Alaisa pastebi kažką atsirėmus į išorinę sieną. Geriau įsižiūrėjusi ji pamato, kad čia susirangęs snaudžia šuo. Du vaikėzai įžūliai, lyg varnos vištidėje, svaidydami akmenis kėsinasi nutraukti gyvulio poilsį. Tyloje Alaisa girdi duslų kulnų bildesį į medžio grindinį.

Į Komtalio pilį ir iš jos veda du keliai. Platūs arkiniai vakariniai vartai, atsiveriantys į žole apaugusius šlaitus, kuriais galima nukeliauti iki pat miesto sienos, dažniausiai uždaryti. Pro mažus siaurus rytinius vartus, įsispraudusius tarp dviejų aukštų fasadinių bokštų, patenkama tiesiai į įtvirtinto miesto gatves.

Susisiekti tarp vartų bokštų viršutinių ir apatinių aukštų tegalima medinėmis kopėčiomis, įveikus virtinę saugomų durų. Vaikystėje jos mėgstamiausias žaidimas buvęs lenktyniauti su virtuvės berniokais iš aukšto į aukštą prasmunkant pro sargybinius. Alaisa buvo greita, ji visuomet laimėdavo.

Standžiau susisupusi į apsiaustą, ji sparčiai nužingsniuoja kiemu. Nuskambėjus pamainos varpui, vartai užsklendžiami nakčiai, atsistoja sargyba, ir be jos tėvo leidimo niekas nepraleidžiamas. Nors ir nebūdamas konsulu, Bertranas Peletjė dvare užėmė išskirtinę visų geidžiamą padėtį. Mažai kas drįsdavo jam nepaklusti.

Jam niekuomet nepatiko jos įprotis ištrūkti iš pilies ankstų rytą. Nūnai jis buvo nusiteikęs dar atkakliau reikalauti, kad naktį ji liktų pilyje. Ji nujautė, kad ir vyras pritartų šiai nuomonei, nors Gijomas jai niekad to nesakė. Tačiau tik bevardės aušros rimtyje ji buvo laisva nuo namų suvaržymų ir prievolių. Čia Alaisa iš tiesų jautėsi savimi — niekieno dukra, niekieno sesuo, niekieno žmona. Giliai širdyje ji tikėjo tėvą suprantant ją. Nors buvo nesmagu jam nepaklusti, ji nenorėjo atsisakyti šių laisvės akimirkų.

Daugelis nakties sargybinių į jos iškylas žiūrėdavo pro pirštus. Jų ir nebūtų atsiklausiama. Tačiau pasklidus gandams apie gresiantį karą, pilies įgula tapo atsargesnė. Iš pažiūros gyvenimas bėgo sava vaga. Į miestą kartkarčiais atvykstančių pabėgėlių pasakojimai apie antpuolius ar religinį persekiojimą Alaisos nestebino. Iš nežinia kur atsirandantys užpuolikai, kurie smogdavo kaip griaustinis iš giedro dangaus ir nudundėdavo tolyn, buvo visiems, gyvenantiems už miesto sienų, puikiai pažįstama kasdienybė. Pranešimų nebuvo nei daugiau, nei mažiau.

Gijomui kuždėjimasis apie konfliktą, regis, nekėlė didesnio susirūpinimo. Bent ji to nepastebėjo. Jai jis niekada apie tai net neužsiminė. Tačiau Oriana tvirtino, kad prancūzų kryžiuočių ir bažnytininkų kariuomenė rengiasi pulti Langedoką. Be to, ji dar sakė, kad karo žygį remia popiežius ir Prancūzijos karalius. Alaisa jau buvo patyrusi, kad daug kas iš to, ką sakė Oriana, buvo sakoma norint įgelti jai. Vis dėlto sesuo dažnai naujienas sužinodavo anksčiau už kitus dvariškius. Neįmanoma nepastebėti, kad į pilį atvykstančių pasiuntinių skaičius didėjo kone kasdien. Raukšlės tėvo veide taip pat rėžėsi vis giliau, labiau išsišovė skruostikauliai, įdubo skruostai.

Rytinius vartus budriai saugojo sirjans d’arms 4 paraudusiomis po ilgos bemiegės nakties akimis. Sidabru žvilgantys šalmai atsmaukti aukštai ant pakaušio, šarvai blyškiai švyti brėkštančioje aušroje. Apsiginklavę ant pavargusių pečių besiilsinčiais skydais ir makštyse paslėptais kardais jie atrodo veikiau pasiruošę miegui nei kovai.

Priartėjusi Alaisa lengviau atsiduso pažinusi Beranžė. Pamatęs ją, jis nusišypsojo ir nusilenkė.

— Bonjorn , ponia Alaisa. Anksti kilote.

Ji šyptelėjo:

— Nesinorėjo miego.

— Argi jūsų vyras nesugalvoja jums įdomesnio užsiėmimo naktį? — gašliai bakstelėjo akimis kitas sargybinis. Jo veidas nusėtas raupais, pirštai nubrozdinti, kruvini. Iš burnos tvoskia priplėkusiu maistu ir gėralu.

Alaisa nekreipia į jį dėmesio.

— Beranžė, kaip jūsų žmona?

— Gerai, ponia. Jau gerokai atsigavusi.

— O jūsų sūnus?

— Auga ne dienomis, bet valandomis. Jo apetitas greitai paleis mus vėjais.

— Visiškai į tėvą, — sako ji rodydama į gūbriu kėpsantį sargybinio pilvą.

— Kalbate kaip mano žmona.

— Perduok jai linkėjimus.

— Jai bus malonu, kad prisiminėte, ponia. — Jis akimirką patylėjo. — Turbūt norėsite, kad jus išleisčiau?

— Einu pasivaikščioti į miestą, galbūt prie upės, neužtruksiu ilgai.

— Mums įsakyta nieko nepraleisti, — suniurzga bendras. — Intendanto Peletjė įsakymas.

— Tavęs niekas neklausia, — atkirto Beranžė. — Nekreipkite dėmesio, ponia, — tarė jis kimiu balsu. — Žinote, kaip dabar yra. Jeigu kas nors jums atsitiktų ir paaiškėtų, kad aš jus išleidau, jūsų tėvas mane...

Alaisa palietė jo ranką.

— Žinau, žinau, — ramina ji. — Visiškai nėra reikalo nerimauti. Aš galiu savimi pasirūpinti. Be to... — ji žvilgteli į kitą sargybinį, kuris rakinėja nosį ir šluosto pirštus į rankovę, — išbandymai, kuriuos galėčiau patirti prie upės, vargu ar baisesni už tai, ką turite ištverti čia.

Beranžė prunkšteli.

— Pažadate būti atsargi?

Alaisa linkteli ir šiek tiek praskleidžia savo apsiaustą parodydama medžioklinį peilį prie juosmens.

— Duodu žodį.

Reikia atidaryti dvejas duris. Beranžė paeiliui jas atšauna, tada pakelia išorines duris užsklendžiančią ąžuolinę siją ir praveria vartus tiek, kad galėtų prasmukti Alaisa. Nusišypsojusi vietoj padėkos, ji neria po jo ranka ir atsiduria laisvame pasaulyje. 2 SKYRIUS

Nerdama iš šešėlio pro vartų bokštus, Alaisa pajunta širdyje atgaivą. Ji laisva. Galų gale.

Vartus su plokščiu akmeniniu tiltu tarp Karkasonos gatvyno ir Komtalio pilies jungia kilnojamas medinis tiltelis. Sausame gynybiniame griovyje po tiltu vaiskioje priešaušrio šviesoje nusėta rasos lašeliais žiba žolė. Vis dar matyti rytmečio danguje blykštantis mėnulis.

Alaisai sparčiai žingsniuojant, jos apsiausto skvernai pakelia grindinio dulkes, nugulančias įmantriais raštais. Ji nori išvengti kitoje pusėje budinčių sargybinių klausimų, bet jie snūduriuoja savo postuose ir jos nepastebi. Perėjusi laisvos žemės ruožą, pranykdama siaurų gatvelių raizgalyne, ji nuskuba link vartelių seniausioje sienos dalyje prie Avarų malūno bokšto. Pro šiuos vartelius palenkama tiesiai į daržus ir faratjals — ganyklas, supančias miesto pilyną bei šiaurinį San Viseno priemiestį. Šiuo paros metu tai trumpiausias kelias prie upės, padedantis išvengti pašalinių akių.

Pasikaišiusi sijoną, Alaisa atsargiai žengia pro „Šv. Jono Evangelisto taverną“, kurios prieigose gausu naktinio šėlsmo ženklų. Sugurinti obuoliai, prakąstos kriaušės, apgraužti mėsos kaulai ir išmėtyti alaus indai išmarginę purviną žemę. Šiek tiek toliau tarpduryje susirietęs miega valkata, ranka atsirėmęs į didžiulį nukaršusį šunį. Skardus trijų prie šulinio susmukusių vyrų knarkimas ir niurnėjimas, atrodo, galėtų išbaidyti net apsnūdusius paukščius.